Gegužės mėnesio statistikos elementai
Bazilionų mokyklos (istorijos pradžia 1773 m.) – daugiafunkcinio centro tinklalapyje perskaičiau keletą glaustų sveikinimų:
* 2016 m. gegužės 6 d. Ginkūnų S. ir Vl. Zubovų mokykloje vyko 5–8 klasių mokinių Dailės olimpiada „Mano namai“. Sveikiname nugalėtojas Liepą Bartkutę (I vieta) ir Liviją Valiutę (II vieta). Mokines paruošė Laima Perminienė, dailės vyresnioji mokytoja.

* 2016 m. gegužės 13 d. Šiaulių universitete vyko Lietuvių kalbos ir literatūros olimpiada 5–8 klasių mokiniams. Sveikiname 5 klasės mokinę Akvilę Perminaitę, laimėjusią 1-ąją vietą. Lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Irena Vaičiulienė.

* 2016 m. gegužės 16 d. respublikiniame rašinio konkurse „Vaikai irgi gali keisti pasaulį“ sėkmingai dalyvavo mūsų mokyklos 5 klasės mokinė Akvilė Perminaitė. Ji užėmė 1-ąją vietą! Mokinės konsultantas – mokytojas  Dainius Sidabras. Akvilė savo rašinyje pateikė labai įdomių ir originalių minčių, kaip padaryti Šiaulius  patrauklesnius, gražesnius ir  įdomesnius. Jos idėjos, ko gero, tiktų ir dabartinei Šiaulių miesto savivaldybei. Sveikiname, didžiuojamės ir linkime Akvilei sėkmės konkursuose ateityje.

* 2016 m. gegužės 18 d. Šiaulių miesto Dainų rajone pavasarišką nuotaiką kūrė Technologijų skyriaus organizuota XI mokinių kūrybos popietė „Žydėjimo metas“. Mugės ir edukacinių užsiėmimų metu pristatytas 7 klasės mokinių Justino Kučinsko ir Dovido Maračiausko projektas „Dubysos aukštupio slėnio pievos“. 5 klasės mokinys Lukas Janiulis kvietė visus žaisti edukacinį žaidimą ir sužinoti apie pievų augalus iš istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysio kronikos“. Dėkojame Justinui, Dovidui ir Lukui už meilę savo gimtinės gamtai.

Šventinis gegužės 24 dienos kvietimas
Paėmus į rankas kvietimą, pirmiausia į akis krito meninės jo detalės: istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysio kronikos“ 2016 m. 1 (6) numerio viršelis  ir  gabaus meno žmogaus  padaryto karpinio kopija.

Bemat akyse ir mintyse atgijo „Padubysio kronikų“ pirmojo numerio (2013) įžanginiame  redakcijos žodyje nusakyti tikslai: „Padubysio kronikos“ – periodinis leidinys, kuriame rašoma apie šio krašto istoriją, paminklus, žmones. Iškeliami mažai žinomi ir užmiršti faktai, jų reikšmė kraštui ir visai Lietuvai. Daug dėmesio skiriama nūdienos klausimams, laimėjimams ir nesėkmėms, nevengiama ir diskusijų“.

Vargu ar kiekvienas mūsų gebėtume tiksliai apibūdinti, kur ieškoti Padubysio teritorijos. Pasakytume: „Prie Dubysos“.  Blogai! Nieko aiškaus! Pasitelkime minėtą pratartį: „Jungiamoji leidinio styga – Dubysos upė, kuri prasideda ir baigia savo kelią Lietuvoje, suvienija Žemaitiją su Aukštaitija. O ir pats Nemunas be Dubysos nebūtų toks platus ir galingas. Dubysa priima savo glėbin Šiaušę ir Kražantę, jos pakrantėse įsikūrę miesteliai Bubiai, Bazilionai, Ariogala, Seredžius, o ranka pasiekiami ir Kurtuvėnai, Užventis, Pašiaušė, Kelmė, Kražiai ir t. t. O jos pradžia sruvena iš Šiaulių Rėkyvos ežero.“

Jau aišku, 24-osios dienos šventėje bus pristatomas naujas „Padubysio kronikų“ numeris. O koksai prasminis krūvis suteiktas iškarpytam ir paspalvintam meno kūriniui? Kvietime rašoma: „Almos Stugienės meno darbų parodos atidarymas“. Mokytoja ir tautodailininkė Alma Jaugelytė-Stugienė gimė ir augo Bazilionuose, baigusi Šiaulių pedagoginį institutą, „visam laikui apsistojo Kuršėnuose“. Vytenio Rimkaus žodžiais tariant, „tas ypatingas Bazilionų–Kuršėnų kelias, Dubysos–Ventos takoskyra, Bubių, Kurtuvėnų miškai ir piliakalniai formavo menininkės gamtos pajautą, ugdė gimtinės, tėvynės meilę“.

Kas nebetilpo kvietime
Darsyk mintimis nuklystu į pirmosios Kronikos pratarmę: „O upės pakraščiais, ant aukštų skardžių, įsikūrė ir keletas Padubysių, kurių vienas žmonių buvo perkrikštytas į Bazilionus, lyg suteikus jiems ne tik istorinės atminties, bet ir glaudžius dabarties ir ateities ryšius su Ukrainos žmonėmis ir valstybe“. Graži pastarųjų  ryšių raiška – abiturientės Gretos Baniulytės baigiamojo mokyklinio meno krypties egzamino darbas „Draugystės medis“, kurį galima pavadinti originalia menine Bazilionų mokyklos ir Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuolių-bazilijonų glaudaus bendradarbiavimo išraiška.

Šiuo darbu pasidžiaugti tą gegužės 24-ają  į Bazilionų mokyklą atvyko Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec OSBM, kunigas Joachym Kovalčiuk OSBM, istorikė, religijos istorijos tyrinėtoja, tarpkultūrinių ryšių skatintoja dr. Aldona Vasiliauskienė, naujausiame Kronikų numeryje publikavusi straipsnį „Bazilionų Šv. Bazilijaus Didžiojo bažnyčios dvasininkai: nuo filijos į parapiją (1918–1940)“, gausiai iliustruotą dabartinio klebono Stanislovo Žukauskio turiningomis nuotraukomis.

G. Baniulytės darbas (vadovė – vyresnioji mokytoja Laima Perminienė) – ne klasikinis vitražas, kuriamas iš atskirų spalvoto stiklo plokščių gabalų, įrėžtų pagal piešinį ir sujungtų profiliu švino, vario ar žalvario juostelėmis. Gretos padarytas dekoras vadinamas uždedamuoju vitražu: ant organinio  stiklo lakšto piešta vitražiniais dažais, kontūrai paryškinti juoda ar žalvario atspalviais.

Kaip sako pati abiturientė, jos „vitraže gausu abiejų tautų liaudies meno simbolikos ir gimtojo krašto ženklų, o pagrindinis akcentas – žydintis Gyvybės medis  su pumpurais ir vaisiais, saugomas paukščių. Gyvybės medžio simbolinė reikšmė – tai dviejų tautų ilgalaikio tvirto bendravimo ir bendradarbiavimo ašis“.

Iš gynimui parengto kūrybinio darbo aprašo akivaizdus moksleivės  kruopštumas  ir atidumas, studijuojant lietuvių ir ukrainiečių liaudies meno simboliką. Kaip rašo Greta, lietuviams Pasaulio medžio prototipu buvo uosis, pušis, ąžuolas, o ukrainiečiams – gluosnis, šermukšnis, rožės krūmas; vienoje vitražo  Medžio pusėje išdėstytos lietuviškos lelijos (gyvybės, skaistybės, nekaltumo simbolis) ir neužmirštuolės (atmintis ir pagarba), o kitoje – rožės (meilė, tikėjimas), varnalėša (prieraišumo ir nuolankumo simbolis); draugystės medį saugo du dangaus pasiuntiniai balandžiai (meilės, taikos, vilties  ir šv. Dvasios, ryšio, priartėjimo prie Dievo pasaulio prasmių ženklai), atnešiantys tautoms ramybę ir taiką. Darbo autorė sako, kad „ukrainiečių mene paukštis daug puošnesnis, margesnis negu lietuvių, o gėlės – kontrastingos ir ryškios“.

Vitražo viduryje – Bazilionų mokyklos herbas, o iš jo plevena kultūrinį bendradarbiavimą liudijančios Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, kurių spalvos, žinia, irgi turi perkeltinę prasmę: geltona (saulės, šviesos, gerovės) – žalia (gamtos grožio, laisvės ir vilties) – raudona (žemė, drąsa, pralietas kraujas už Tėvynę) ir auksinė / geltona (rugių laukas) – mėlyna / žydra (dangus).

Motyvuotai apraše aiškinama varpo detalė: „Būdavo sakoma, kad varpo skambėjimas nuveja piktąsias dvasias. Varpas – tai žemės ir dangaus ryšio simbolis, kviečiantis maldai, susikaupimui, perteikiantis svarbią žinią. Šiame kūrybiniame darbe svarbiausia žinia – 15 metų bendradarbiavimo jubiliejus, nes nuo 2001 m. mokykloje vyksta tarptautinės konferencijos, kuriose dalyvauja vienuoliai bazilijonai iš Ukrainos“. Tą metų skaičių simbolizuoja penkiolika vitražo  varpelių.

„Juostos kūrybiniame darbe – vilties, pasiaukojimo, draugystės tiltas, sujungęs dvi tautas šiais neramiais laikais“, – rašoma Gretos baigiamojo darbo pateiktyje.

Nuoširdžiu akordu skamba G. Baniulytės žodžiai: „Auginu draugystės medį ateities kartoms ir džiaugiuosi, kad savo kūrybiniu darbu galiu įamžinti ukrainiečių ir lietuvių tautų draugystę.“

Kokia to moksleivės darbo praktinė vertė, gali paklausti skaitytojas. Užbėgant svarstymams už akių, reikia pabrėžti, kad mokyklos direktorius Rimantas Gorys nemėgsta darbo dėl darbo. Jo supratimu, kiekvienas pedagogo ar mokinio darbelis privalo turėti išliekamąją vertę ir reikšmę, todėl kaip vadovas pataria / pasiūlo, kas tuo metu aktualu būtų turėti  mokyklai, kuria kryptimi labiau derėtų nukreipti kūrybines jėgas ir pan.

Gretos kūrybinis darbas papuoš  langą  klasės, kurioje sukaupta ukrainistikos medžiaga (nuotraukų iš konferencijų stendai, suvenyrai, ikonos, knygos, albumai ir kt. medžiaga, dažniausiai padovanota iš Ukrainos atvykstančių svečių ar tos šalies ambasados darbuotojų) ir kuri pavadinta dr. Aldonos  Vasiliauskienės (klasę iškilmingai atidarė buvęs Ypatingasis ir Įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko) vardu.

Reikia pasakyti, kad Gretos darbas nėra pirmasis vitražas tai klasei puošti. Pirmasis moksleivis, 2014 m. įamžinęs vienuolių bazilijonų ir mokyklos bendradarbiavimą, – Haroldas Gudelis. Centrinė  jo vitražo detalė – 2009 m. prie mokyklos pastatytas pirmasis Lietuvoje paminklas (autorė šiaulietė skulptorė Birutė Kasperavičienė) ukrainiečiams  ir pirmasis paminklas pasaulyje  Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui.

Bazilionų mokykloje apsilankiusios seserys vienuolės džiaugėsi, kad „mokiniai ne žodžiais girdėdami kalbas, o akivaizdžiai matydami atliekamus darbus ir patys į juos įsijungdami, jau nuo jaunų dienų brandina širdyje meilę Dievui, Tėvynei ir žmogui, atsakomybę ir pareigingumą, o baigę mokyklą, ją paliks mylėdami savo kraštą, gerbdami istoriją ir norėdami darbuotis Lietuvoje ir Lietuvai“ (Lietuvos aidas, 2014 07 09).

Kaip tie gandrai viršum mokyklos stogo
Be galo prasminga Haroldo vitražo detalė – dangaus skliautas, kurį brėžia skrendantis gandras. Krikščioniškoje ikonografijoje gandrai simbolizuoja švarą, dievobaimingumą ir prisikėlimą. Daugelyje kultūrų gandras išreiškia dukters arba sūnaus ištikimybės tėvams mintį, kuri radosi iš tikėjimo, kad šis paukštis maitina savo tėvus, kaip ir savo vaikus. Dėl šios jaudinančios globos ir asociacijos su nauja gyvybe (atskrenda / grįžta į savo lizdą pavasarį) gandras žmonių sąmonėje tapo šventas.

Haroldo vitraže pavaizduoto gandro prototipas realiai gyvena ant mokyklos stogo. Mokykla, mano supratimu, yra savotiška gužutinė / gandrinė, kurioje rūpinamasi dvasine ir fizine ugdytinių sveikata, puoselėjant jų žinias ir dorovinius santykius su tėvais, broliais ir seserimis, su draugais, aplinka, su pačiais savimi. O tie mokyklos „gužučiai ir garniukai“, kiek teko stebėti ne tik šiame, bet ir kituose Bazilionų mokyklos renginiuose, niekada nepamiršta sugrįžti į savo mažąją Alma Mater ir atnešti jai žinią apie pasiekimus gyvenime. Jei patys nedrįsta pasisiūlyti, tai juos pasikviečia mokyklos direktorius, visada pabrėžiantis, kaip svarbu didžiuotis gimtuoju kraštu ir puoselėti jo vertybes. Praktinis šių nuostatų liudijimas – mokykloje organizuojamiems renginiams visada ieškoma gabių, talentingų, darbščių Bazilionų, Padubysio krašto žmonių.

Straipsnio pradžioje minėta karpinių karalienė A. Stugienė, profesoriaus Vytenio Rimkaus (1940–1942 m. Bazilionų pradinės mokyklos moksleivio, „Padubysio kronikų“ redaktoriaus) žodžiais tariant, „visada buvo ir bus bazilioniškė, moteris lietuvė, mokytoja, dailininkė“, kurios „karpiniai pasižymi puikia ir sudėtinga kompozicine sandara, piešinio, linijos tvirtumu, bendro vaizdo išbaigtumu“, nuolat eksperimentuojanti naujas technologijas, kaip antai metalo sendinimo technika, karpiniams suteikiančią metalo reljefo faktūrą, kurių bandymai prasidėję dar studijuojant Šiaulių universiteto Menų fakultete.

„Padubysio kronikų“ 6-ojo numerio tradicinė rubrika „Knygos“ skirta 1957 m. Bazilionų mokyklos abituriento Romualdo Ozolo (filosofo, pedagogo, redaktoriaus, Kovo 11-osios Akto signataro, Lietuvos Respublikos parlamentaro, visuomenininko) paskutinio kūrinio „Pradžių knyga“ (2015) skaitymo įspūdžiams pasidalyti. Buvusi šios mokyklos pedagogė Daiva Valančienė mintija: „... praėjusio laiko metraštis, rašomas išmoningo, pastabaus, jautraus ir analizuojančio metraštininko. Neapleido jausmas, kad tai mano epochos, minčių, išgyvenimų, patirtų paauglystės ir ankstyvos jaunystės metais, dienoraštis. Tai mano miestelis, mano mokykla, mano rašytojas, kuris tarsi sielos dvynys vaikšto kartu su manimi tais pačiais takais.“

Irena Vaičiulienė straipsnį „Mintys raštu, perskaičius Romualdo Ozolo romaną „Pradžių knyga“ pradeda minoru: „Kai 2007 m. pristatinėjome Romualdo Ozolo knygą „Supratimai“, atrodo, buvo lengviau. Kodėl?  Gal todėl, kad autorius buvo su mumis, viską matė ir girdėjo, galėjo pritarti arba ne, galėjo paaiškinti, padėti suprasti. O pamąstyti yra apie ką. Juk knygos „Supratimai“ pradžioje – 1957 m. vienos Bazilionų vidurinės mokyklos klasės nuotrauka. „Pradžių knyga“ irgi kalba ta pačia – 1957 m. – kalba.“

Taigi, Bazilionų mokykloje prabėgę metai ir joje mokęsi ar dirbę žmonės visad gyvi jos ugdytinių ir mokytojų širdyse, nes šios  nedidelės bendruomenės  tarpusavio santykiai grindžiami nelygstamo kiekvieno asmens vertingumo pripažinimu. Straipsnio pradžioje išvardytos padėkos – tai vienas iš galimų moksleivių savigarbos brandinimo būdų. Savigarba liudija, kad žmogus išgyvena savo dorovinę vertę, gina ir saugo savo orumą. Su savigarba susijęs reiklumas sau, savitvarda, savikontrolė, duoto žodžio tesėjimas  ir kitos teigiamos charakterio savybės, gyvybiškai būtinos savarankiškame žmogaus gyvenime.

Tautodailininkė Alma Stugienė.
Laimos PERMINIENĖS nuotr.