Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje Chaimo Frenkelio viloje pirmąsias ir vieninteles Lietuvoje odininkų dirbtuves, skirtas edukacinei veiklai, jau išbandė miesto žiniasklaidos atstovai. Autentiškoje ir įdomioje erdvėje vedamos muziejininkų parengtos edukacinės programos pristato odininko ir batsiuvo amatą bei supažindina su garsiausio Šiaulių odininko Ch. Frenkelio veikla.
Odos dirbtuvėlėse – smagi praktika
Užėję į Ch. Frenkelio vilą žurnalistai patraukė į vieną iš joje esančių cokolinio aukšto salių. Čia ir įrengtos odininko dirbtuvės. Jose edukacijų dalyvius pasitinka Šiaulių „Aušros muziejaus“ administracijos atstovai, edukacinių programų koordinatorė ir edukacijų vedėja Viktorija Spulginienė ir jos kolega Andrius Kvedaras.
Pirmiausia akį patraukia masyvūs mediniai baldai, ant stalų paruošti ir tvarkingai išdėlioti įrankiai – plaktukai, ylos, žirklės. Ant sienų iškabintos ne tik senovinių odininkų dirbtuvių iškabų kopijos, bet ir natūralaus dydžio dažytos ir nedažytos galvijų odos pavyzdžiai. Viktorija parodo odos kirtimo presą.
Štai ir prasidėjo praktinė dalis iš odininkystės dirbtuvių „Chaimo Frenkelio odos dirbtuvėlės“ – gaminsime raktų pakabutį. Presu savomis rankomis kiekvienas edukacijos dalyvis išsikirto sau po kelis vienodus odos apskritimus. Šiuos suklijavus specialiai odai skirtais klijais imtasi dekoravimo: Ch. Frenkelio sūnaus Jokūbo, vadovavusio fabrikui po tėvo mirties, antspaudu įspaudžiamas spaudas. Išmušti skylę odoje skylamušiu, panašiu į reples, buvo kiek sunkesnė užduotis, tačiau į pagalbą atskuba muziejininkas A. Kvedaras ir stipriau spusteli rankenas. Skylamušis trakštelėjo, pervėrei žiedą ir turi žavų odinį pakabutį.
Šiose dirbtuvėse supažindinama su Ch. Frenkelio sėkmės istorija, vyksta reportažo peržiūra apie pramoninį odos apdirbimo procesą, supažindinama su odos rūšimis.
Žurnalistai pasinaudojo proga tuo pačiu išbandyti edukaciją „Batai mano...“, skirtą jaunesniojo mokyklinio ir ikimokyklinio amžiaus vaikams. Kiekvienam ant stalo išdėliota po kurpalį, tad ant jo iš atskirų detalių, sutvirtinamų specialiomis juostelėmis teko „pasiūti“ batus. Užduotis pasirodė ne itin lengva, tačiau lenktynių azarto netrūko. Edukatoriai papasakojo, kad šioje programoje dalyviai atlieka pėdos išmatavimus, paskui parengia batų eskizą, t. y. atlieka tai, ką paprastai daro batsiuviai vykdydami individualų užsakymą. Turėdami pasiruošę bato modeliuką dalyviai sukuria jam reklamą.
Programos bus vienos populiariausių
Ne ką mažiau įdomu – odininkystės ir batsiuvystės istorija ir faktai. Juk anuomet kiekvienas turėjo pagamintą savo individualų kurpalį ir užėjęs pas vieną ar kitą meistrą galėjo įsigyti batus, pagamintą pagal individualius išmatavimus. Dabar gi vyrauja standartai – kas kitam per siaura, kitam bus per platu, o juk kiekvieno pėda yra individuali.
„Pavyzdžiui, dažniausiai pado sandaros mes nematome, nes perkame jau pagamintą prekę. O jis susideda iš kelių detalių. Taip pat apžvelgiame bato istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Štai viename iš turimų paveikslėlių – seniausias batas, pagamintas iš medžio karnos, iš virvelių surištas karkasas, į kurį įdėta šieno“, – pasakoja V. Spulginienė. Šis seniausias batas, datuojamas 3 500 metų pr. Kr. Alpėse, dabartiniame Italijos-Austrijos pasienyje, buvo aptiktas sušalęs žmogaus kūnas. Ecis arba kitaip dar vadinamas Alpių keliautojas ne tik gerai išsilaikė dėl oro sąlygų, restauratoriams pavyko atkurti ir jo apavą. Žvilgtelėjus į sniegą už lango susidaro įspūdis, kad labai šilta šių batų savininkui nebuvo – juk ten buvo panašios oro sąlygos, kaip ir lietuviškos žiemos. Tokių batų istorijų įdomybių ir dar daugiau edukacijų vedėjai gali papasakoti nemažai ir tuo pačiu aprodyti įdomius ekspozicijos batus.
„Atlaisvinę erdvę nuo eksponatų, nusprendėme, kad ji idealiai tiktų odininko dirbtuvėms. Labai džiaugiamės, kad šis projektas buvo finansuotas Kultūros tarybos. Mums pavyko jį realizuoti ir dabar matote rezultatą: mes įsirengėme patalpas, sukūrėme interjerą, pasigaminome baldus, nusipirkome įrangą, pasigaminome presus. Čia matome netgi tikrus odos pavyzdžius, galima juos pačiupinėti, ir pajusti kvapą, manau, kad tai yra labai svarbu. Odininkystė Šiauliuose, ypač Ch. Frenkelio fabrike, buvo pagrindinis verslo šaltinis. Ir apskritai Šiauliai buvo vadinami odininkų miestu. Sovietmečiu čia buvo labai daug odos meistrų, veikė kombinatai, buvo gaminami įvairūs odų suvenyrai, kurie buvo žinomi, platinami visoje Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje“, – sako Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza.
Senovinė odininkų dirbtuvių reklama.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
Sudėlioti batą iš odos lekalų pasipraktikavus bus lengviau.
Artūro STAPONKAUS nuotr.
