Tryliktajam tarptautiniam festivaliui-plenerui „Šiaulių Monmartro Respublika 2016“  lietus nesutrukdė. Į festivalį, kurio dauguma renginių vyksta po atviru dangumi, regis, apniukęs dangus ir    lašnojimas iš dangaus įnešė romantikos, gaivos, artumo. Šeštadienį dailininkų performansas-pleneras „Miesto spalvos“ nusikėlė prie P. Višinksio paminklo.
Tapančiais menininkais praeiviai gėrėjosi, įamžino jų darbus išmaniaisiais telefonais, smalsesni – kalbino. Tradiciškai pėsčiųjų bulvare vyko mimų ir gyvų skulptūrų pasirodymai, poezijos bulvare lietuvių poetų eiles skaitė aktoriai M. Šaltytė ir J. Bindokas bei grojo grupė „Auksa Žovis“.

Na, o vakare „Laiptų galerijoje“ įvyko plenero „Miesto spalvos“ metu sukurtų darbų parodos atidarymas ir festivalio uždarymas.

Menininkams įteikti dokumentai (šių metų festivalio plakatai), įrodysiantys garbingą jų dalyvavimą, pasidalyta padėkomis ir įsiamžinta bendra nuotrauka.

Su menininkais kūrė ir lietus
Bulvaru žingsniuojant link P. Višinskio paminklo jau iš toli galėjai matyti įvairiausiomis spalvomis padengtas drobes. Prie molbertų menininkai kuria, iš dangaus lengvai lašnoja. Vieni darbus jau užbaigė, kiti deda paskutinius akcentus.

Ne kartą festivalyje „Šiaulių Monmartro Respublika“ dalyvavę menininkai tikina, kad kaskart atvykus džiugu sutikti senus pažįstamus iš praėjusių plenerų ir susipažinti su naujais. Kiti gi prisipažįsta, kad betarpiškai bendrauti trukdo nebent kalbos barjeras – tiek visko norisi papasakoti, paklausti ir suprasti. Vis dėlto čia būti gera ir smagu.

O kaip kūryba? Štai Kazys Bimba tikina, kad tapo mieste lydimas puikios nuotaikos. „Ko nepadarai – padaro lietus. Žvelgiu  į kolegų kūrinius ir matau, kad viską labai gražiai sutvarkė lietutis. Taip kūrinio sumanymas tampa laisvesnės formos. O specialiai taip nepadarytumei, nors ir norėtumei!“ – šypsosi K. Bimba. Kokias miesto spalvas mato plenero dalyvis?

„Aš esu optimistas, matau labai geras ir gražias miesto spalvas. Bet užbėgu įvykiams už akių ir tapau Europos pagrobimą. Neretai jaučiai atvykę grobia gražias Šiaulių miesto merginas ir vežasi kažkur kitur. Tai savotiškas spėjimas, kad mūsų pačios gražiausios miesto spalvos niekur nedingtų, kad jos liktų čia Lietuvoje, Šiauliuose“, – sako K. Bimba.
Dailininkas iš Sirijos Majd Kara pasirinko tapyti intymia tema. Kaip jis aiškino, nėra sudėtinga suprasti, kokia tai moters kūno dalis. Vis dėlto jo kūrinys sukurtas pasitelkus tamsius, juodos, baltos  spalvų atspalvius. Kaip sako M. Kara, jam patinka šių spalvų sintezė, tik štai kūriniui išbaigti pritrūko dažų. Nesunku pastebėti, kaip praeiviai reaguoja į kūrinį – stabtelėję pakreipia galvą kairėn, o suvokę temą nusišypso.

Menininkė iš Latvijos Inta Klasonė nesiėmė nei sunkių prasmių, nei gilių temų – tiesiog nutapė tai, ką matė prieš savo akis – čia pat stovinčio pastato kampą, stogą, dangaus žydrynę, žalumą... „Kūriau impresionizmo stiliumi, lietus padėjo pasiekti dar didesnio impresionistinio efekto“, – sako ji.

Šiemet menininkus užbūrė juoda spalva?
Paprastai festivalio „Šiaulių Monmartro Respublika“ pleneras vyksta „Laiptų galerijos“ sode, kur dalyviai išsidėsto vienas nuo kito atokiau, žalioje pievoje vaikšto basi. Čia dunksi obuoliai, šviečia saulė. Šį kartą orai kūrybines sąlygas kiek pakoregavo.

Kad šis tryliktasis festivalis vis dėlto nepraėjo be velniškų, raganiškų arba magiškų jėgų, patikina „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė.

„Bet tai savotiškas džiazas, nes jame turi būti visos spalvos. Tai aistra, šokinėjimas, meilė, liūdesys ir kas tik nori. Ir to šėtoniškumo, juodumo, negatyvo šiek tiek irgi buvo, kuris manyčiau, nekenkė. Tarp viso to – ir lietus su griausmais ir perkūnijomis. Ir visas tas vyksmas buvo puiki proga prisiminti žinomą posakį „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“. Pirmąją dieną po atidarymo, kai atrodė, kad lietaus tikrai nenusimato, kad Dievulis, kaip ir kiekvieną „Monmartrą“ žada saulėtas, šiltas ir šviesias dienas, aplankė visai kiti orai. Menininkai ieškojo pastogės – kas pasislėpė lauke po pastato stogu, kas kūrė „Laiptų galerijos“ salėje. Regis, tai nepamaišė: draugystė, bendravimas ir buvimas labai arti vienas kitos plenero dalyviams atnešė džiaugsmo, ypač tiems, kurie čia dalyvauja daugiau nei ketvirtą kartą“, – sako J. Ališauskienė.
Tik va, nuosekliai stebintiems festivalį tapo labai aišku, kad menininkai lyg susitarę savo kūriniuose šįkart „vartojo“ daugiau juodos spalvos.

„Pastebėta, kad beveik visuose darbuose yra juodos. Nežinau, ką tai reiškia – ar dėl to, kad tai tryliktas festivalis, ar tai atsitiko dėl dalyvių įvairovės. Gal viename kitame darbe nėra juodos. Netgi V. Žabarauskaitė, kuri, regis, retai imasi juodos – jos visas darbas praktiškai juodas. Gal tai mūsų miesto spalvos, o gal tai tokios dienos“, – svarsto J. Ališauskienė.

Kokios miesto spalvos liko ant menininkų sukurtų skulptūros, tapybos ir keramikos darbų dar bus galima pasižiūrėti – paroda „Laiptų galerijoje“ veiks tris savaites.

2016 08 08 19

Festivalio metu vyko šviesų ir videoprojekcijų performansas ant „Laiptų galerijos“ pastato.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 08 08 20

2016 08 08 06

2016 08 08 07

2016 08 08 09

2016 08 08 08

2016 08 08 10

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

 
Straipsnių peržiūros
94541991
Į viršų