Profesorės dailėtyrininkės, humanitarinių mokslų daktarės Ramintos Jurėnaitės paskaitos pasiklausyti apie meno vertę išskirtinę progą turėjo ir šiauliečiai – Šiaulių dailės galerijoje. Apie meno vertės kriterijus ir patirtį atrenkant meno grynuolius ji šiauliečiams ir kalbėjo. Kai menininko darbas yra meno „topuose“ ir nemenkai kainuoja, tada turintiems pinigų maišus šį įsigyti yra vieni juokai. Tačiau yra tokių kūrinių, kurie šiandien neturi didelės piniginės vertės, bet ateityje gali būti itin vertingi – štai čia ir atsiranda meno kūrinių kolekcionavimo subtilybės.

Meno vertę suprasti: žinios, patirtis ir bendradarbiavimas
Kaip profesorė R. Jurėnaitė prisipažįsta, kad net ir pati stebisi, jog niekada negyrė tų menininkų, kurių darbai taip ir netapo ryškūs. Tačiau iš kitos pusės, pasak profesorės, kartais labai sunku išvengti klaidų ir ko nors nepastebėti ar neįsigilinti, nes visą informaciją apie menininką ir pasaulinį meno kontekstą aprėpti reikia labai daug laiko ir darbo.

„Pagrindinis dalykas, kuris padeda nepasimesti informacijos gausoje, tai patirtis dirbant su kolegomis iš kitų šalių. Kai tu įsitikini, kad žmonės Niujorke ir kitur turi tą patį pulsą, kaip ir tu, tuomet ir supranti, kad neklysti“, – teigia profesorė.

Menas, pasak R. Jurėnaitės, turi dvi vertes: vienas dalykas yra piniginė meno vertė, o kitas – meno meninė-kultūrine vertė. Ir jos abi ne visuomet sutampa. Vienas meno kūrinys gali būti vertingas čia, o kitame pasaulio kampelyje būti tiesiog bevertis. „Pavyzdžiui, yra betarpiškai susijęs, „suaugęs“ meno kūrinys su viena tema, o kitas kūrinys gali turėti universalų charakterį, nes jis pakeitė dailės istoriją, ne tik vienos ar kitos šalies, bet pakeitė visą dailės istoriją“, – sako R. Jurėnaitė.

Kaip sudarinėjamos kolekcijos
Profesorė papasakojo klausytojams ir apie tai, kaipgi sudarinėjamos vertingų meno kūrinių kolekcijos – čia ji turi be galo daug patirties. „Visai kas kita perkami kūriniai, kai jie yra brangūs – tai yra lengva padaryti, jeigu tik yra pinigų. Bet laiku pastebėti kūrinio vertę yra daug sudėtingiau. Ir todėl muziejų direktoriai, kurie laiku surinko kolekciją, kuri nekainavo tiek daug kaip šiandien, yra tikrai garbinami. Toks sugebėjimas duotas ne kiekvienam“, – atskleidžia dailėtyrininkė.

Ji ir primena sovietmetį, kai greta kitų keistenybių ir paveikslų kolekcijos buvo renkamos gana keistoku būdu.

„Teko įsigyti tų kūrinių, kurie buvo užsakyti. Tuomet geresni kūriniai gana sunkiai patekdavo tarp išrinktųjų dėl cenzūros“, – prisimena R. Jurėnaitė.

O ir kalbėdama apie šiandieninę Lietuvą profesorė sako, kad privačios kolekcijos Lietuvoje neturi gilių tradicijų. „Kolekcijos buvo labai nedidelės, net pačios didžiausios sudarytos iš 40–50 darbų. Jas rinko šviesūs žmonės – tai daugiausiai gydytojai, advokatai, dėstytojai.

Kai kuriems pavyko surinkti labai geras, bet mažas kolekcijas. Kartais jiems konsultacija teikdavo dailininkai, bet pagal savo skonį ir nusiteikimą. Tad visos kolekcijos Lietuvoje yra kamerinės“, – atskleidžia profesorė.

Materialioji jau surinktų kolekcijų vertė ir atskleidžia, ar kolekcininkas rinko darbus protingai, su skoniu, ar išmanė savo darbą ir turėjo gerus patarėjus.

Šiais laikais, kai renkama kokia nors labai didelė kolekcija, nusiteikiant, kad ji bus pristatyta plačiajai visuomenei, galioja visiškai kitos žaidimo taisyklės. „Tai jau ne kamerinė kolekcija, skirta saviems namams, tai žymiai sudėtingesnis ir atsakingesni projektas. Man teko laimė pabūti tuo pagrindiniu ekspertu sudarant Modernaus meno centro kolekciją“, – atskleidžia profesorė.

Vertingi meno kūriniai valstybei neįdomūs, neįperkami?
Kaip sako profesorė R. Jurėnaitė, Lietuvos didieji valstybiniai muziejai nepasistengė užpildyti meno kolekcijų spragų, ypač tai akivaizdu, kai kalbame apie kolekcionavimo „sužydėjimą“ 1960–1970 metais. „Ir tai tęsiasi iki šios dienos, nes šiuolaikinių kūrinių valstybė beveik neperka“, – teigia profesorė.

Ji detaliau papasakojo apie kolekcijos sudarymo procesą. Vienas kelias yra atsirinkti pačius garsiausius ir žinomiausius autorius, pagrindinius kūrinius ir juos koncentruoti. Kitas kelias – surinkti kur kas platesnę, išsamią kolekciją, kur kiekvieną autorių, lėmusį tam tikrą meno judėjimą, pokyčius, lydėtų autoriai, sukūrę labai vertingų darbų. Ir tokią kolekciją sudarytų ne tik tapyba, bet ir grafika, ir skulptūra ir kt. – viskas dėl esminės šiuolaikinio meno panoramos.

Štai R. Jurėnaitei dirbant su Modernaus meno centro kolekcija vien tik padaryti sąrašą meno kūrinių nepakako. Teko dar ir aplankyti daugybę dirbtuvių ir parodų. Taip pat atvykti ne tik pas pačius dailininkus, kurie šiandien dirba, bet ir aplankyti daugybę išėjusių Anapilin dailininkų giminių, našlių, paveldėtojų. Atsakingi buvo ir renkamos kolekcijos mecenatai – jie dalyvavo visuose procesuose ir kiekvieną kartą apžiūrėdavo kiekvieno kūrinio originalą.

Meno kolekcijos Vakaruose renkamos, pasak profesorės, visai kitokiu būdu: ten pakanka paskambinti telefonu prieš tai atsižvelgus į pageidaujamo autoriaus reitingus ir numačius, kiek kūrinys per ateinančius trejus – septynerius metus pabrangs. Į darbus gyvai niekas net nežvilgteli...

Kolekcionavimas – gera investicija
Anot profesorės, kolekcionavimas gali tapti arba investicija arba būsima dovana visuomenei.

Tačiau didelės kolekcijos sudarymas niekada negali būti įvykdytas 100 proc. – čia įvyksta ir kompromisų, žmonės dažnai ima rinkti ne visai pasiruošę, o pažanga ateina, be jokios abejonės, tik su ta pačia patirtimi.

Akivaizdu, kad kamerinė kolekcija skiriasi nuo tos, kuri turi muziejinį charakterį. „Šiais laikais įprasta autorius pirkti tam tikromis kūrinių grupėmis. Renkant kolekciją visada galvojama, kaip ji funkcionuos parodose, kaip vieni kūriniai užmegs dialogą su kitais kūriniais, kaip sėkmingai juos parodysi“, – apie muziejinį aspektą kalba profesorė.

O ir dar vienas žiūrovą kamuojantis klausimas: neretai susidūrus su šiuolaikinio meno kūriniu kyla abejonė, ar tai šiuolaikinis menas. „Man irgi kyla. Ne kiekvienas šiandien padarytas kūrinys yra vertingas. Bet klausimą, ar jis vertingas, ar ne, reikia palikti to reikalo žinovui. Niekas mums neliepia tuo žavėtis, o gal žmonės šiandien to nesupranta, rytoj gal supras. Bet ne jie turėtų spręsti, ar tuos kūrinius panaikinti, ar išrinkti. Diskusijoje reikėtų pasiremti ne vieno eksperto nuomone“, – teigia dailėtyrininkė.

Vietinė kolekcija turi vertę?
R. Jurėnaitė primena, kad menui nuolat reikia judėjimo, gyvumo, atsinaujinimo, t. y. naujų vardų. Nes juk yra ir tokių autorių, kurie vieną kartą sudalyvavo pasaulinio lygio parodoje, tačiau po tokio įvykio nežinia kodėl visi jų pavardes užmiršo, o ir šie menininkai daugiau nebevaidino jokio vaidmens.

Panašu, kad kūrėjo sėkmė priklauso ne visada ir nuo grynojo talento.

„Labai daug kas priklauso nuo asmeninės laimės, sėkmės, nuo to, kur ir kada menininkui pavyksta atsidurti. Ne viskas būna teisinga. Mokėjimas bendrauti ir kitos savybės lemia menininko populiarumą. Yra ir objektyvių dalykų, ir subjektyvių, teisingų ir neteisingų. Tačiau žinios atskiriant vertę yra svarbiausios – tu turi matyti kūrinį viso pasaulio meno kontekste. Ir negali tapti būtent šio objekto garbintoju“, – tikina dailėtyrininkė.

Taigi, kol pasaulis menininko nepastebėjo, galbūt jūs būsite tas, kuris atrado aukso grynuolį.

Profesorės manymu, itin svarbu, kad kuo daugiau žmonių įsitrauktų į  meno stebėjimo procesus ir domėtųsi kolekcionavimu.

Kolekcionavimas – ne tik turtuolių privilegija. Galima pradėti nuo labai mažai – nuo savo amžininkų, regionų. Pavyzdžiui, Vokietijoje XX a. buvo įprasta, kad žmonės meną pirkdavo tiesiog savo regione. „Ir visi tie garsūs vokiečių menininkai, kurie sudaro klasikinio modernizmo dailės istoriją, būdavo įsigyjami kolekcininkų, gyvenusių netoli nuo jų. Dabar kolekcininkai ieško to, kas rytoj kainuos labai daug ir kainuoja labai daug šiandien. Kai kurių menininkų darbų įsigijimo laukia visas sąrašas norinčiųjų – muziejų, privačių kolekcijų savininkų kitose šalyse“, – apie globalų dėmesį meno kūriniui kalba profesorė.

Jos teigimu, bendras susidomėjimas menu ir noras kolekcionuoti auga, tačiau vargu ar Lietuva tuo gali pasigirti. „Mes negalime pasigirti, kad pas mus būtų toks kolekcionavimo bumas. Bet kitose šalyse jis jau yra. Latvijoje šiuo metu planuojami trys dideli pastatai privačioms kolekcijoms“, – apie kaimynų užmojus kolekcijoms kalba R. Jurėnaitė.

Tačiau ji kviečia verčiau pasižiūrėti į savo regioną ir padrąsina, kad  vertė gali būti aptikta kolekcijoje vien dėl to, kad puikiai išpildo vieną ar kitą temą. Galbūt kolekcija gali būti maža, bet labai įdomi. Tiesa būna ir taip, kad ir kolekcininkui, nelabai išmanančiam savo darbą, tenka galų gale suvokti, kad jo surinkti darbai – menkaverčiai, kad jį apmovė ir sukčius. Tačiau R. Jurėnaitės manymu, jeigu kas nors pasakytų žinąs, kaip tobulai galima surinkti tobulą kolekciją, – šitas žmogus tikrai meluotų.