Per ilgą laiką susiformavo plovo įvaizdis: rusvai kečupu nudažyta ryžių košė su morkų pėdsakais ir su keliais nežinia nuo ko atrėžtos kokios mėsos gabalėliais. O iš visų prieskonių įvairovės naudojama tik druska. Neveltui vienas buvęs bendradarbis, kurį laiką gyvenęs Vidurinėje Azijoje, paragavęs valgyklinio plovo pareiškė, jog patiekusiam šitokį jovalą ten virėjui ant galvos užmautų puodą su visu jo turiniu. Griežti tie azijietiški papročiai...
Pas mus šitokios kulinarinės perversijos negresia, tačiau gerą plovą verda tik vienetai. Ne dėl to, kad būtume negabūs virėjai – tiesiog stinga gero pavyzdžio.
Pradėjęs gilintis, greitai pastebėjau, kad yra plovo variacijų. Ir uzbekiškas plovas – jokia išimtis. Iš pradžių atskirai išvirdavau birius ryžius, sumaišydavau su atskirai pakepinta mėsa ir prieskoniais bei suvertęs į skardą dar kiek viską pakepindavau drauge. Tai buvo žingsnis plovo link, bet dar ne plovas. Kartą per miesto dienas pavyko pašnekinti aikštėje prie plovo puodo triūsusį azijietiškų bruožų vyriškį. Iš jo ir sužinojau, kaip paruošti pagrindinius produktus, ir kad ne visos ryžių veislės tam tikslui tinka. Jis ryžius gabenasi iš Maskvos, didelėmis partijomis, nes prekybos centruose reikiamų dieną su žiburiu nerasi. Uzbekai plovui skirtus ryžius auginasi patys, bet tam reikia sąlygų, žemės, drėgmės ir t. t. O mano turima žemė visa vazonėliuose telpa. Tik kokį prieskonį užsiauginti, kur jau ten ryžiai... Galiausiai išbandęs vienokius ir kitokius variantus apsistojau ties apvaliaisiais ryžiais. Jie antra tiek brangesni, bet ir rezultatas geresnis. Taigi dar vienas žingsnis tikrojo plovo link.
Geriausia plovą virti masyviame metaliniame puode su storu dugnu. Kiek pasvarstęs įsigijau pakankamai erdvų ir sunkų neemaliuotą ketaus puodą su dangčiu. Beliko imtis darbo. Pasiknaisiojęs receptuose apsistojau ties ferganietišku plovu, jo gamybos procesą nežymiai pakeitęs – pritaikęs lietuviškai realybei.
Pradėsime nuo mėsos. Mūsų gaminamam plovui tinka aviena arba jautiena. 4-5 porcijoms reikės maždaug 800 g. Mėsą supjaustome nedideliais „guliašiniais” kąsneliais. Jeigu naudojame jautieną, ji turėtų būti riebesnė. Tada puode įkaitiname avienos riebalus - lajų. Jeigu jo nėra, įpilame negailėdami aliejaus ir labai gerai įkaitiname. Tol, kol iš puodo pasirodys lengvas dūmelis. Tada atsargiai sumetame mėsą, po kelis gabaliukus, bet ne visą iš karto. Karštas aliejus uždaro mėsos poras, bet jeigu mėsos daug, aliejaus temperatūra staigiai nukris, ir puode pasklis rudos sultys, o tai, atleiskite, „chaltūra”. Taigi visa mėsa spirga aliejuje. Nemažindami ugnies kepame pamaišydami 7-8 min., kol gražiai parus. Tada mėsą išgriebiame kiaurasamčiu ir į riebalus sumetame 2 pusžiedžiais supjaustytus svogūnus. Maišome ir kepame iki gražios auksinės spalvos. Vėl sudedame mėsą, o ant viršaus – dvi šiaudeliais pjaustytas morkas. Po kelių minučių puodo turinį išmaišome ir kepame dar 6-7 min., nepaleisdami iš rankų medinio šaukšto. Šiame etape svarbiausia neprisvilinti svogūnų. Kai morkytės suminkštėja, įdedame 2-3 česnako galvutes, pašalinę tik viršutinius lukštus (galvučių neišskaidome) ir ant viršaus užpilame verdančio vandens. Kiek pilti? Vienas „specas” pataria: „Kad puodo turinį vanduo apsemtų 2 centimetrais”... Minėtas patarimas naudingas kaip neregiui akiniai: juk skirtingo skersmens puoduose tie du centimetrai reiškia visiškai kitokį vandens kiekį. Eksperimentuodamas išsiaiškinau, jog manajam 3 litrų puodui reikia maždaug 1,3 litro verdančio vandenėlio. Taigi vandenį užpilame ant mėsos-morkų-svogūnų masės, sumažiname liepsną (tik dabar) ir paliekame virti atidengtame puode gerą pusvalandį, kol skysčio beveik nebeliks. Į pabaigą sudedame prieskonius: maltus aitriuosius pipirus, maltą kalendrą (1 šaukštą) ir maltus kuminus (2 šaukštus). Čia toks azijietiškas kmynų variantas... Ir druską (truputį persūdome, nes druskos perteklių pasiims ryžiai).
Tada ateina metas ryžiams. 400 g ryžių paskleidžiame ant viršaus, lygiu sluoksniu ir atsargiai, kad nesuardytume sluoksnio, užpilame maždaug 1,8 litro verdančio (!) vandens. Neuždengę paliekame virti, kol vandens nebeliks. O kad ryžiai geriau šustų, šaukšto kotu padarome keletą skylučių. Jeigu tokios skylutės dugne nebesimato vandens, ragaujame paviršiuje esančius ryžius. Jeigu per kieti – įpilame pagal reikalą dar 50-250 ml verdančio vandens ir toliau verdame, kol skysčio faktiškai nebelieka. Jeigu ryžiai minkšti ir birūs – virimas baigtas. Atkreipkite dėmesį, jog pilamas tik verdantis vanduo, dėl to po ranka visados pravartu turėti elektrinį virdulį – jame vanduo užverda greičiausiai. O išvirtą plovą belieka atsargiai išmaišyti ir nešti valgytojų teismui. Skanaus!
