Priemiestinis autobusas dardėjo rajono žvyrkeliu. Priešpaskutinėje stotelėje įlipo vyriškis su didžiule grybų pintine. Negausūs šio reiso keleiviai spėjo pastebėti, kad jo veidas, rankos ir kojos kruvinos. Vyriškis nusipirko bilietą ir čia pat šlumštelėjo į laisvą vietą.

Autobusas pajudėjo. Keleiviai vogčiomis žvilgsniais varstė keistos išvaizdos žmogų, nedrįsdami ko nors jo paklausti ir mintyse kurdami viena už kitą kraupesnę istoriją. Anas sėdėjo užmerkęs akis ir protarpiais pusbalsiu imdavo šnekėtis pats su savimi: „Origamis? Ne, ne origamis. Organizacija? Origenas? Or... Organas? Irgi ne. Kaip ji ten sakė? Or... or.. Ortodoksas? Ne, ne, kažkas kitas...“

Ir čia netikėtai vyriškis pašoko iš savo vietos ir sušuko, ne, greičiau sukliko visu balsu: „Atsiminiau! Tai organazmas! Organazmas!“

Trumpai sužiurę į ramybės drumstėją, keleiviai vėl nusuko galvas į autobuso langus, bandydami ką nors įžiūrėti už stiklų kraštovaizdį gaubusioje prieblandoje.
***
Buvo gerokai po pietų. Sunkiai vilkdamas masyviais guminiais batais apautas kojas bei leipdamas nuo karščio ir troškulio, Alfonsas Brička mechaniškai pėdino nežinomu jam miško keliuku. Ir netgi ta didžiulė pintinė su grybais, kurią jis nešė rankoje, nebeteikė pirminio malonumo...

Nors jis buvo vyras metuose, bet susimovė it mokinukas. Važiuodamas pirmąkart į jam visiškai nežinomą mišką, kur, pasak kaimynėlio, baravykai patys lipa į pintines, jis nepasiėmė nei kompaso, nei mobiliojo telefono, į kurį, tiesą sakant labai retai kas beskambino. Nepasičiupo nė pakankamai vandens atsargų tokią karštą dieną...

Lįsdamas į mišką jis net neatkreipė dėmesio, iš kurios pusės pučia vėjas. Dabar jau keturias valandas slampinėjo smėlėtais miško keliukais, neturėdamas jokio supratimo, kur eina ar kur išeis, o tik vildamasis, jog kažkaip pavyks išeiti į civilizaciją.

Kai kojos, atrodė, sulįs atgal į tą vietą, iš kur dygusios, Alfonsas Brička parkrito po medžiu pailsėti. Gaivi paūksmė teigiamai veikė pervargusį jo kūną. Alfonsas pagalvojo, jog dabar būtų gerai turėti bendrą draugą, su kuriuo būtų galima pasitarti, priimti kokį tai sprendimą.

Tačiau draugų jis neturėjo. Visai ne dėl to, kad buvo blogesnis už kitus – tiesiog kaltas jo uždaras gyvenimo būdas. Gal ir šeimos todėl nesukūrė, ir moters niekad nebuvo turėjęs.

Kai vakarėliuose apsukresni jo bendrakursiai „kabindavo“ koketiškai besijuokiančias merginas, pasakodavo nešvankius anekdotus arba parkritę ant kelių „gąsdindavo unitazą“, Alfonsas Brička kaskart rasdavo dingstį palikti atsibodusią kompaniją... Vėliau, gavęs paskyrimą, atėjo dirbti buhalteriu į tą pačią įmonę, kurioje atliko priešdiplominę praktiką. Joje ir darbavosi visą savo ilgą, tačiau nesudėtingą gyvenimą...

Ir pomėgių ypatingų neturėjo. Nebent tai, jog kiekvieną savaitę rasdavo laiko pasprukti nuo rutinos į mišką, kur jo laukė uogos, grybai, ramūs pasivaikščiojimai po saulės užlietus pušynus.

Alfonsas Brička pagalvojo, kad, ko gero, teisingiausia jo situacijoje būtų eiti keliuku visą laiką viena kryptimi. Tiesiai. Jeigu yra keliukas, vadinasi, jis kažkur veda – gal šitaip pavyktų greičiau išeiti iš klaidaus miško užuot jame sukus ratą po rato?

Ir tada jis pamatė, kaip kitapus krūmų kažkas šmėkštelėjo. Alfonsas Brička sukluso. „Ei, kas ten?“ – pašaukė balsu. Tada, kiek netikėtai, jis išvydo išeinančią fantastinio grožio moterį. Ne, jis anaiptol nebuvo alfonsas ir širdžių ėdikas, todėl paslaptingoji nebuvo jo vaizduotės žaismas. Ji buvo kažkas tokio... Neįsivaizduojamo ir neapsakomo... Kaip toji Šecherezada iš vaikystėje jo skaitytos knygos. Kaip nepažįstamosios veidas trumpai stotyje sustojusio traukinio vagono lange.

Prisiartinusi nepažįstamoji įdėmiai pažvelgė į Alfonsą. „Kokios didelės jos akys!“ – spėjo pagalvoti mūsų pasakojimo herojus, ir čia pat susigėdo savo minties, nes kažkur skaitė, jog sakyti moteriai komplimentus apie jos akis yra ne tik neišradinga, bet ir vulgaru.

Tada ji priklaupė prie sėdinčio Alfonso, palenkė savo galvą tiek, kad ilgi jos plaukai švelniai perbraukė per nuogas jo blauzdas ir lūpomis palietė jo koją.

Alfonsas Brička pajuto kažką panašaus į lengvą krimstelėjimą. Gal jam ir nebuvo labai malonu, tačiau tylėjo, lyg bijodams nubaidyti šitą nežinia iš kur atsiradusią nepažįstamąją. Tuo tarpu jos lūpos pamažu kilo Alfonso šlaunimi aukštyn. Jis pajuto dar kelis lengvus krimstelėjimus. Ir nė vieno žodelio.

„Pasirodo štai kas yra intymumas“, – pagalvojo jis. Ir paklausė: „Kuo tu vardu, gražuole?“

Tačiau moteris neatsakė nieko. Ji trumpai žvilgtelėjo į Alfonsą, nusišypsojo jam ir toliau lūpomis glamonėjo dėl karščio išsirengusį grybautoją.

Ji švelniai glostė jo krūtinę, rankas ir kaklą... Bučiavo ir atsargiai kramtė visą jo kūną. Alfonsas Brička juto, kaip nuo šitų bučinių jis įsielektrino, jo kūnas gėlė, niežėjo ir norėjo būti glamonių tuo pačiu metu vis daugiau!

Jis nė pats nepajuto, kaip viena ranka prispaudė nepažįstamąją prie savęs, o kitos pirštais glostė ir ją, ir save. Ir ko daugiau glostė, tuo dar labiau norėjosi šitų glamonių. Jam atrodė, kad nepažįstamoji turi ne dvi, o keturias, gal net visas šešias rankas, nes jos prisilietimus juto visame savo kūne ir kone vienu metu!

Nuo nepažįstamosios pabučiavimų jam norėjosi nusinerti odą, nuplėšti ją, kaip nuo brangaus pirkinio kad nuplėšiama popierinė etiketė. Visa savo esybe jis jautė jos stangrų, virpantį, įkaitusį kūną, o nuo nepažįstamosios prisilietimų, atrodė, jam tuoj nučiuoš stogas.

„Kas tai? – kone sušuko Alfonsas. – Mieloji, kas yra šitas stiprus, nenusakomas pojūtis?“

„Sulaukei šitiek metų, o nežinai? – pirmąkart pasigirdo kiek pašaipus nepažįstamosios sopranas. – Tai orgazmas, kvailiuk. Pati didžiausia fizinė palaima. Or-gaz-mas!“

„Organazmas“, – pabandė ištarti jam nežinomą terminą Alfonsas Brička.

Tačiau nepažįstamoji vėl puolė jį bučiuoti bei glamonėti ir tai darė taip aistringai, netgi taip aršiai, kad naujai sužinotas terminas kaip mat išdulkėjo jam iš galvos. Tuo tarpu išlinkęs apvalainas moters kūnas glaustėsi prie jo kūno, tai tolo, tai vėl artėjo, vesdamas Alfnsą Bričką iš proto...

„Kuo tu vardu?“ – vėl jos paklausė Alfonsas, nes bijojo, kad ši pasaka pasibaigs anksčiau, negu kad jis sužinos nepažįstamosios vardą.

„Aš... Ak... Ak... Ak...“ – trūkčiojo nepažįstamosios kūnas ir balsas.
„Akvilė? Akvelina? Aksana?“ – šaukė Alfonsas.
„Ne... Ak.. Ak...“
„Tu Akmėja? Aksinija? Akviliūnė?.. O gal Aksandra?“
„Ak... Ak..“

Ir tuo metu nepažįstamoji taip stipriai jam sukando skruostą, kad, nesuvokdamas ką darąs, Alfonsas Brička tvojo jai delnu per nugarą. Nesmerkime per daug mūsų herojaus – tai buvo instinktyvus veiksmas, kuomet pirma padarai, o tik po to suvoki, ką esi padaręs...

Jis pašoko ir pirmąkart pamatė savo kruviną kūną: rankas ir kojas, krūtinę, pilvą ir savo iškruvintus trumpiarankovius marškinius. Jis taip pat pastebėjo prie kojų gulintį ir konvulsijose besiblaškantį nepažįstamosios kūnelį. Tos pačios didžiaakės. Ne, tai nebuvo nei Akvelina, nei Aksinija, nei dar kas iš žmonių giminės. Tai buvo reto dydžio aklė – kraujasiurbis vabzdys, kokių karštą vasarą miškuose skraido daugybė.

Alfonsas Brička suprato, kad nuovargis bus įveikęs ir jis trumpam užsnūdo medžio šešėlyje. Nebuvo jokios nepažįstamosios. Nieko nebuvo. Maža, ką galėjo sukurti saulės perkaitintos jo smegenys! Šiaip ar taip, jis ir toliau yra užkietėjęs vienišius. Tai jį guodė.

Tuo pat metu Alfonsas nepaliovė kasytis aklės sugeltų rankų ir kojų, kaklo, nugaros ir pilvo. Jis ir taip buvo visas kruvinas, tačiau lyg pamišęs Alfonsas draskė kūną  nagais, patirdamas tą patį mazochistinį, keistai, skaudžiai malonų jausmą, kaip ir prieš kelias minutes...

Temo. Paėjęs miško keliuku ketvirtį valandos, Alfonsas Brička pasiekė vieškelį ir pamatė stotelę. Čia buvo tas pats vieškelis, kuriuo į mišką rytą ji atvežė senas, patriušęs autobusas. Dar po kelių minučių tolumoje pasimatė artėjančio automobilio šviesos. Pasidėjęs prie kojų krepšį su grybais ir pasitaisęs ant akių smunkančią kepurę, Alfonsas Brička pakėlė kruviną ranką...