Miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ netrukus pažymės savo veiklos 25-metį. Gražūs metai, nors kuo jų daugiau, tuo gražiau. Apie „Laiptų galerijos“ veiklos svarbą Šiauliams ir pasiekimus kalbamės su šiauliete menotyrininke Michalina Adomavičiene, kuri yra aktyvi Šiaulių kultūrinės ir meninės veiklos dalyvė.

– Kada Šiauliuose ėmėte darbuotis kaip menotyrininkė?
– Kaip tik neseniai peržiūrėjau savo straipsnius ir kalbas, tad galiu pasakyti, kad nedrąsiai, nuosekliai po truputį ėmiau reikštis nuo1971 metų.

– Kaip anuomet pulsavo kultūrinis gyvenimas mieste?
– Kai ėmiau rašyti straipsnius vietinėje spaudoje ir į tokius, kaip „Literatūra ir menas“, tai dar Didždvario gimnazijoje dirbau dailės mokytoja. Aplinkiniai tuomet stebėjosi, kad rašau. Juk esu mokytoja. Bet jiems oriai paaiškindavau, kad tai mano duona.

Iš karto bandžiau būti kritiška ir stengiausi parodyti savo išmanymą – žinote, buvau kupina jaunatviško entuziazmo. Paskui viskas susireguliuoja. Dėstydavau, šviesdavau visuomenę. Maniau, kad tai mano misija. Bandžiau suburti darbuotojus ir mokyti meno klausimais. Tris kartus kalėjime šviečiau įkalintuosius, pasakojau apie M. K. Čiurlionį, gamyklų darbuotojų būrelius, surinktus pamažu, mokiau per pertrauką apie dailę ir religiją. Norėdavau šviesti žmones ir interjero temomis.

– Dažniausiai apžvelgdavote parodas?
– Įvairiai. Vienu metu labai intensyviai domėjausi interjerais. Lankiausi restoranuose, kuriuose nesu buvusi. Atsisėsdavau atokioje vietoje ir apmąstydavau detales. Atsimenu, kai rašiau apie restoraną „Milda“. Parašiau, kad vieta panaši į daržovių parduotuvę. Visi man paskui priekaištavo – kaip taip galėjau, juk tai vienas geriausių restoranų. Ir, žinoma, rašydavau apie parodas, atskirus dailininkus. Lankydavausi S. Prancuičio, E. Juchnevičiaus dirbtuvėse. Visi buvome jauni ir gražūs! Mane skatino rašyti, o aš stengiausi išlikti labai objektyvi, labai nesusidraugauti su žmonėmis, kurių kūrybą tyrinėsiu, pati parodose nusprendžiau pernelyg nesirodyti su savo darbais ir rašyti taip, kaip galvoju. Bet vis tiek esu surengusi maždaug dešimt akvarelės parodų neskaitant jungtinių su kitais dailininkais.

– Tais laikais buvote viena meną tirianti?
– Su menotyrininku Vyteniu Rimkumi buvome toks duetas. Žinoma, jis į plačius vandenis išėjo drąsiau, stipriau, laisviau.

Dabar yra kitų, kurie išmano meną: tiek Virginijus  Kinčinaitis, pavyzdžiui, ir Daina Kinčinaitienė (mano diplomantė, jos darbo tema buvo susijusi su meno istorija), bet pasirinko kitą sritį. Yra kitų.

– Kaip prasidėjo jūsų pažintis su „Laiptų galerija“?
– Sunku prisiminti kada tiksliai, bet dirbau Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Šiaulių universiteto) Dailės fakulteto Tapybos katedroje. Mane kartais pakviesdavo į parodas. Taip užsimezgė mūsų draugystė.

– Ką itin vertinate šiame kultūros centre?
– Pirmiausia – šio kultūros centro direktorę Janiną Ališauskienę. Jos charakteris padėjo išlikti ir gyvuoti „Laiptų galerijai“. Direktorė puikiai žino, kokie yra jos tikslai ir kultūros centro misija. Čia dirbantys žmonės kryptingai dirba – tai yra labai svarbu.

Apžvelgiant metų renginius, akivaizdu, kad kultūros centre rengiamos ne tik parodos, su daile susiję  renginiai, bet taipogi įtraukiama muzika, literatūra. Veikla – tarsi mozaika, čia visko yra. Dėmesio sulaukia ir vyresnė karta, ir jaunimas, ir pradedantys kūrėjai.

Mano manymu, išlaikyta viena labai svarbi linija: siekis išsaugoti, išryškinti, atskleisti senąsias lietuvių tapybos, dailės tradicijas, siekiančias laikus, kai Lietuvos dailės mokykla susiformavo, t. y. nuo XX a. pr. Arba kitaip nuo arsininkų – A. Gudaičio, J. Vienožinskio, visos plejados dailininkų. Nevengiama ir jaunosios kartos, parodos atsisuka tiek į modernizmą ir kitus „izmus“.

Bet pagrindinė linija, kurią minėjau, mano manymu, yra pati didžiausia „Laiptų galerijos“ vertė.

Laiptiečiai ne tik nepraranda ryšio su senąja lietuvių daile, bet ir stiprina, atveria ir bando susieti ją su šiandiena, su šiuo laikmečiu, su jaunosios kartos dailės pažinimu. Laiptiečiai sugeba sukviesti lankytojų būrį, kuriame, džiugu, mišri žiūrovų amžiaus sudėtis. Čia ateina dailininkai profesionalai, mėgėjai, besidomintys kultūra. Tai tikras kultūros židinys. „Laiptai“ – šis žodis skamba didingai. Ir tai galerija, turinti savo vertę, įvaizdį, žinomumą.

– Galima sakyti, „Laiptų galerija“ yra universali?
– Tai dailės galerija, kuri savo veiklos specifiką saugo. Pastebėjau, kad rengiamiems koncertams atsirenkami atlikėjai. Taip pat labai svarbu, kad galerija nutiesia tiltus tarp Šiaulių ir kitų, tolimų taškų. Čia renkasi menininkai ne tik iš Šiaulių, bet ir iš įvairių Lietuvos miestų, iš užsienio šalių. Gražioje aplinkoje puikiai suvaldomos parodų ekspozicijos. Akivaizdu, kad J. Ališauskienė turi savo viziją.

– Didžiausias „Laiptų galerijos“ pasiekimas?
– Kultūros centras į miesto gyvenimą įneša gyvybės. Tarptautinis projektas „Šiaulių Monmartro respublika“ suburia Lietuvos ir užsienio menininkus, dailininkai bendrauja, kuria, prisistato visuomenei. Šio renginio metu visuomet jaučiasi didelis sujudimas mieste. „Laiptai“ direktorės J. Ališauskienės pastangomis imasi visų priemonių, kad menas šiauliečiams būtų įdomus, kad plėstųsi jų akiratis. Kažkam galbūt netinka pavadinimas ir kryptis tokio renginio. Bet nepaneigsi, kad Šiauliai vasarą kitaip suskamba – ne formaliai, o spalvingai.

– Šiauliuose nieko nevyksta, sako žmonės…
– Anaiptol, dailės gyvenimas yra judrus. Juk mieste netrūksta galerijų. Kai atidaromos parodos – neįmanoma visų aplankyti. Tik gaila, kad patys dailininkai sunkiai gyvena. Pažvelkite, kokia šauni karta naujų jaunųjų dailininkų subrendo. Kad ir Antanas Šeronas, kurį vis raginu „nesugesti“.

Kita vertus, dabar kitoks, visiškai kitoks laikmetis, viskas kinta, niekas vietoje nestovi. Visi „izmai“ keitė vienas kitą, kiek stabtelėjo ir dabar viskas atgyja. Pabodo abstrakcionizmas, atsiranda daugiau krypčių, kitas požiūris į žmogaus ir gamtos vaizdavimą. Auga naujos kartos ir nauji požiūriai. Ir mūsų galerijos turi juos palaikyti. Juk užaugama ne per dieną ir ne per metus.

– Pastebėjau, kad galerija mini išgyvenusi pakilimus ir nuosmukius.
– Galbūt tai bandymas savikritiškai kalbėti, galbūt būta momentų, kai reikėjo kovoti. Bet aš iš šalies niekuomet jokio nuosmukio nejutau ir nemačiau. Galbūt darbuotojai jautė – gal lankytojų mažiau sukvietė kartą kitą ir pan. Visgi bendras vaizdas man išliko gana pakilus. Ir kol kas per 25 metus stebėjau nuoseklų ir gražų kilimą aukštyn. Tad jei ir buvo koks štilis, išorėje jis neatsispindėjo.

– Kaip žmonės jaučiasi atėję į „Laiptų galeriją“ pirmą kartą?
– Visuomet laiptiečiai pasitinka tave taip, kad jautiesi išties laukiamas žiūrovas. Parodos metu mezgasi natūralus bendravimas ir svetimumo niekas nejaučia. Aš visuomet einu viena į renginius, bet nesijaučiu viena. Dalytis mintimis ir diskutuoti, burti bendruomenę ir palaikyti jos komunikaciją, kelti estetinį žiūrovo požiūrį yra labai svarbu. Pradedant moksleiviais, studentais ir tais, kurie tiesiog nori suvokti dailę ir kultūrą. Būdamas tuose kaleidoskopiškai kintančiuose „Laiptų galerijos“ kuriamuose įvykiuose nori nenori jauti poveikį. Gali net ir sakyti – kad tau nerūpi, nepaveikė, bet jeigu vien karštai ar abejingai reiški nuomonę, vadinasi, santykis buvo.

– Galerijų gyvenimas nėra lengvas.
– Taip, mirtinas dalykas – arba išlieki, arba ne. Jei skiri ar randi plotą galerijai – tai galima sakyti imiesi didvyriškos misijos. Lietuvoje galerijos nyko, o Šiauliuose išliko. Galbūt tai lėmė kitų galerijų uždarumas, nuosaikumas, „kameriškai“ apsiribojant, kviečiant individualiai į renginius patrukdė plačiau vystyti savo veiklą.

– Ko palinkėtumėte „Laiptų galerijai“ 25-mečio proga?
– Nenuleisti rankų, ištvermės, kūrybiškumo ir išsaugoti dvasios šilumą.