,,Laiptų galerijoje“ atidaryta Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų paroda ,,...iš spalvotų dienų“.

M. Šileikaitė-Čičirkienė – ilgametė Panevėžio Fotografijos galerijos vadovė, fotografijos parodų kuratorė. Ji kūrybinės fotografijos scenoje debiutavo devinto dešimtmečio viduryje, surengusi parodas Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje, Vilniuje, Suomijoje 2005 ir 2006 metais – iš viso surengė 37 personalines ir dalyvavo per 80 grupinių parodų.

,,Mano fotografijos labai daug kalbančios“
Paklausta, kodėl nutarė šįkart parodą surengti „Laiptų galerijoje“, M. Šileikaitė-Čičirkienė atsakė, kad jau seniai domisi šia galerija, jos veikla. Tad kai jai paskambino knygą rengiantis Jurgis Dieliautas ir pasakė: ,,Marija, apie jus rašysiu, o kadangi dabar kažkiek kuruoju ,,Laiptų galeriją“, tai šioje galerijoje turite surengti savo darbų parodą“, fotomenininkė iškart sutiko.

Daug metų M. Šileikaitė-Čičirkienė darydavo tik nespalvotas fotografijas, bet...

,,Vieną pavasario sekmadienį pasiėmiau fotoaparatą ir išėjau. Ir tuo metu man kažkaip užkliuvo geltonos spalvos pašto dėžutės. Grįžusi susikėliau į kompiuterį tuos darbus ir užsirašiau ,,Geltonas sekmadienis“. Ir suprantate, tada pamažu pradėjau atkreipti dėmesį į kitas spalvas. Pradėjau raudoną atradinėti, ir mėlyną, žalią. Norėjau save išbandyti spalvomis“, – sako M. Šileikaitė-Čičirkienė.

Parodos autorės fotografijos siūlo įžvalgas mus supančioje tikrovėje, aplinkinėje kasdienybėje ir mūsų pačių potyriuose. ,,Mano fotografijos labai daug kalbančios, bet prie jų reikia pastovėti“, – teigia fotomenininkė.

Fotografijose galima pamatyti žmones, pastatus. ,,Stengiausi, kad tai būtų kažkoks judėjimas, kadangi čia yra instaliacija, judantis vaizdas, – sako darbų autorė. – Norėjau paieškoti spalvų ir tai perteikti žmonėms, kad ne viskas juodai balta. Ne viskas liūdna. Yra spalvotų dienų. Yra gerų dienų. Mes jas prisimename.“

Filosofas J. Dieliautas: „Tikslas čia nėra priblokšti“
,,Iš vienos pusės Mariją pristatyti labai paprasta. Jos darbai ją pačią iliustruoja. Ypač tokie spalvingi, žaismingi darbai. Marija yra save pakeitusi, pasikeitusi jos estetika, pasikeitusi jos optika, pasikeitę jos konceptai.

Panevėžyje, lyginant su Šiauliais, su fotografais yra toks keistas dalykas. Panevėžiečiams fotografams teatras plačiąja to žodžio prasme yra padaręs didžiulę įtaką ir visi jie mėgsta inscenizuoti, savaip dėlioti, sustatyti, rikiuoti ir panašiai.

Marija yra dviejų albumų autorė. Pirmame albume buvo daugiau žaismingumo, daug  poezijos, sapno, režisūros dalykų. Antrame albume ,,Vieškelio motyvas“ jau buvo juoda-balta tematika, socialinė tematika, kelių, vieškelių, užkaborių raštas.

Bet pastarojo dešimtmečio darbuose, ką mes čia matome, jau veikia truputėlį kiti dalykai. Atsiranda popmeno, videomeno, dizaino ir reklamos įtakos. Bet Marija su tuo puikiai susidoroja. Kada reikia, ji tas spalvas paryškina ir tada turime vos ne kažkokią Magrito mėlyną spalvą.

Aš stebiuosi ir džiaugiuosi  Marijos energija ir permainingumu. Tų jos meninių sumanymų, intencijų yra ir  daugiau, tad laiko tėkmėje, matyt, reikėjo suspėti visa tai vizualizuoti.

Kaip sako fotografijos teoretikai, nuo XX a. 8-9 dešimtmečio fotografija visiškai bėga nuo jai klijuojamos dokumento, fiksavimo etiketės. Ir dar daugiau – fotografija nebeturi pretenzijų, ką nors iliustruoti ar ką nors reprezentuoti. Kitaip tariant, vaizdas ima atstovauti ir pasakoti pats save. Visiškai nesvarbu, kiek žmogus nepanašus, kiek  žmogaus veidas,   namo fasadas atitinka ar neatitinka daiktinę tikrovę, kurią mes jutimiškai matuojame.

Šiandieninė fotografija kalba savo deformuota išraiška. Marija labai atsargiai, technologiškai, estetiškai skrupulingai bando lėtinti  mūsų suvokimą, bando išblėsinti vaizdą. Bando ir kitą dalyką. Įvesti tikrovės skaitymą pirmine prasme, t. y. pačiomis spalvomis: raudona, mėlyna, žalia. Kažkas susipina su paprastu blausiu fonu, kuris jau savaime yra raštas. Ir tada turime tarsi kelis rašto sluoksnius.

Tikslas čia nėra nustebinti, priblokšti. Tikslas yra atitraukti mus nuo atvirukinės-plakatinės tikrovės ir pasižiūrėti į pačius vaizdus kaip savaimines vertybes. Tų vertybių čia yra daug. Vaikščiodami, žiūrėdami, analizuodami ir rasite tai, kas  nustebins ar papiktins. Manau, kad papiktins mažai kas.“

Pirmosios M. Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų parodos „Laiptų galerijoje“ momentai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.