Energingi būgnų garsai ir trylika šlovingų senovinio varpo dūžių paskelbė tarptautinio festivalio-plenero „Šiaulių Monmartro Respublika“ pradžią. Tradiciškai teatralizuotas festivalio atidarymas vyko „Laiptų galerijos“ sodelyje. Renginyje pristatytas net 29 dailininkų – plenero dalyvių cechas. Netikėtu ir maloniu siurprizu tapo Londono karališkojo muzikos koledžo studentės jaunosios smuikininkės Augustės Emilijos Janonytės muzikinis pasirodymas iš Pelikso Bugailiškio, vieno didžiausio Šiaulių ir Lietuvos kultūrininkų, namo balkono. Netrukus sode atidengta ir pristatyta tikėjimo, tolerancijos ir vilties skulptūra – „Meilės gilė“. Nuo šiol jos paglostyti, taip pat ir prisiglausti  prie šalia žaliuojančio dvidešimtmečio ąžuolo gali kiekvienas panorėjęs. Taip, pasak idėjos autorių, pasisemsite ąžuolo stiprybės ir gilės meilės.

Tryliktasis festivalis pristato meilės gilę
Kaip atidaryme sakė šio tarptautinio festivalio-plenero organizatorė „Laiptų galerijos“ direktorė pati pasiskelbusi „Šiaulių Monmartro Respublikos“ prezidente Janina Ališauskienė, laisvės, kūrybinės dvasios, tolerancijos sala, kiekvieno mūsų širdyje ne pati didžiausia. Tad neatsitiktinai šiemet festivaliui „Šiaulių Monmartro Respublika“ parinkta meilės tema.

„Šio Monmartro šūkis – meilė. Iš vienos pusės – tai banalus žodis, bet jeigu mes apie jį galvojame giliau, tai jame matome draugystę, toleranciją, tikėjimą ir pasitikėjimą, bendravimą, nuoširdumą. Pasirinkę šį šūkį galvojome, kaip jį įprasminti, kad tos monmartriškos dvasios, tolerancijos tikėjimo ir pasitikėjimo galėtumėme kur nors rasti, pasisemti Šiauliuose“, – apie idėją kalbėjo J. Ališauskienė.

Ir štai sodelyje atsirado granitinė „Gilė“. Ją sukūrė menininkas Kazys Bimba.

„Gilė – tikrasis meilės simbolis, ne rausvos širdelės. Manau, pasaulis šiandien tai pamatys. Ne be reikalo pagonys taip garbino ąžuolą – jie žinojo, kad gilė išaugina gilią ir stiprią meilę, kuri gyvuos bent jau tūkstantį metų“, – sako K. Bimba.

Granitinė „Meilės gilė“, regis, perdurta kuoleliais. Menininkas paaiškina: ji persmeigta trimis ietimis, o tai aliuzija į švč. Mergelės Marijos širdį.

„Iš karto nenorėjau sutikti, kad gilė gali būti meilės simboliu. Bet kuo daugiau apie tai galvojau, tuo geriau supratau, kad pasaulis turi atsisukti į ąžuolo gilę. Tokia maža užaugina tokį didelį, stiprų ir ilgaamžį medį. O meilė gali būti amžina“, – sako menininkas.

K. Bimba kurdamas skulptūrą siekė, kad  ji būtų švelni ir maloni liesti. „Darbą dariau su didele meile, visiškai neprievartaudamas akmens, kad kuo mažiau prie jo reikėtų liestis išgaunant formą.
Granitą reikėjo tik padailinti. Ant spyglių užrašyti žodžiai visiems suprantami“, – teigia K. Bimba.
Tokia idėja – ne naujiena Lietuvoje. Vienoje populiariausių Vilniaus erdvių, Katedros aikštėje, yra sukurta menininko Gitenio Umbraso plytelė, kurioje spalvotomis raidėmis parašytas žodis „stebuklas“. Tikima, kad stovint ant jos ir apsisukus aplink savo ašį, sugalvotas noras išsipildys. O prie „Laiptų galerijos“ sumanymo, kaip ir bažnyčioje, gali pabūti su savimi, pasisemti geros energijos ir galbūt „dūšioje“ bus švariau, geriau, ramiau.

Pristatyta E. Juchnevičiaus paroda
Atidaryme pažymėta, kad galimai šių metų pleneras yra rekordinis jame dalyvaujančių menininkų skaičiumi. Menininkai tiek iš užsienio, tiek iš Lietuvos yra žinomi, žymūs, aktyviai kuriantys.
Antroji teatralizuoto festivalio atidarymo dalis vyko „Laiptų galerijos“ salėje. Čia pirmiausia nuskambėjo aktorės ir dainininkės Rasos Rapalytės prancūziškų dainų koncertas. Šiemet organizatoriai subrandino mintį kalbėti ne tik apie Paryžių, bet ir priminti ir aktualizuoti istorinę Šiaulių miesto dvasią. Tad atidaryta vieno žymiausių Šiaulių ir visos Lietuvos dailininkų ir poetų Lietuvos Respublikos vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato Eduardo Juchnevičiaus (1942 –2011) grafikos darbų paroda.

Už galimybę pristatyti parodą Šiauliams organizatoriai padėkojo  menininko sūnui Martynui Juchnevičiui, kuris darbuosis festivalio plenere, ir E. Juchnevičiaus žmonai.

Filosofas Jurgis Dieliautas susirinkusiems detaliau pristatė E. Juchnevičių ir jo kūrybą. „Jis imasi elementarių temų, fiksuoja buitines scenas, jas pakreipia drastiškai, įveda intrigą. Imasi etnografinių ir tautosakinių bei istorinių temų. Šiuos siužetus mes žinome ir galime papasakoti, bet visa intriga yra ta, kad grafika turi savo raštą, savo kalbą ir pateikus keliolika brėžių bei pasukus keliolika linijų netikėta linkme, gauname ne viena naratyvą, o temos virsta sudėtingais pasakojimais. E. Juchnevičius yra labai vitališkas, gaivališkas ir spontaniškas. Jo linija, brėžis, žymė lūžta nuo svorio ir energijos. Savo grafika ne tik iliustruoti, jis bando polemizuoti su žodiniu pasakojimu, su istorine kronika, kasdiene banalia gando lygmeniu mus pasiekusia istorija iš Šiaulių“, – kūrybą analizavo J. Dieliautas, kurio manymu, praėjus laikui juodai balti E. Juchnevičiaus rašiniai nuskambės kitomis spalvomis.

Teatralizuotą festivalio atidarymą stebėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Romanų katedros vedėjas doc. dr. Vytautas Bikulčius. Jis primena pirmjąją Monmartro reikšmę.

„Paryžiuje Monmartras yra nebeautentiškas. Pati seniausia jo prasmė yra susijusi su tuo, kad prieš maždaug 2000  metų buvo nužudytas prancūzų vyskupas, kuris kalne norėjo pastatyti bažnyčią, tačiau pagonys to nenorėjo, ir  vyskupą kartu su kitais kunigais nužudė. Ir taip atsirado pavadinimas – Monmartras, kuris reiškia kankinių kalną. Jau XIX pab. – XX a. pr. idėja buvo dingusi, nes menininkai ieškojo neįprastų vaizdų, gražių atsiveriančių perspektyvų. O aukščiausia kalva Paryžiuje vis dėlto yra Monmartro – ji iškilusi virš Paryžiaus 130 metrų ir leidžia menininkams atverti gražius vaizdus savo darbuose, ypač Monmartras tiko impresionistams. Šiandien paryžietiška dvasia ir menininkai nusikėlė į Monparnasą“, – sako docentas.

Įdomiausias šios šventės akcentas, pasak V. Bikulčiaus, yra tai, jog po trylikos metų „Laiptų galerija“ pradeda aptikti  savo autentiką. „Ką tik prie ąžuolo matėme dailininko sukurtą „Gilę“, galbūt ateityje bus nutolta nuo Monmartro Respublikos idėjos ir pereita prie savo – Šiaulių autentikos ir galerijos autentikos. Atrastas simbolis, emblema yra žymiai artimesnis, nei toli esantis Monmartras“, –  sako V. Bikulčius.

2016 08 04 29

Teatralizuoto festivalio „Šiaulių Monmartro Respublika 2016“ atidarymu akimirkos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 08 04 26

Groja A. E. Janonytė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 08 04 28

„Meilės gilė“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2016 08 04 20

2016 08 04 18

Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

 
Straipsnių peržiūros
94556686
Į viršų