Truputis ežerų istorijos
Pirmoji pažintis su ežerais – 1958 metai. Atsivedęs savo kurso žemės ūkio technikumo studentus sodiname būsimą Talkšos parką. Buvome vieni iš pirmųjų parko sodintojų.

Šalia – Talkša. Ežeras „Elnio“ kombinato ir kitų teršalų prisotintas alsavo nemaloniais kvapais, atrodė apgailėtinai.
Užsimezgusi draugystė tęsėsi. Tyrėme ežerų augaliją ir gyvūniją. Ypač žavėjo paukščių gausa. Pasisakėme ir rašėme, kad ežerą reikia valyti, nustoti teršti. Kad pietinės ir vakarinės ežerų pakrantės nepuošia nei pačių ežerų, nei miesto. Reikia sutvarkyti pakrantes. Rytinius pakraščius, kur prasideda paukščių perėjimo vietos, – palikti paukščiams. Neleisti artėti statyboms.

Ne kartą kartojome – paežerių pievutės ir pakrantės neturi užželti krūmais. Po jais sunyksta visa vertinga žolinė augalija.

Tikslas – išsaugoti nors dalį vertingos, natūralios ežerų aplinkos. Kaip gyvą laboratoriją moksleivių, studentų praktiniam pažinimui ir visuomenės ekologiniam švietimui.

1976–1977 m. atlikome nuoseklius šių ežerų paukščių tyrimus. Pagal paukščių gausumą ir įvairovę ežerus buvo galima pavadinti mažuoju Žuvintu. Kai tirdami paukščius įplaukdavome į Ginkūnų ežerą, ne kartą buvome įspėti vaikų ir suaugusių, kad čia plaukioti draudžiama, saugomi paukščiai. Ežerus globojo Žvejų ir medžiotojų draugija.

Vaikai neklydo. Ginkūnų ežeras yra vandens paukščių draustinis. Prieš mane 1982 metų Šiaulių rajono gamtos, kultūros ir istorijos paminklų žemėlapis. Jame skiltyje „Gamtos paminklai Šiaulių mieste“ įrašyta: „Ginkūnų ežeras – vandens paukščių draustinis“ ir „Šiaulių K. Požėlos parkas“.

Taigi, Ginkūnų ežerą, kaip ir kitus gamtos, kultūros, istorijos paminklus, privalėjo saugoti įstatymai.

Kaip kas supranta lobius. Prieš kurį laiką buvo apskriejusi žinia, kad ežerų rytinėse pakrantėse ir parke atrasti pamiršti lobiai. Gimė peticija, renkami parašai šiems lobiams paimti, įsisavinti. Sukruto miesto valdžia, suklusome ir mes, eiliniai miesto piliečiai. Kas tie lobiai ir – svarbiausia – kaip juos paėmus.

Paaiškėjo iš spaudos: vieniems lobis būtų palei ežerų pakrantes nutiestas platus asfaltuotas kelias, kuriuo bus galima prasmukti automobiliu arba keturračiu. Vis įdomiau negu įprastiniu keliu. Kitiems – žaidimų ir auto- aikštelės. Tretiems – treniruokliai, pikniko stalai, kavinės, alinės ir kt.

Sudėjus šiuos pageidavimus į krūvą išeitų, kad lobis – tai tų ežerų ir parko urbanizavimas. Girdi, į tas atokias paežerių ir parko vietas ims plūsti pramogų ir linksmybių ištroškusi liaudis. Išaugs komercinė ir pramoginė veikla. Šiauliai suklestės. Kaip ant mielių pakils šiauliečių materialinė ir socialinė gerovė. Štai kur slypi gerovės raktas!

Tai taip vadinami „ura“ entuziastai. Reikia džiaugtis, kad tokių turime. Jų energiją galima pakreipti ir naudinga linkme. Blogiausia su tais, kurie bet kam abejingi, niekuo nesidomi. Girdi, kam kvaršinti galvą, jei tam yra vadai, valdininkai, kurie daro ir mąsto už mus kaip sovietmečiu.

Tų lobių, net pamirštų ir apleistų, turime apsčiai pačiame mieste. Norint juos panaudoti reikia protingų galvų ir darbščių rankų. Apie juos vėliau. Tęsime pokalbį apie ežerų, jų aplinkos lobius ir panaudojimą.

Kaip elgtis su ežerų pakrantėmis? Talkšos šiaurės, vakarų ir pietinė dalis, kaip ir pradėta, skiriama pramogoms. Tvarkome Žuvininkų ir Meškerių gatves. Už pliažo, gerokai paėjus Ginkūnų ežero link, yra aukštumėlės. Vieną kiek paaukštinus žemėmis turėtume apžvalgos aikšteles. Nuo jos atsivertų Talkšos ežero veidrodis ir miesto panorama.

Iki apžvalgos aikštelės tiesiame 4 metrų pločio asfaltuotą taką, kad mamos su vaikučiais ir vežimėliais patogiai atvažiuotų ir pasidžiaugusios ežero vaizdu grįžtų atgal.

O toliau, iki pat Ginkūnų kelio, vestų paprastas, pažintinis takas, skirtas pėstiems ir pravažiuoti dviračiais. Gyvendami mieste betoną ir asfaltą matome kasdien. Nereikėtų jų pasiilgti. Pažintiniam takui jie netinka.

Už tų aukštumėlių artėtume prie svarbiausių paukščių buveinių ir Švedės upelio. Čia pasitikdavo aukšti skudučiai ir šventagaršvės. Pastarosios ūgiu pranokdavo žmogų.

Dėl krūmų. Vandens ir pakrančių paukščiai mėgsta erdves, nuo krūmų laisvas pakrantes. Dalį krūmų, šabakštynų reikia pašalinti. Palikti tik pavienius vaizdui paįvairinti.
Kad išliktų augalijos įvairovė būtina išsaugoti erdves, saulėtas, žydinčias paežerių ir pamiškių pievutes. Reikalui esant ir praplėsti iškertant dalį krūmų. Tuos darbus atlikti vėlai rudenį ir žiemą iki sugrįžtant paukščiams.

Reikėtų apsaugoti nuo užžėlimo krūmais (jei tas neįvyko) iš rytų į Ginkūnų ežerą įsiterpusią viksvinę pievą ir jos savitą augaliją. Čia pavasario vidury auksu suspindi pelkinės purienos. Pabaigoje rausvais žiedeliais pasidabina retas augalėlis-raktažolė pelenėlė, greta mėlynuoja putokšliai. Vėliau karčioji ir pievinė kartenės, kiti augalai. O vidurvasarį visa ši pieva suboluoja baltais šilko blizgesio švylių žiedynais, primenančiais vatos gniužuliukus.

Buvo planuojama šią pievą kanalu atitverti nuo Ginkūnų gyvenvietės ir paversti paukščiams saugiu pusiasaliu.

Apie netektis. Prie prarastų lobių reikia priskirti žymios dalies paukščių praradimą. Tai vaizdžiai patvirtina antys. Iš septynių perimų rūšių beliko tik dvi. Nes ežeruose ir jų aplinkoje įvyko dideli pakitimai, nuo kurių labiausiai nukentėjo ežerų paukščiai ir augalija.

Jau 1998 metais, ornitologų draugijai atlikus ežeruose paukščių patikrą, nustatyta, kad negrįžtamai prarasta žymi dalis paukščių. Tačiau ežerai vis dar lieka įdomūs ir svarbi paukščiams vieta lyginant su nuskurdusiu biotipu.

Praėjo aštuoniolika metų. Pokyčiai dar ryškesni. Norint juos įvertinti ir nuspėti ateitį, reikia atlikti šiuos darbus: perėjimui tinkamų vietų inventorizaciją, vesti paukščių stebėjimus, įvertinti augalijos būklę, įvairovę ir išlikusias augalijos bendrijas.

Svarbiausios paukščių perėjimo vietos buvo Ginkūnų ežero šiaurės-vakarų pakraščiai, apaugę švendrynais, nendrynais ir už jų esančios užmirkusios, užpelkėjusios pievos; abipus kanalo esantys gausūs nendrynai; Talkšos pietrytinės dalies nendrynas, besiribojantis su pliažu. Šiose vietose perėdavo didžioji dalis paukščių, kurių jaunimas ir senimas pasklisdavo po abu ežerus. Kas iš jų belikę?

Paukščiai yra svarbi turistų traukos dalis ir sudaro atskirą ornitoturizmo šaką. Ežerų, jų aplinkos, paukščių ir augalijos ateitis priklausys nuo tolesnės urbanizacijos. Ypač nuo irklavimo stoties veiklos ir irkluotojų kultūros. Treneriai ir besitreniruojantys turėtų būti susipažinę su ežero paukščiais, jų elgsena, gyvenimo būdu ir globos bei apsaugos reikalavimais. Dauguma paukščių sugrįžta balandžio mėnesį ir ieško saugios perėjimo vietos. Gegužę deda kiaušinius, peri. Apie birželio vidurį dauguma išplaukia su vaikučiais į atvirus vandenis ir tampa ne taip jautrūs. Šis laikotarpis – pats svarbiausias paukščių gyvenime.

Kaip elgtis paukščių ramybės laikotarpiu? Nesibrauti į jų perėjimo vietas. Vengti triukšmo, ypač motorinių valčių. Prisilaikyti arčiau vakarinės ir pietinės ežero dalies. Yra pastebėtas ežerų vandens lygio sumažėjimas. Tuo pasinaudoja į rytines ežerų pakrantes plūstelėję krūmai.

Ežerai dar įdomūs tuo, kad vandens lygį būtų galima kiek pareguliuoti nuolatinę betoninę įrangą pakeitus į reguliuojamą pralaidą, o kiek pakėlus vandens aukštį, atsigautų nusausėjusios pakrančių pelkinės pievutės, padidėtų perėjimo vietų saugumas.

Dėl ežerų ir parko priežiūros. Berods, miesto Savivaldybė yra sutarusi parko ir ežerų priežiūrą patikėti Jaunųjų gamtininkų centrui. Taip ir turėtų būti.

Reikalingas nuolatinis stoties darbuotojas, kuris atliktų minėtų perėjimo vietų, augalijos būklės įvertinimą. Vestų paukščių stebėjimo žurnalą, apskaitą. Palaikytų ryšius su irkluotojais. Vadovautų ežerų pakrančių sutvarkymui. Vestų pažintines ekskursijas.

Tik turint bendrą vaizdą bus galima numatyti paukščių, augalijos ir bendrai tos parko dalies ateitį.

Norisi priminti, kad šalys, kurios prisisotino urbanizacijos ir civilizacijos „vaisių“, vėl norėtų, kad sugrįžtų aukštapelkės, į ežerus žuvys ir paukščiai, o grėsmingai nualintuose kalnų šlaituose vėl sužaliuotų vešlūs miškai, pagerėtų gyventojų saugumas.

Kad pamatytume nesužalotą gamtą, jos pirmapradį grožį, nereikės keliauti šimtus ir tūkstančius kilometrų. Beje, susigrąžinimo kaina būna labai didelė ir dažniausiai jau nebeįmanoma.

Mūsų parkai
Kaštonų alėja. Pagaliau po ilgų klaidžiojimų lobiai atrasti ir čia pat, miesto centre. Tai – Kaštonų alėja, senasis ir naujasis parkai ir eilė kitų.

Kaštonų alėja – tai deimančiukas, skirtas šiauliečių poilsiui: pasivaikščiojimų, pasimatymų, susitikimų ir trumpo poilsio vieta. Kairėje sienelėje įrengtos pusiau uždaros, jaukios susitikimų vietos. Nišose esantys suoliukai suteikia malonią paslaugą.

Alėja vykusiai suplanuota, jokių esminių perdarų nereikėtų. Pakanka restauruoti kaip kultūrinį paveldą. Gerai išsilaikiusi akmeninė siena, už jos plyti tvarkinga aplinka.

Tačiau jau keleri metai akis bado antroji alėjos pusė. Buvusi plytinė sienelė padengta baltu tinku. Daug kur išgriuvusi, tinkas ištrupėjęs.

Sienelę reikia atstatyti. Akmeninė būtų ilgalaikė, bet brangi. Be to, tamsintų alėją. Balta sienelė įneša šviesos, su akmenine sudaro kontrastą.

Dėl sienelės aukščio. Palikti kokia buvo ar paaukštinti, kad uždengtų esančią pievą ir joje automašinų mišką? Jei tai būtų valdiška žemė – įrengti žolės riedulio aikštę, žiemą – čiuožyklą.

Dėl meninių stendų. Dalį sienelės, kaip ir dabar, skirti meniniams stendams. Stendų dydį riboti, kad neišsikištų virš sienelės. Temos įvairios: susietos su metų laikais, valstybės šventėmis, istoriniais įvykiais, valdžios darbams atžymėti, skirti humorui, buitinėms temoms ir kt. Stendai keičiami. Stendų parinkimą ir keitimą pavesti miesto menininkams.
Tiktų vienas kitas bareljefas, keletas skulptūrų, kurios atitiktų ir pagyvintų alėjos paskirtį.

Senojo parko šoninis takas ir šokių aikštelė. Iš Kaštonų alėjos ateiname prie paminklo „Aušra“. Aplinka grįsta, tvarkinga, švari. Bet lyg tik nužengiame nuo paminklo aikštelės, patenkame į senąjį Didždvario parką, labiausiai apleistą miesto centro vietą. Kairėje šiferio ir kitų atliekų sąvartynas. Tiesa, dabar kiek apvalyta, net ažūrinė sienelė užtverta.

Šoninis takas, jungiantis Aušros ir S. Lukauskio gatves, duobėtas, asfalto danga suskilinėjusi.

Kairėje lydi visa virtinė sukežusių pagalbinių pastatų: pašiūrių, sandėliukų, malkinių. Galima pamatyti ir „tupyklą“, biotualeto prototipą, kurį siūlo mums valdžios vyrai vietoje Savivaldybės skvere esančio požeminio.

Bendrai vaizdas primena Vilniaus romų taborą. Styro išsikraipę atraminiai stulpai, primenantys kažkada buvusią tvorą.
Tako pabaigoje vaizdą iš pagrindų pakeičia privati, aklina lentinė tvora.

Vietoj ardę ir siaurinę Tilžės gatvės atkarpą, sutvarkome šoninį taką, tveriame akliną tvorą, kuri uždengtų nemalonius parko kaimynus. Šis šoninis takas buvo ir bus.

Valdžia stengiasi, kad šiauliečiams būtų sukurta kuo daugiau pramoginių vietų. Tam, kad pramogaudami, besilinksmindami užsimirštume, jog grįžusi dauguma ras tuščius puodus ir aruodus. Turime galvoje darbą ir padorų atlyginimą. Net Prisikėlimo aikštė atiduota pramogoms.

Kadangi pagal mūsų valdininkų nuostatą visur turi dominuoti pramogos, tad kokį indėlį į pramogų kraitį gali įnešti senasis parkas (Didždvaris).

Teko sutikti žmonių (1957–1958 m.), kurie prisiminė čia buvus šokių aikštelę, suolusi, nedidelį paviljoną orkestrui. Vykdavo šokiai, grodavo dūdų orkestras. Parko takais vaikščiodavo poros. Kodėl šios tradicijos neatgaivinus?

Apleistas naujasis parkas (centrinis). Kur estrada, jame vykusios miesto dainų ir šokių šventės, kiti kultūriniai renginiai? Kam brautis kažkur į tolimas rytines ežerų pakrantes, parką, jei čia pat po mūsų nosimi, kaip žmonės sako, glūdi apleisti ir pamiršti lobiai.

Sutvarkome čia. O susitvarkę Kaštonų alėjoje skiriame pasimatymus, parkuose bėgiojame, dainuojame, rengiame šokius. Iš Prisikėlimo aikštės palapines persikeliame į miesto parkus, lipame į medžius. Žodžiu, „linksminkimės ir džiaukimės...“

O tolimas ežerų rytines pakrantes, Talkšos parką, atitinkamai patvarkius, paliekame paukščiams, augalų bendrijoms vešėti ir šiauliečiams, mėgstantiems gamtos įvairovę ir ramų, turiningą poilsį.

Artūro STAPONKAUS nuotr.