Įkūrimo 25-metį švenčiančioje ,,Laiptų galerijoje“ pristatyta tapybos paroda ,,25×25“, kurioje eksponuojami 28 tapytojų iš visos Lietuvos darbai. Šių darbų autoriai yra pradedant 1992 metais ir baigiant 2017 metais „Laiptų galerijoje“ yra surengę personalines parodas arba dalyvavę grupinėse parodose.

Pirmieji buvo Algirdas ir Klaudijus Petruliai, Jūratė Mykolaitytė, Vidas Pinkevičius, Juozas Vosylius. Kiti – Jonas Daniliauskas, Solomonas Teitelbaumas, Vygantas Paukštė, Antanas Obcarskas į „Laiptų galerijos“ dailininkų gretas įsijungė švenčiant galerinės veiklos dešimtmetį, o į antrąjį dešimtmetį įžengė Rimas Bičiūnas, Henrikas Natalevičius, Nomeda Saukienė, Ričardas Bartkevičius, Mindaugas Skudutis, Valentinas Antanavičius, Mindaugas Juodis, Šarūnas Sauka ir kiti žymūs dailininkai.

,,Prieš atidarant parodą manęs ne vienas klausė, kokia koncepcija, ką tai reiškia 25×25. Atsakysiu labai paprastai: tiesiog tokios koncepcijos, kad galėčiau labai mandriai pasakyti, nėra. Tiesiog yra galerijai 25 metai ir yra visus tuos metus su mūsų galerija draugaujantys autoriai. Visi jie žinomi, pripažįstami ir svarbiausia – tai mūsų ,,Laiptų galerijos“ dailininkai“, – teigė galerijos direktorė Janina Ališauskienė.

Menininkai pristatė savo darbus
Į parodos atidarymą atvyko tik dalis autorių. Tačiau kiekvienas turėjo ką pasakyti, kodėl pasirinko šioje jubiliejinėje parodoje eksponuoti tokius, o ne kitokius kūrinius.

Tapytojas Mindaugas Juodis sakė, kad jo darbus galima suprasti savaip, apie jį nereikia daug pasakoti: ,,Noriu tą darbą palikti tiesiog tokį, koks jis yra ir tokį, kokį mato žiūrovas arba stebėtojas. Net ir pavadinimas yra ,,Stebėtojas“. Ir nelabai noriu pasakoti, kas čia yra ir kodėl, nes žymiai geriau būtų, jeigu žmogus pats viską išsiaiškintų. Kaip žmogus supras, taip ir bus teisinga. Aš palieku pačiam spręsti, kas čia yra. Aš naudoju labai daug įvairiausių spalvų priklausomai nuo to, kas konkrečiame darbe turi būti.“

Dailininkas Juozas Pranckevičius iš Vilniaus pristatė savo darbą, kurį tapė Armėnijoje. ,,Idėja kilo Armėnijos plenere pernai gegužės mėnesį. Vyko dešimties dienų pleneras, ir kadangi ten vaizdai vien kalnai, kitaip ten negali mąstyti, emocijų perteikti tik per kalnus. Todėl tas kalnas toks degantis ir tokia armėniška emocija“, – teigė J. Pranckevičius.

Jis mėgsta tapyti peizažus, marinistiką (jūrą), urbanistiką (miesto vaizdus). Tai trys pagrindinės temos. Aišku, yra ir abstrakcijų. ,,Visi darbai yra kažkiek abstraktūs. Nėra akademizmo. Dailės akademijoje žmogus gauna teorinių žinių ir pradeda mokytis iš naujo, nes turi susirasti savo kelią, savo stilių. Ir tik tada prasideda menas. Niekas negali nukopijuoti tikro vaizdo ir jo nereikia kopijuoti – perteiki savo dvasinius dalykus. Kaip sako, dailininkas tapo dvasia, o dažai, spalvos yra tiktai priemonė perteikti savo dvasiniams išgyvenimams“, – kalbėjo J. Pranckevičius.

Filosofo Jurgio Dieliauto komentaras
,,Parodoje autoriai bando kalbėti mums ir iš tų darbų visumos, kurios čia buvo tose parodose. Keletą tų parodų pastaraisiais metais bendradarbiaujant su galerija teko ir man pristatyti. Keletą autorių ir aš jau pažįstu pakankamai neblogai.

Šiuo metu vyksta polemika, ar galerija turi turėti reikalų tik su vietiniais autoriais, ar neužtektų atsiriboti ir eksponuoti tik vietinius autorius. Jeigu galerija laikytųsi tokios nuostatos, tai kultūra liktų neetiška, autoriai būtų nežinomi ir nebūtų to, ko kultūrai reikia. Svarbiausia reikia polemikos. Ta polemika yra ir kuo daugiau šiauliečių nuvažiuos kažkur, kuo daugiau iš kitų miestų atvažiuos autorių į ,,Laiptų galeriją“ ir mes juos matysime, tuo bus įdomiau.

Šiandien tie autoriai žiūri ne tik į mus. Jie šneka vienas su kitu, šneka vienas per realizmo prizmę. Kitas bando realistiniu būdu kreiptis, bando preciziškai atvaizduoti tikrovę ir tarsi polemizuoja, ar gamta kuria geriau. Yra autorių čia, kurie keliais štrichais lakoniškai, labai griežtai pasako tiek, kiek ir preciziškai ištapytas darbas kiekvienas štrichas nepasakytų.

Šiandien turime tą unikalią galimybę pažiūrėti į tuos autorius, kaip jie atrodo ne savo darbų visumoje, o kaip jie žiūri vienas į kitą, kur yra galima ta polemika, kur yra nišos, kur yra padėtas brūkšnys, kur galima eiti, tęsti šitą tradiciją, formuoti kažkokią mokyklinę tradiciją.

Čia yra edukacine prasme be galo svarbi ir be galo įdomi paroda. Iš kitos pusės, 25 autoriai toli gražu ne visa visuma Lietuvos, nors čia yra klasikai, kaip jau buvo sakyta. Niekas dėl to nesiginčija, nepolemizuoja. Bet yra įdomu, o kaip pats klasikas atrodo tarp tų, su kuriais jis nenori ir neturėtų technologine prasme, estetine prasme turėti nieko bendro. Autorius turi rasti išskirtinumą tarp kitų išskirtinumų.

Tai matome čia ir be galo ryškių spalvų, matome čia klasikinių motyvų, matome ir bendrą tendenciją, kurią aš jau kai kam čia išsakiau prieš parodą. Reikia keisti vaizdavimo būdus, reikia keisti vaizdavimo stilius.

Šia prasme tai didžiulė mokykla pasižiūrėti, pereiti, nubėgti, grįžti, atsigręžti, bandyti ieškoti sau priimtino darbo, o mano požiūriu būtų daug geriau, jeigu kažkuris darbas sunervintų, suerzintų gerąja prasme ir tada norėtųsi po dienos, savaitės ar dviejų grįžti ir pasižiūrėti, ar aš čia viską supratau, ar tas poveikis mano buvo tikras ir panašiai, nes kūriniai veikia iš ankstesnės mūsų turimos patirties.

Suvokimas yra suplanuotas ankstesniu, nematomu, nereflektuotu suvokimu, kada matome jau gatavą autoriaus darbą, tai mes susitinkame su savo žiūrėjimo, matymo, jausenos patirtimi. Šitie dalykai yra be galo svarbu.

Matome čia įvairovę, kuri gali atrodyti kai kam eklektika. Bet postmodernizme yra įtvirtintas metodas – eklektika. Tai nėra trūkumas. Eklektika yra kai kada ir privalumas. Bet čia tos eklektikos nėra. Čia yra tarsi tas albumas. Čia yra tarsi tas lankstinukas, tik ne į delną telpantis, o iškabintas ant sienų, išskleistas. Mums reikia eiti, žiūrėti, išsiskleisti, bendrauti su tais, kurie pasakyti kažko nebegali. Jie tyli, bet jų darbai nuo to tampa tik dar labiau iškalbingesni.

Manau, kad keli čia autoriai, kurie dar neturi tokio didelio tarptautinio pripažinimo, jį gaus. Jie įgis tą galią, tą svorį, jie apaugs tais reikiamais raumenimis ir jie galės konkuruoti. Konkurencine prasme šita paroda labai teigiamas pozityvus dalykas. Autoriams, kurie čia atvyko, noriu palinkėti, kad jie atvyktų dar ir dar kartą su visai kitais darbais, gal po kurio laiko su jubiliejinėmis parodomis. ,,Laiptų galerijai“ noriu palinkėti ieškoti dar 25 autorių, kad po dar 25 metų vėl galėtume pamatyti. Kažką atradome, pamatėme. Atvykusiems autoriams linkiu sėkmės. Publikai, kuri čia kantriai klausosi kalbų, linkiu rasti tą erzinantį vaizdą ir kad tas pokalbis būtų gyvas“.

M. Gaubo „Surogatinė motina“.
Aistės SAKALAITĖS nuotr.