Visa Graikija labai kalnuotas kraštas, o kalnai ir uolos ne bet kokie, o daugiausia gryno balto, pilkai mėlyno, rožinio ar margaspalvio marmuro.

Todėl pirmiausia didžiausią įspūdį mieste darė marmuriniai šaligatviai, namai, laiptų pakopos, vartai, tvorelės, vaikų žaidimo aikštelės, metro ir autobusų stotys – viskas beveik iš marmuro. Atėnuose yra labai daug marmuro pjaustyklų dirbtuvių, todėl  jis čia pagrindinė statybinė medžiaga, žinoma, taip pat gausu marmurinių skulptūrų. Antikinės skulptūros saugomos muziejuose, o šiuolaikinio meno kūrinių – pilnas miestas. Tai amžina medžiaga.  

Šventyklos ir skulptūros, kurių neapgadino žemės drebėjimai ir okupantai, stovi tūkstančius metų. Labai puošniai ir prabangiai atrodo Maratono užtvanka ar Kikladų salų meno kūrinių muziejus pastatyti iš balto Pendelio kalno marmuro.
Deivės Atėnės vardu pavadintas miestas šiandien klestintis savo neprilygstamu grožiu dėl jo geografinės padėties tarp trijų didžiųjų kalnų – Pendelio, Imitos ir Parnitos. Jo centre yra mažesnių marmuro kalvų.

Pragyvenimas čia nėra labai brangus. Benzino litras – pusantro euro, o vaisiai ir daržovės pigesnės nei Lietuvoje, nors užauginti tokioje akmenuotoje dirvoje nėra lengva. Tačiau ten, kur yra raudonos žemės lopinėlis, derlius nuimamas keturis, net penkis kartus per metus. Labai derlinga žemė.

Kas man dar labai patinka Atėnuose, kad šviežių citrinų galima nusiskinti kiekvieną dieną per visą žiemą iki naujo žydėjimo ir naujo derliaus. Ir kad visų namų pirmas aukštas yra namo gyventojų automobiliams pasistatyti.

Na, o turguje mane stebino du dalykai. Viena, kad galima nusipirkti nebrangiai graikų tautiniu rūbu vadinamo antikinio stiliaus suknelių (pvz. už 15 eurų) ir kitų antiką primenančių drabužių, o daržovių turguje pardavinėjama kiaulpienių ir dilgėlių žolė po penkis šešis eurus už kilogramą. Visur pakraščiuose auga laukiniai ciklamenai, pelargonijos, orchidėjos, agavos ir kiti kaktusiniai augalai, kuriuos mes auginame ant palangių.

Dar man labai įdomus dalykas, tai yra žodis „tapytojas“  graikiškai yra „zoografos“ (ζωγραφος), tai yra tas, kuris piešė uolose gyvūnus senovėje, taip ir liko toks tapytojų ir jų parodų pavadinimas. Žinoma, kas domisi graikų kalba, žino, kiek daug archajiškų graikiškų žodžių mes vartojame ne tik mokslo reikaluose, bet ir kasdieniniame gyvenime.
Pirmą kartą atsidūrus tokioje šalyje įspūdžiai tiesiog „prispaudžia“, netenki žado nuo gamtos grožio, miestų didybės, gilios senovės vaizdų.

Autorės nuotr.