Poreikį gyventi rojuje turime visi. Ir gyventi ne po mirties, būtent, o šiandien, čia ir dabar. Ką reiškia būti, gyventi rojuje? Atsakymą pateikia  šiaulietė tapytoja Birutė Kuic to paties pavadinimo parodoje, išeksponuotoje Pakruojo viešojoje bibliotekoje.

Rojus tai yra vieta, kur puikiai jaučiamės, kur ramybė ir palaima, kur žydėjimas ir kūryba, kur džiaugsmas ir laimė, kur begalinės meilės kupina širdis – taip įsivaizduoju aš rojų, o ir autorė pareiškė, kad turėdama didžiulį poreikį  kurti rojų,  ieškoti  jo  ir atrasti, sukūrė šį spindinčių spalvų paveikslų ciklą.

Pirmasis jos atrastas rojus jaunystėje buvo Nida. „O dabar man rojus visur“, – sako autorė pristatydama savo parodą. Pasak B. Kuic, rojus yra ten, kur tu esi kasdienybėje. Ir visai neturi reikšmės, nei kur esi, nei ką darai, bet jei mąstai pozityviai, rojus visur aplink tave.

Gali būti, kad ir triukšmas, vulkanai, cunamiai ir kiti neigiami dalykai yra tam, kad sujudintų, kad žmogus nepamirštų, kokiame nepaprastame Dievo sukurtame rojuje gyvena.

„Per daug gražiai ir harmoningai viską Dievas sukūrė mums, kad tai nebūtų rojus“, – pripažįsta dailininkė. Galima tai vadinti įsivaizdavimu, iliuzija, aplinkos idealizavimu ar dar kaip nors kitaip, bet tai vis tiek bus rojus, kaip bepavadinsi, nes tai yra begalybė, kaip  ir begalinis mūsų mąstymas ir tobulėjimas, nes rojus yra pozicija, nusiteikimas, tikėjimas, grožio ir žydėjimo simbolis, esantis  mūsų viduje.

Jei žmogus  blogai jaučiasi, pyksta, viskas jį erzina, vadinasi, jis išėjęs iš rojaus, o tikrasis rojus – kai žmogus yra rojaus dalis. Štai žmogus ateina į parodą, mato realius vaizdus, bet nejučia susimąsto apie rojų, nes jam gera, gražu prie šio paveikslo, jį užlieja teigiama energija.

Taip atsitinka todėl, kad vis dėlto tai nėra realistinis gamtovaizdis, o visavertiškas praeities, dabarties ir ateities peizažas viename motyve. Tai kelias, ieškojimai, atradimai dar labiau žadina troškimą kitiems ieškojimams ir pažinimui, o visa tai kartu sudėjus teikia  bendražmogišką džiaugsmą tiek tapytojui, tiek žiūrovui.

Štai vaikščiodamos po Pakruojo apylinkes, parkus pilnus skulptūrų, Kruojos upelės plukėmis žydinčias pakrantes, galvojome, jog tikrai čia rojus. „Kaip galvojame, taip ir yra“, – sako „Rojaus“ parodos autorė B. Kuic.