Kaip suprasti žodžius „Jūrės kraštas“?
Nesilaikysiu sąvokos „kraštas“ preciziškos apibrėžties. Šiame kontekste tuo žodžiu vadinu vietovę, susidedančią iš dviejų teritorinių vienetų – Jūrės kaimo ir Jūrės miestelio, nutolusių vienas nuo kito per 7 kilometrus. Jūrės kaimas prie Jūrės upelio istoriniu požiūriu senesnė gyvenvietė už miestelį, kuriam šis vardas suteiktas baigiantis antrajam praėjusio amžiaus dešimtmečiui.
Miestelio vizitinė kortelė – herbas toks originalus, nepamirštamas: sidabriniame (socialinės santarvės ir taikos, turto, doros, džiaugsmo ir sėkmės spalva) lauke išdidžiai stovintis juodas (ši spalva neša viltį, kad viskas bus gerai) ožys, tarp kurio ilgų ragų prakištas kuplus raudonas jurgino žiedas (gėlių kalboje reiškia orumą, eleganciją) ilgu žaliu kotu ir keliais lapais. Berods, Jūrė – vienintelė vietovė Lietuvoje, išdrįsusi priimti tokį originalų miestelio ženklą...
Kur to žiedo ir ožio ištakos? Matyt, iš tų laikų, kai savo vertę žmonių akyse išmanantys kaimo vaikinai, eidami į vakaruškas, už kepurės užsikišdavo gėlės žiedą. Įsivaizdavimui siūlau prisiminti „Šeduvos bernų“ ansamblį, tokiu principu pasipuošiantį koncertui.
Spėlionės ne be pagrindo. Iš pokalbio su herbo autoriumi Arvydu Každailiu (Lietuvos dailininkas, atkūręs Didįjį valstybės herbą, rekonstravęs XV a. Lietuvos vėliavą, Lietuvos heraldikos komisijos narys, pagrįstai vadinamas vienu XX–XXI amžių klasiku) ir vilniečiu istorijos prof. Juozu Banioniu paaiškėjo to savimi pasitikinčio, išdidaus ožio atsiradimas Jūrės herbe.
Pasirodo, šios vietovės gyvenimas ir prieš šimtą metų ir dabar tebereguliuojamas smėlio. Tokioje žemėje neužauginsi nei grūdinių, nei kitų kultūrų gausos. Išeitis – verstis gyvulininkyste. Čia, kur dabar Jūrės miestelis, buvusi mėgstamiausia aplinkinių kaimų piemenų susibūrimo vieta, o jų ritualai, pasak baltų mitologijos, siejami su ožiu.
Jūrės kaimo „vizitine kortele“ vadinčiau klijuotos medienos „Jūrės medis“ bendrovę – vieną tokią Pabaltijo šalyse, kurios produkcija eksportuojama į Vokietiją, Lenkiją, Norvegiją, Daniją, Italiją, Portugaliją, Rusiją, Korėją...
Kur tos Jūrės yra?
Prieš metus ekspromtu nebūčiau galėjusi atsakyti į šį klausimą. Dabar žinau: Jūrės miestelis – 7 km. iki Kazlų Rūdos prie Pilvės upelio. Ją supa trijų gretimų kaimų miškai, kurių medžiai paskirai ir pulkeliais ilgam „įsitaisę“ aštuoniose miestelio gatvėse, sodybų kiemuose.
Pirmąkart išlipusi iš traukinio Jūrės geležinkelio stotyje, suabejojau: gal čia nauja Anykščių šilelio „versija“, nes „kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!“ Ir klausiau savęs: „Kur aš stoviu – Jūrės centre ar suvalkiečių miškų masyve?“
Ir kaimas, ir miestelis priklauso Kazlų Rūdos savivaldybei. Tai sužinojau svečiuodamasi Jūrėje. Grįžusi į Šiaulius, tarsi antrąsyk „radau“ šią vietovę: Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo šventovės priebažnytyje tarp išvardytų mecenatų „pastebėjau“ granito plokštėje įrašą „Jūrės medis“.
Mūsų parapijos klebonas monsinjoras Vytautas Kadys ir šiandien itin maloniai prisimena bendravimą su šios įmonės vadovu, dėkingas jam už nemažą piniginę paramą mūsų bažnyčios statybai ir didžiuojasi tomis milžiniško dydžio gelsvomis interjero kolonomis, prie kurių montavimo prisidėjo jūriečiai.
Manau, ne vienas mūsų pasvarstome, kur tie kolonoms statyti medžiai milžinai rasti. Tokių aukštuolių tikrai nemačiau Kazlų Rūdos apylinkių miškuose. Tai klijuotos tiesios medienos statybinės konstrukcijos, modernia įranga pagamintos Jūrėje.
Monsinjoras V. Kadys dar papildo, kad toji kolonų mediena atspari ugniai, kad jos kokybė, patikimumas net patvirtinti Vokietijos Otto Graf instituto ekspertų. Taigi, mūsų bažnyčiai statyti ne šiaip kokia medžiaga parūpinta.
Simboliai, simboliai, simboliai...
Mes, šiauliečiai, pripratę pietinio rajono bažnyčią įsivaizduoti kaip du maldai suglaustus delnus. Taip ji atrodo žvelgiant iš fasadinės pusės, tą įsitikinimą patvirtina žiūrėjimas iš pietų ar šiaurės...
Ir kokia buvo nuostaba, kai bažnyčios architektas Darius Jakubauskas, neneigdamas, bet ir netvirtindamas šio supratimo, nusivedė prie įmonėje „Proporcija“ esančio maketo ir parodė mūsų bažnyčios vaizdą iš paukščio skrydžio.
Matydamas mano sumišimą, aiškino: „Tai stilizuota architektūrinė biblinio Nojaus laivo versija. Pats Dievas Nojui liepė pasistatyti jį trijų aukštų, kad sutilptų visa jo 8 asmenų šeima ir dar nuo tvano gelbstimi gyvūnai, paukščiai.“
Mes įpratę prie klasikinio stiliaus Dievo namų – stačiakampio pastato su bokštu ar dviem viršum stogo. Išsigelbėjimo laivo pavidalo bažnyčia kontrastuoja su šalia esančių gyvenamųjų namų forma ir taip išsiskiria iš jų masės, bet darniai įsilieja į aplinką.
„O čia, – architektas rodo fasadinėje pusėje prie įėjimo į bažnyčią tarsi sienos pratęsimą, – simbolinė „Dioniso ausis“. Pasak legendos, Sirakūzuose, Sicilijos rytinės pakrantės mieste, kurio teritorijoje apstu uolų, 20 m aukščio ir 65 m gylio smailios arkos ir efektingos akustikos urve, Dionisas laikė savo didžiausius priešus. Nuotaikoms suvokti pats klausėsi jų kalbų“.
Šiandien dvasininkai, besirūpinantys parapijiečių sielovada, irgi stengiasi jausti / girdėti žmonių nuotaikas, įsijungti į visuomenės dialogą, padėti ar bent dalykiškai patarti besikreipiantiems žmonėms.
Kokia šiandieninio „Nojaus laivo“ prasminė mintis? Grožinėje literatūroje Nojaus laivas simbolizuoja gyvenimo kelią. Krikščionybės moksle laivas (valtis, barkas) irgi laikomas gyvenimo kelio bei kelionės juo simboliu: „Gyvenimas šiame pasaulyje yra kaip audringa jūra, per kurią privalome praplukdyti į savo uostą savo laivą. Jei mums pasiseka atsispirti sirenų (žr. Odisėjo klajones – I. R.) vilionių, jis mus nuves į amžinąjį gyvenimą“ (Šv. Augustinas).
Vadinasi, architektai, projektuodami maldos namus, ne šiaip sau ieškojo novatoriškų sprendimo būdų, kad būtų kitoniškai, o rėmėsi gilia potekste.
„Šiandien mus, žmones, iš visų pusių supa chaoso jūra, daugybė pagundų, stumiančių į dorovinį aklumą, kuris kyla žmogui praradus sveiką protą ir pasidavus vien emocijoms ir aistroms. Todėl dažnai nebesugebame pažinti bei adekvačiai vertinti gyvenimo reiškinių ir numatyti savo veiksmų bei elgesio padarinių, – samprotavo D. Jakubauskas ir tęsė: – Nojaus laivas, arba bažnyčia, reiškia žmogaus saugumą gyvenimo kely, pergalę prieš dorovinį nuosmukį, reiškia viltį... Bažnyčia, kaip Nojaus laivas, veda žmogų į dangiškąjį tikslą – „bažnyčios navą“, kurios bokštas – stiebas. Tiesa, mūsų bažnyčia be bokšto, bet turi 30 m aukščio, 6 m skersinio, 7,5 tonos sveriantį Klaipėdoje pagamintą kryžių, kuris primena Nojaus laivo burių stiebą.“
Dėl lėšų stygiaus (per 1,5 mln. litų) atsisakyta varpinės, nors ji buvo numatyta bažnyčios pastatų komplekse kaip ir parapijos namai, klebonija, automobilių stovėjimo aikštelė.
Olandijoje Šiauliams nulietų karilionų (8 varpai) įrengimu aplenkta net sostinė – Vilniuje tik 2015 m. pašventintas varpų komplektas.
Šventovės viduje
Mūsų bažnyčia, matyt, vienintelė Lietuvoje, kurios centrinis altorius be Kristaus Kančios. Svarbiausias šventovės akcentas – lenkų meistrų iš granito masės nulieta 4 m aukščio balta Švč. Mergelės Marijos statula, kurios maketas sukurtas Kaune. Savitai į bažnyčios erdvę įsikomponuoja du – „Dievo gailestingumo“ ir „Šv. Juozapo“ – bareljefai, kurių pagrindas yra medžio plokštės.
D. Jakubausko žodžiais, monsinjoras V. Kadys, remdamasis gilia tikėjimo prasme, pritarė architektų siūlomai simbolikai: Nojaus laivo formos bažnyčia, trys navos, kurias formuoja 5 atramos iš kairės ir tiek pat iš dešinės pusės, taip sudarant 12 tarpų Kryžiaus kelio stotims išdėstyti (dvi jų bažnyčios gale).
Skaičius 12 labai dažnas krikščionių simbolikoje: 12 žvaigždžių vainike virš Švč. Mergelės Marijos galvos; apaštalas Jonas dangaus regėjime matė miestą su „dvylika pamatinių akmenų ir ant jų buvo dvylikos Avinėlio apaštalų dvylika vardų“ (Apreiškimo 21, 14, Pradžios 4, 28); skaičius 12 – visatos, dvasinės, kosminės ir žemiškos tvarkos ir sėkmės simbolis: 12 Biblijos mokinių ir apaštalų, 12 Jokūbo sūnų, 12 žvaigždžių Apokalipsės karūnoje, 12 Graikijos panteono sūnų, 12 Zodiako ženklų, 12 mėnesių, 12 valandų, 12 žolynų, iš kurių pinamas Joninių vainikas...
Kalbėdamasi su klebonu monsinjoru V. Kadžiu, išgirdau nuoširdų pasidžiaugimą, kad Jūrės medžio kolonos ir lubos (jose 12 švieslangių) tarsi sušildo bažnyčios aurą. Pastebėjimas ne šiaip dėl pastebėjimo. Specialistai sako, kad nukirstas medis tik nustoja augti, kad jo mediena ilgai kvėpuoja, sugeria ir atiduoda drėgmę, skleidžia per šimtmečius sukauptą sakų aromatą, kuris ir sudaro materialųjį bažnyčios auros pagrindą.
Kelių šimtų metų amžiaus medžių skleidžiamą nepaprastą šilumą pajutau pirmąkart lankydamasi Jūrės miestelio bažnytėlėje-koplyčioje. Tų įspūdžių pagauta „XXI amžiuje“ (2015 09 18) rašiau: „Apžvelgi pjautinių rąstų sienas su buvusių šakų žymėmis bei lygiai taip pat paženklintomis lentomis skliautų apdailą ir pajunti, kaip toji aplinka apglėbia tave: teigiamai veikia vidinę būseną, ramina nervus ir kuria palankias sąlygas bendravimui su Dievu. O kur dar iš medžio sumeistrautos ar išskaptuotos interjero detalės, papuoštos turtinga ir prasminga liaudies ornamentika, ekspresija prisodrintos skulptūros.“
Ir dar retoriškai svarsčiau: „Kažin ar patys jūriečiai pagalvoja, iš kur tas dvasinis spindesys ir dvelksmas, užburiantis kiekvieną įėjusįjį bažnyčion. Manau, kad tai – jų pačių gerumas, kažkada išdalytas paguodos, pagalbos ar paramos prašiusiesiems, tik dabar kitu pavidalu grįžtantis į jų pačių širdis ir sąmonę.“ Žinoma, ir vedantis į Dievo malonę.
Bendruomenė be vado būtų neveikli
„Mūsų parapijos bažnyčios statybą galima vadinti pavyzdine, – džiaugėsi monsinjoras V. Kadys per maldos namų šventinimo iškilmes, – ją statė, prie statybų prisidėjo visa bendruomenė“ (Bernardinai.lt; 2009 12 06).
Kaip? „Bažnyčią statė tik šiauliečių įmonės, dėl to smarkiai sumažėjo išlaidos. Nuolaidų padarė baldų gamintojai, bažnyčioje naudojamų liturginių indų meistrai“, – konkretina mintį klebonas.
Šiaulių miesto pietinio rajono gyventojai tos iškilmės laukė 21-erius metus, matyt, ir tebelauktų, jei bendruomenės telkimo svarbiam darbui naštos ant savo pečių nebūtų užsikėlęs bažnyčios klebonas V. Kadys. Žinia, mūsų tikintieji – geraširdžiai žmonės, linkę padėti ir aukoti, bet reikia organizatoriaus.
Šia proga noriu kelias mintis pasakyti apie Jūrės koplyčią. Jūriečiai savo maldos namų laukė ištisus 70 metų. 1937 m. jos statybai buvo išskirtas žemės sklypas, bet 1940 m. politiniai perversmai sugriovė viltį turėti bažnytėlę. Sovietmečiu pajutę, kad tas žemės sklypas gali būti išdalytas individualioms statyboms, jūriečiai tą plotą užsodino pušelėmis – pavertė parku. Sumanu, apsukru ir gražu. 2004 m. pavasarį Koplyčios (pašventinta 2008 05 31) statybos tikslais susibūrė iniciatyvinė vietos gyventojų grupė, nes dvasininko, kuris tuo rūpintųsi, neturėjo. Kito analogiško fakto Lietuvoje nėra.
„Negalima atitraukti akių, negalima praeiti be nuostabos...“
Tai pakruojietės Dolinos Ražauskienės, aplinkos formavimo ir apželdinimo specialistės, pirmieji žodžiai, išvydus augalų kompozicijas prie mūsų bažnyčios.
Gal todėl negali atitraukti akių, nes viskas čia paprasta, sukomponuota iš visiems gerai žinomų ir įperkamų augalų. Nėra įmantrybių, tik viskas spalviškai suderinta, „sužaista“ augalų aukščiais. Štai paprastoji eglė, tamsiai žalios spalvos su žemyn svyrančiomis šakomis, puikiai dera šalia auksinės tujos, tviskančios ištisus metus. O šalia glaudžiasi purpurinės spalvos Tunbergo raugerškiai... Visas mūsų valstybinės vėliavos spalvynas, kurio vaizdumą stiprina ryškiai pilki puskiparisiai.
Kiti jos paakinimai: „Kalnų pušelės, netaisyklingos pusrutulio formos, pažiūrėk, kaip gražiai įrėmina takus. Žvilgtelėk į skiepytas pušeles – tuos rutuliukus ant kotelių – kaip gražiai pūpso... Čia paprastasis kadagys, pažeme besidriekiančiomis ilgomis šakomis, kurios vasarą didžiuojasi auksinėmis ūglių viršūnėmis, vėliau – jos šviesiai geltonos... Tarpinio kadagio šakos irgi ilgos, bet svyrančios lanku ir besidriekiančios pažeme. Jos vasarą ryškiai žaliuoja, o rudeniop tampa gelsvai žalios... O čia žvynuotasis kadagys, melsvai pilkas... O šitas koloninis kadagys...“
Specialistės paraginta, įdėmiau įsižiūriu ir matau kadagių bei kitų spygliuočių ir tarp jų įsimaišiusių lapinių krūmelių, pvz., ožekšnių baltais apvadėliais, „žydėjimą“, klestėjimą. Nebesuvaldau žavesio.
D. Ražauskienė, daug metų projektavusi ir aplinkos tvarkymo planus įgyvendinusi Žvirbloniuose bei pačiame Pakruojyje, puikiai žino, kiek triūso reikalauja tokie darbai.
Tad pastebi: „Aplinka sukurta specialisto, bet ne be šeimininko – klebono – žinios, jo vizijų, norų išpildymo, ne be jo pageidavimų. Iš karto matyti, kad kompozicijos neprimestos žinovo, o išdiskutuotos, suderintos, todėl taip gera ir dvasiškai šilta į jas žiūrint.“
Akys nukrypsta į trinkeles, įvairiomis formomis išpiltą skaldą. Anot Dolinos, visa tai, o ypač natūralūs laukų akmenys, kuria prabangos iliuziją.
Prisiminiau, kaip pavasarį monsinjoras džiaugėsi ypatingo reljefo rieduliu, gražiai įkomponuotu į aplinką netoli tako iš Lyros gatvės pusės (iš čia galima įžiūrėti žmogaus siluetą – ryškus liemuo, galva, kairė ranka; nuo bažnyčios pusės – kiti ryškių vaizdinių kontūrai).
Pasakojo, kur tą akmenį pastebėjo, kaip prašė savininko dovanoti bažnyčiai... Tai Rimvydo Daunio dovana iš tėviškės sodybos. Ant šito akmens planuojama sukurti dekoratyvinį elementą Motinai ir negimusiam vaikeliui (Halinos Smilgienės idėja).
Neslėpė klebonas pasitenkinimo, kad vestuvininkai mėgsta prie to akmens fotografuotis. „Galbūt tas susidomėjimas ir potraukis fotografuotis atsiranda ne vien dėl mįslingo akmens paviršiaus, bet ir todėl, kad akmuo laikomas amžinumo, stiprumo simboliu“, – tyliai svarsčiau klebono mintis.
Antra vertus, akmuo simbolinėje kalboje reiškia ir dvasinį sunkumą, sielvartą, plg. liaudies posakius: akmuo slegia širdį, akmenį nuristi nuo širdies... Gal todėl bažnyčios teritorijoje ir išdėliota tiek daug akmenų, žadinančių mintį, kad nuoširdžia malda, prašant Dievo malonės, galima nusimesti tuos vidinius sunkumus.
„Visas tas grožis savaime neišsilaiko be klebono nuolatinio akių žvilgsnio, be suburtos komandos atsidavusio darbo. Iš patirties žinau, kad nepriekaištingai prižiūrima teritorija skatina kaimynystėje gyvenančius pasitvarkyti ir pratina žmones tą grožį gerbti, saugoti... Reikėjo drąsos, šventorių paliekant atvirą šalia tokių judrių gatvių sankryžos“, – tęsia pamąstymus D. Ražauskienė.
Nutylėjau, kad dalis pietinio mikrorajono gyventojų, tiksliau sakant, tikrų nomadų (laukinių klajoklių), dar ir šį pavasarį skersai, išilgai, įstrižai gangrino, klankino, mynė, dyžė, liurbino, timpino... per šventkiemio veją. Kiekvienas pagal savo ėjimo būdą niokojo sukurtą grožį.
Jiems svetimi tokie jausmai, kuriuos išgirdau iš D. Ražauskienės lūpų: „Atsidūrus toje didžiulėje bažnyčios erdvėje, tapusioje viso miesto puošmena, pati atmosfera mintyse pradeda maldą be žodžių. Sukyla virpuliukai, panašiai kaip artinantis prie tėviškės.“
Apie analogišką grožio poveikį žmogui teko girdėti ir iš darbščios ir labai kūrybingos H. Smilgienės, kuri su pertraukomis tarnauja parapijoje maždaug nuo 1993 m., t. y. jos įsikūrimo pradžios. Svarbus jos rūpestis, be kitų darbų, puošti Dievo namus augalų bei žiedų kompozicijų stebuklais, kad parapijiečiai šventiškai nusiteiktų bendravimui su Dievu. Manau, ne vienam mūsų, pažvelgus į gėlių, į Žolinių „puokščių“ su daržovėmis ar kitokias kūrybiškai sudėliotas kompozicijas prie altorių, nesyk išsprūdo žodžiai: „O Jėzau, kaip gražu!“
Taigi, grožis – pušelių parkas prie bažnyčios, kaip Jūrėje ar kaip pas mus – dekoratyvinių augalų kompozicijos (Halinos idėjos ir darbas) – praturtina ne tik materialiąją aplinką, bet ir vidinį žmogaus pasaulį.
Nubrėžti darbai ateičiai
Tikėjimo simboliai lange – taip pavadinčiau monsinjoro V. Kadžio planus papuošti bažnyčios interjerą dviem dideliais vitražais. Adoracijos koplyčios vitražas (6 m x 4 m) būsiąs nuostabus fonas stikliniam tabernakuliui (saugyklai), kuriame išstatyta monstracija su Švenčiausiuoju Sakramentu, spindinti dyvina tarsi saulės spindulių šviesa ir kviečianti medituoti tyloje, nes betarpiškai atsiduriame Dievo akivaizdoje. Svarbiausia – būti Koplyčioje ir leisti, kad Dievas žiūrėtų į tave.
Reikia pridurti, kad klebonas nė žodeliu neužsiminė, kas koplyčios vitražo iniciatoriai ir idėjiniai jo turinio autoriai. Pasakė, kad jau aprobuoti vitražų projektai. Iš šalies sužinojau, kad teoriniai vitražų projektuotojai – monsunjoras V. Kadys ir H. Smilgienė.
Klebonas įdomiai pasakojo ir apie vitražą krikštyklai (per duris iš priebažnyčio į šią patalpą įnešamas nekrikštytas vaikas, o per kitas, atsiveriančias į bažnyčios vidų, „išeina“ krikščionis), rodė ir komentavo sutartinio Šventosios Dvasios ženklo, t. y. balandžio, vitražui kurtus variantus (šis paukštis su lauro lapu snape – pakrikštyto kataliko simbolis) ir septynias Dievo malonių, kitaip dar vadinamų mūsų neužsitarnautomis dovanomis, liepsneles – sakramentus. Džiaugėsi vertingais indų kilmės katalikų kunigo, misionieriaus, filosofijos profesorius tėvas James Mariakumar SVD, š. m. gegužės mėn. mūsų bažnyčioje vedusio rekolekcijas, pasiūlymais, kaip pagilinti abiejų vitražų simbolinę prasmę ir kaip tą potekstę padaryti suprantamesnę tikintiesiems.
Kiek stabdydamas kūrybinį polėkį, klebonas kalbėjo apie spalvų derinius tikėjimo šviesoje, apie Vokietijoje gaminamas žaižaruojančias stiklo mozaikų detales, apie meniškai padarytos metalinės tvoros būtinumą šventkiemiui aptverti...
O tie planai, kuriuos girdėjau prieš porą savaičių, man domintis ateities užmojais, tikrai gražūs. Tik, va, klausantis retkarčiais iš klebono lūpų išsprūsdavo pašaliniam girdimu, bet nesuvokiamu tembru ištartas žodis. Ne, tai ne fizinio pervargimo pėdsakai. Mintyse svarsčiau, su kuo tie balso niuansai galėtų sietis.
Netikėtai iškilo „Sibiro Alma Mater“ VI tome skaitytos Vytauto Voronecko-Kibirkšties pasakojimo apie save, penkiolikametį, nuotrupos: „Po poros savaičių, atsisveikinant su Telšiais ir pakeliui – su Badaukiais, mano vaikystės kaimu, pro Tėviškę buvau vežamas „polutarkoje“; vis žiūrėjau, kada pamatysiu Badaukius ir sodybą, nutolusią apie 300 metrų nuo kelio; nuo įtampos ašarojo akys, svaigo galva ir įskaudo sprandas; tik širdies balsu nežymiai surikau; mano šauksmas nuskambėjo ir aidu atsiliepė mūsų Širviui, kuris gramdė žolę kalnelyje; pakėlė galvą, palingavo ją, lyg būtų atsisveikinęs su manimi; nurijau širdgėlos ir kančios prisotintą oro gurkšnį ir pamačiau visą mūsų sodybą, apmirusią, labai nuo manęs nutolusią ir kartu taip labai man artimą...“
Nedrįsau nieko teirautis.
Niauri šio pirmadienio žinia
Tikslindama kai kuriuos straipsnyje viešinamus faktus, pirmadienį kreipiausi į bažnyčios raštinę. Be prašytų dalykų, radau juodai niaurią žinią – naktį iš sekmadienio į pirmadienį pavogta 14 dekoratyvinių krūmų ir pavienių augalų, puošusių bažnyčios aplinką... Gerb. klebono ir bažnyčios aplinkos priežiūros žmonių išgyvenama nuoskauda paralyžiavo protą. Kaip galima ryžtis Dievui skirtais želdiniais puošti savo kiemą ar sodybą?
Straipsnio atomazga
Tekste išvardyta tik menkutė Švč. Mergelės Marijos nekaltojo prasidėjimo parapijos klebono monsinjoro Vytauto Kadžio darbų ir rūpesčių – buvusių, esančių – dalelė. Neišskaičiuoti visko, kas padaryta per nepilnus 14 darbo Šiauliuose metų. Statytoji BAŽNYČIA – materialioji ir dvasinė – liks parapijos, ir ne tik jos, istorijoje tarsi akmeny įspaustos gintaro pėdos, kurių nei vėjai nenupūs, nei bangos nenuplaus...

Bažnyčios šoninis alpinariumas.
Arvydo KAŽDAILIO ir Juozo BANIONIO nuotr.

Vitražo projektas krikštyklai.
Halonos SMILGIENĖS nuotr.

Vitražo projektas Adoracijos koplyčiai.
Halinos SMILGIENĖS nuotr.



