Patiekalo pateikimas žymia dalimi įtakoja jo skonį.  O jeigu jau imiesi kažką  ruošti valgytojų teismui, jų nuomonė negali būti nesvarbi.

„Kelmas” ant šventinio stalo anaiptol ne naujiena. Tik šį kartą pabandžiau jį iškepti naudodamas ne kiaulienos, kaip įprasta, bet sveikesnius jautienos ingredientus. Ir apie tai trokštu pasidalinti įspūdžiais bei pastebėjimais.

Pirmiausia kiek ir ko reikės: maždaug 40 centimetrų ar kiek trumpesnės jautienos šonkauliukų juostos ir apie 1500 g kiaulienos faršo. Visa tai priklauso nuo valgytojų skaičiaus. Kodėl kiaulienos? Todėl, kad patiekalui naudojant jautienos faršą jis gaunasi per sausas - valgant visos mintys tik ir sukasi apie majonezą. Dar prireiks 1-2 svogūnų, galvutės česnako, pipirų, druskos, 2 kiaušinių. Krapų ir petražolių, keliolikos marinuotų nepjaustytų voveraičių (arba kitų grybų), 10-15 dantų krapštukų, bulvių.

Toliau viskas paprasta: šonkauliukus marinuojame parą, antraip jie bus „mediniai”. Negailėkime prieskonių - jautiena juos mėgsta. Faršą sumaišome su kapotu svogūnu bei česnaku, prieskoniais ir kiaušiniais. Tada iš vienos pusės šonkauliukų tarpuose darome 4-5 centimetrų gylio įpjovas. Dėka jų „kelmo” pagrindas bus platesnis ir negrius. Susukę šonkaulių juostą, ją sutvirtiname mediniais dantų krapštukais ir dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą. Į vidurį sudedame paruoštą faršą. Suvyniojame į foliją ir kepame apie 2 valandas. Likus pusvalandžiui, foliją pašaliname, kad šonkauliukai gražiai apskrustų.

Dabar „kelmą” dedame ant padėklo arba į didesnę plokščią lėkštę. Belieka  padaryti „dekoracijas”. Į  šonkaulius įsmeigiame keletą dantų krapštukų, o ant jų -  susmaigstome marinuotas voveraites. Kapotais krapais imituojame samanas, petražolių šakelėmis – miško augaliją. Taigi čia kiekvienas turi kur parodyti savo išmonę.

Prie „kelmo”  tinka virtos arba keptos luptos bulvės. Prieš terminį apdorojimą  jas parenkame panašaus dydžio, kad nereikėtų pjaustyti ir visos vienodai keptų.

Skanaus.