Šiaulių jaunųjų kraštotyrininkų Mikelių mokyklos įkūrėja ir pirmoji vadovė, Mikelio prizo laureatė, garbės kraštotyrininkė Lidija Joana Pranienė sako, kad dažniausiai Mikelio prizas teikiamas už sukauptą medžiagą, parašytus kraštotyrinius darbus, o jai, skirtingai nei kitiems prizininkams, Mikelio vardas suteiktas už organizacinę veiklą. Ji džiaugiasi, jog kraštotyrininkai Šiauliuose buvo susitelkę, draugiški ir darbštūs ir Lietuvoje jiems konkurentų nebuvo. Kaip sako L. J. Pranienė, visuomenininkai dirbo miestui.
Kraštotyrininkų darbai ir tradicijos
„Šiaulių kraštotyrininkams pavyko išsaugoti Pelikso Bugailiškio idėją sudominti žmones savo gimtinės istorija. Tik tas susidomėjimas kartais slūgsta, ir vėl pakyla. Daug gerų ir gražių darbų atlikta, kai dirbau kraštotyros draugijos atsakingąja sekretore nuo 1986 m.
Tada draugija turėjo kiek kitokį pavadinimą. Sovietinės okupacijos metais 1961 metais buvo įkurta LTSR kraštotyros draugija. 1965–1989 metais ji vadinosi Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija, o nuo 1989 metų – Lietuvos kraštotyros draugija.
Kraštotyrininkai rūpinosi paminklų apsauga, domėjosi gimtinės istorija, rašė kraštotyros darbus. Tuo metu draugija skelbė paminklų apsaugos mėnesį nuo balandžio 15 iki gegužės 15 dienos. Per šį laiką Šiaulių kraštotyrininkai rengdavo įvairias parodas, renginius, tvarkydavo paminklus: Sukilėlių kalnelį, Aleksandrijoje esančią miškininko P. Matulionio kapavietę, kitas miesto kapines. Mėnuo buvo įtemptas, nes Šiaulių miesto kraštotyrininkai jautė didžiulę atsakomybę, talkose dalyvaudavo noriai. Apie nuveiktus darbus reikėdavo teikti ataskaitą. Buvo tvarkomi kapai ir įmonių teritorijose.“
Kraštotyra gyvavo kiekvienoje gamykloje
„Buvo laikas, kai kiekvienoje gamykloje Šiauliuose ir ne tik, buvo rašomos jų veiklos istorijos. Galime pasididžiuoti, kad respublikinėse kraštotyros darbų parodose mūsų kraštotyrininkų darbai visuomet būdavo labai gerai įvertinti. Turime trikotažo gamyklos „Verpsto“ istoriją, kuri užfiksuota labai daug tomų ir saugoma Vilniuje.
Kitą įspūdingą „Ventos“ baldų fabriko istoriją parašė Danielius Balčiūnas kartu su Irena Rudzinskiene. Tai įspūdingi ir labai vertingi tomai, kurie sulaukė respublikinių apdovanojimų. Tuo metu požiūris ir metraščio rašymas kiekvienoje darbovietėje buvo svarbus ir aktualus. Gal dar kuris žmogus ir rašo savo dienoraščius, bet vargu ar renka ir fiksuoja medžiagą apie kolektyvų veiklą ar gatvės, namo istoriją. Tačiau labai įdomu po kiek laiko tokią informaciją pavartyti ir sužinoti, kas buvo anksčiau.
Šiauliečių kraštotyrininkų darbai buvo žinomi visoje Lietuvoje ir vertinami. 1987–1988 metais buvome įkūrę Kultūros liaudies universiteto Kraštotyros ir paminklų apsaugos fakultetą, kuriame paskaitas skaitė muziejininkai. Šiauliečių kraštotyros darbai buvo pristatyti LR Seime.
Šiauliečiai pirmieji pradėjo rašyti miesto gatvių istorijas. Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje yra Birutės Knizikevičienės, pirmosios Mikelio prizo laureatės, sudaryta kartoteka, kuri kurį laiką buvo slepiama. Ji pirmoji Lietuvoje sudarė miesto įvykių ir asmenybių kalendorius.
Mūsų darbščioji Irena Rudzinskienė nusipelnė pačių gražiausių žodžių už savo įdirbį Šiaulių miesto kraštotyrai.
Dabar Šiaulių kraštotyrininkai glaudžiasi „Aido“ bibliotekoje, kurioje visus kraštotyrininkus buria entuziastė kraštotyrininkė Rima Giržadienė. Tačiau ,,Aido“ bibliotekoje apsilanko ne tik kraštotyrininkai, bet ir jaunieji kraštotyrininkai mikeliukai, kurių darbai ten yra pristatinėjami ir saugomi, rengiamos jų darbų parodos.“
Mikelio prizas – kraštotyrininko garbės ženklas
„Aš Mikelio prizą gavau 2000-aisiais. Mane įvertino už ilgametį darbą, organizacinę veiklą. Buvau labai sujaudinta ir šio prizo tikrai nesitikėjau gauti, nes paprastai kraštotyrininkai gaudavo Mikelio prizą už padarytus reikšmingus kraštotyros darbus, skirtingai nei aš, rašytinių darbų neturėjau, tačiau daug dirbau ir stengiausi įgyvendinti visų lūkesčius.
Mano pagrindinė idėja buvo įkurti Šiaulių apskrities kraštotyrininkų tarybą. Džiaugiuosi, kad tai pavyko. Šiaulių apskrityje labai gražiai dirbo ir kitų rajonų kraštotyrininkai. Tad tarybos įkūrimui pritarė ir palaikė Šiaulių apskrities socialinių reikalų departamentas. Todėl ir buvo sugalvota suburti visus Šiaulių apskrities kraštotyrininkus. Tad man teko garbė vadovauti Šiaulių apskrities kraštotyros tarybai.
Lietuvoje nieko panašaus nebuvo, tad mums patiems reikėjo sugalvoti veiklos gaires, sudominti visuomenę kraštotyrine veikla ir skatinti ja domėtis. Daug dirbome – rengėme mokslines konferencijas, į kurias suvažiuodavo iš visos Lietuvos savo idėjomis pasidalyti kraštotyrininkai, kraštotyros darbų parodas, organizavome metodinius seminarus-užsiėmimus. Ir visa tai buvo daroma visuomeniniais pagrindais.
Mes pirmieji šalyje pradėjome švęsti nevalstybinių muziejų dieną. Anuo metu tarp kraštotyrininkų mėnesio darbų ir renginių įsiterpdavo ir ši šventė. Buvo minima visuomeninių muziejų diena, kurios proga suburdavome viso krašto muziejininkus. Per muziejininkų dienas mus priglausdavo ,,Aušros“ muziejus. Būdavo organizuojama edukacinė programa ir pagerbimas muziejininkų. O Šiauliai ypač garsėjo visuomeniniais muziejais, nes nė viename mieste tiek daug ir įvairių muziejų nebuvo įkurta.“
Muziejų įvairovė Šiauliuose
„Nebuvo nė vieno miesto, kuriame būtų tiek daug visuomeninių muziejų. Šilumos tinklai Šiauliuose turėjo savo atskirą muziejų, Dviračių muziejus, iš pradžių priklausęs Dviračių gamyklai, vėliau buvo perduotas „Aušros“ muziejui. Ta pati situacija su Radijo ir televizijos muziejumi, kurį įkūrė Televizorių gamykla ir perdavė „Aušros“ muziejui. Šiauliuose veikė ir priešgaisrinės apsaugos, vandentiekio ir kanalizacijos ūkio, geležinkelio istorijos, katinų muziejus, Šiaulių universiteto istorijos muziejus, Šiaulių VPK kabinetas-muziejus.
Net 11 mokyklų turėjo savo istorijos muziejus, o Juliaus Janonio vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) istorijos muziejui buvo suteiktas liaudies muziejaus vardas. Lietuvoje tokį įvertinimą turėjo tik du muziejai. Prisimenu 1988 metus, kai į Lietuvą buvo atvykusi vokiečių paminklosaugininkų delegacija, kurią mes priėmėme Šiauliuose ir išgirdome daug gražių žodžių. Svečiai apsilankė Vandentiekio ir kanalizacijos ūkio muziejuje, kuris įkurtas vandentiekio bokšte. Jie buvo sužavėti lietuvių požiūrio bandyti išsaugoti įvairią techniką, kurti išliekamąją vertę. Šiauliai savo muziejų gausa gali būti įvardijamas kaip Lietuvos visuomeninių muziejų kultūros židinys. Manau, jog tradicija puoselėti ir saugoti informaciją muziejuose išliks ir toliau.
Prisimindama senesnius laikus galiu džiaugtis, jog Šiaulių miesto kraštotyrininkai niekada nejautė konkurencijos, nes jie buvo patys geriausi. Buvo gyva P. Bugailiškio dvasia, gal todėl mes buvome aktyvūs, kūrybingi ir mūsų darbai visada matomi bei vertinami. Manau, kad iš žmogaus žmogui persiduoda noras stengtis dėl savo miesto, kad miestas garsėtų.
Prisimenu tuos laikus, kai pati priklausiau Lietuvos kraštotyros draugijos tarybai ir, kai kalbėdavau apie Šiaulius ir pasakodavau, kas mūsų mieste vyksta, ne kartą sulaukiau pasakymų, jog sunku patikėti, nes tik Vilnius yra kraštotyros centras. Todėl man tekdavo įrodinėti, jog Lietuva yra ne tik Vilnius, kad be Vilniaus kraštotyrinė veikla vyksta ir kituose regionuose. Kraštotyrininkai daug dirbo dėl savo miesto.“
Kraštotyra domino ne tik humanitarinių mokslų atstovus
„Aš pati esu techninis žmogus, pagal profesiją – inžinierius. Istorija visada domėjausi. Galbūt nuo to ir gimė meilė kraštotyrai. Kartais būdavo juokaujama, fizikas ar literatas gali tūnoti žmogaus viduj, bet mano atveju pasirodo, jog abi šios pozicijos gali egzistuoti greta viena kitos.
Taip ir atsitiko, kad buvau pakviesta dirbti LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijoje. Buvau vienintelė visoje Lietuvos kraštotyros draugijoje, kuri turėdama techninį išsilavinimą vadovavo kraštotyrinei veiklai. Šiauliai tuo metu buvo pakilime, o už savo darbą net buvau premijuota kelione į Vokietijos Demokratinę respubliką. Buvo geras ir turiningas laikotarpis.
Džiaugiuosi savo ir kolegų padarytu darbu, nes mūsų miesto kraštotyrininkai visada buvo aktyvūs, kūrybingi: vieninteliai turime Mikelių mokyklą, pirmieji Lietuvoje įsteigėme geriausio kraštotyrininko įvertinimą – Mikelio prizą, palaikome gerus ryšius su Jaunųjų turistų centru, ,,Aušros“ muziejumi, mokyklomis ir gimnazijomis.
Šiauliai – tai miestas, kuris kaip feniksas kėlėsi iš pelenų. Tik dabar mūsų žmonės viskuo nepatenkinti ir nemato jo grožio. Mieste vyksta didžiuliai renginiai, o pakalbintas praeivis aiškina, jog nieko nežino, nieko nemato.
Tačiau jei žmogui neįdomu, kas jo mieste vyksta, niekuo jis nesidomi, tai niekas jo ir nesudomins. Veiklos Šiauliuose labai daug, todėl reikia bent trumpam atsikelti nuo kėdės ir pasižvalgyti. Ir dabar labai daug darbų galima padaryti kraštotyros labui. Nereikia grandiozinių tikslų – pakanka bent pasidomėti savo giminės istorija.“
Šiaulių kraštotyrininkai prie Biržų pilies (1997 metai).
Kraštotyros draugijos archyvo-Artūro STAPONKAUS nuotr.
