Lietuvos žiniuonei, Liaudies medicinos žinovei, keliautojai, botanikei, žolininkei, kraštotyrininkei, biologei, vaistininkei, habilituotai gamtos mokslų daktarei Eugenijai Šimkūnaitei šiemet būtų sukakę 97-eri metai. Tačiau vaistininkė prieš 21-erius metus, 1996 m. sausio 27 d., staiga baigė žemiškąją kelionę ir amžino poilsio atgulė šalia tėvų Tauragnų kapinėse Utenos rajone.

E. Šimkūnaitė save vadino „ragana“, pramogai „paburdavo“ iš augalų, tačiau Lietuva ją vadino žiniuone ir liaudies medicinos žinove.

Labai įdomi asmenybė
Daktarė E. Šimkūnaitė buvo labai įdomi, sudėtingo charakterio asmenybė. Ji sakydavo, kad jos senelė iš motinos pusės buvo baškirė, o senelis – ukrainietis, stačiatikių šventikas, tėvas – grynas lietuvis.

Iš senelės paveldėjusi plačias strėnas ir meilę arkliams, iš senelio – romantišką polėkį, o iš tėvo – darbštumą ir loginį mąstymą. Tačiau šių tautybių sumaišymas žmogų tampo į visas puses. Dažnai nori daryti viena, o padarai kita, kartais trūksta ryžto, nuoseklumo. Taip pasakodavo daktarė E. Šimkūnaitė.

E. Šimkūnaitė nuo mažens buvo labai smalsi, pastabi, turėjo guvų protą, viskuo domėjosi, labai mylėjo gamtą, augalus, gyvulius, mėgo senus žmones, ypač kaimo, mėgo klausytis jų pasakojimų apie senovę, papročius, žolynus.

Šimkūnų giminė nuo seno garsėjo kaip liaudies medicinos žinovai. Pati E. Šimkūnaitė sakydavo, kad visi Šimkūnai turi žalčio žymę, kuri rodo, kad jie apdovanoti gydymo ir augalų pažinimo galia. Eugenija buvo gamtos vaikas, jai kalbėjo ir žolynai, ir miškai, ir akmenėliai ežero pakrantėje ir vėjo sušiauštos Tauragno bangos. Todėl tetos, senos žolininkės, kiti kaimo senoliai, gerai pažinę vaistinius augalus, jų paruošimą, nuo mažens to mokė ir Eugeniją. Jai perdavė gamtos paslaptis, išmokė užkeikimų ir užkalbėjimų, išmokė suprasti senovės dainas ir pasakas, žolynais gydyti žmones.

Neseniai teko skaityti V. Praninsko knygutę „Brangiausia vaikystės pamoka“. Šios knygos herojai yra žymūs Lietuvos rašytojai, aktoriai, dainininkai, dailininkai, mokslininkai, menininkai, politikai, dvarininkai. Čia yra parašytos ir žolininkės, etnografės, habilituotos gamtos mokslų daktarės, vaistininkės E. Šimkūnaitės mintys apie brangiausią vaikystės pamoką.

Beje, dr. E. Šimkūnaitė vardadienį švęsdavo keletą dienų: vieną dieną ji kviesdavo bendradarbius, kitą – aktorius, trečią – botanikus, ketvirtą – vaistininkus.

Neišsemiamas rašytinis palikimas
Daktarė E. Šimkūnaitė paliko visai Lietuvai neįkainojamą ir neišsemiamą rašytinį palikimą, kurį kruopščiai nagrinėja ir saugo E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo darbuotojai, fondo valdybos pirmininkė vilnietė  provizorė Birutė Karnickienė.

Tikriausiai mažai sutiksime žmonių, kurie nebūtų skaitę daktarės E. Šimkūnaitės knygų „Gyvačių karalystė“, „Indraja – Saulės duktė“, „Gyvenimo receptai“, „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“, „Gyvenimas be tablečių“, knygos apie Eugeniją Šimkūnaitę „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia“, „Sveiko gyvenimo receptai“.

2015 metais išleista E. Šimkūnaitės knyga „Receptų rinkinys“, skirta medicinos ir farmacijos specialistams. Receptus surinko ir knygą sudarė E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė vilnietė  provizorė B. Karnickienė. Iki šiol šie receptai buvo habil. dr. E. Šimkūnaitės atskiruose leidiniuose, mokslo darbuose ir rankraščiuose, dabar surinkti į vieną rinkinį. E. Šimkūnaitės receptai – vaistažolių mišiniai.

Apie E. Šimkūnaitės receptų rinkinį atsiliepia Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriaus vedėja profesorė dr. Ona Ragažinskienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Farmacijos fakulteto profesorė dr. Nijolė Savickienė.

Daktarė E. Šimkūnaitė rašė straipsnius apie viską: vaistinguosius augalus, kraštotyrą, mediciną, paukščius, žuvis, metų laikus, kulinarijos receptus, tautosaką, uogas, grybus, valgius ir taip pat horoskopus.

2016 metais „Žuvėdros“ leidykla Vilniuje išleido habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės knygą „Medžių, paukščių, žuvų horoskopai“, ją sudarė ir išleido Stasys Lipskis.

Knygoje skaitome socialinių mokslų daktarės vaistininkės Reginos Stonkutės-Žukienės mintis apie E. Šimkūnaitės horoskopus, taip pat gamtos mokslų daktarės Živilės Lazdauskaitės nuomonę apie E. Šimkūnaitės publikaciją „Metų darbai ir valgiai“.

Provizorė B. Karnickienė knygoje rašo: „Šis leidinys suteiks skaitytojams progą pažinti lakios fantazijos, raiškaus spalvingumo žodžio autorę, parodys jos gebėjimą stebėti, analizuoti gamtoje matytus reiškinius ir išsamiai palyginti su žmogaus charakterio savybėmis.“

Nemažai E. Šimkūnaitė parašė knygučių ir mažiesiems skaitytojams.

Žiniuonės testamentas
Leidykla „Rosma“ Vilniuje 2002 metais išleido knygą „Žymių žmonių testamentai“, kurią sudarė Vytautas Gaivenis ir Romualdas Šimkūnas. Pirmą kartą leidyklos istorijoje į vieną knygą sudėti Lietuvos ir pasaulio žymių žmonių testamentai arba paskutinės valios pareiškimai nuo antikos iki šių laikų.

Knygoje tarp daugelio žymių žmonių surašytų testamentų yra ir farmacininkės, habilituotos biologijos mokslų daktarės E. Šimkūnaitės (1920–1996) testamentas.

Žymioji Lietuvos žiniuonė ir liaudies medicinos žinovė savo testamentais 1975 ir 1995 metais butą Vilniuje, Erfurto gatvėje, paliko Lietuvos farmacijos sąjungos Vilniaus skyriui, teisę redaguoti ir leisti rankraščius – Vilniaus zonos farmacininkų mokslinei draugijai.

Vykdant paskutiniąją jos valią ant velionės tapo buvo pasodinta vyšnia. Žemė turėjo pereiti amžinai naudoti Tauragnų vidurinei mokyklai, kuriai suteiktas E. Šimkūnaitės vardas. Gaila, tačiau mokykla prieš kelerius metus uždaryta.
1997 metais įsteigtas E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, kurio valdybos pirmininkė yra vilnietė provizorė Birutė Karnickienė. E. Šimkūnaitės bute įrengtas jos memorialinis muziejus.

2013 m. rugsėjo 13 d. Vilniuje, Lazdynuose, šalia buvusio kino teatro, atidengtas paminklinis akmuo vaistininkei, žolininkei, liaudies medicinos žinovei, habilituotai gamtos mokslų daktarei Eugenijai Šimkūnaitei. Ši vieta pasirinkta todėl, kad visai čia pat, kitoje gatvės pusėje, Erfurto g. 4-42, iki gyvenimo pabaigos gyveno daktarė.

Tegul...
Jau 21-erius metus gyvename be Lietuvos žiniuonės ir „raganos“.

Tegul šviesiajai profesorės asmenybei amžinai žydi stebuklingas jos numylėtas paparčio žiedas. Galbūt dar atsiras jos pasekėjų, norinčių pamatyti pelkėse ašarojančios saulėšerės, raudonosios gyvatės šaknies, smėlio besisiurbiančios.