Serviruojant stalą,  Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus vyresnioji profesijos mokytoja V. Žakevičienė pataria atkreipti ypatingą dėmesį į simetrišką įrankių išdėstymą bei staltiesės būklę.

Nuotr. iš V. Žakevičienės alb.

 

 

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Nebe už kalnų Velykų šventė. Vėl sekmadienio rytą skambės varpai, o daugelis iš bažnyčios  skubės į svečius arba lauks prie gausiai vaišėmis apdėto stalo susirenkant savo artimųjų. Tokie jau mūsų papročiai. O kad šventė būtų „šventė ir kūnui, ir dvasiai”, Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriaus vyresnioji profesijos mokytoja Virginija Žakevičienė siūlo atkreipti dėmesį į keletą dalykų, pradedant stalo serviravimu, vaišių pateikimu ir baigiant tuo, kas dera ir kas visai nedera šia gražia proga.

 

 

„Šventos Velykos atneša džiaugsmo į kiekvienus namus. Skubama į svečius arba laukiama jų atvykstant. Ta proga norėčiau priminti bendras stalo serviravimo taisykles.

 

Pirmiausia jeigu šventę organizuojame savo namuose, tam reikia tinkamai pasirengti. Priimta, kad svečiai sodinami prie vaišių stalo – toks pasibuvimas ilgesnis, susirenka giminės, vyresnio amžiaus ir jaunesni, todėl turime gerai paskaičiuoti, ar prie mūsų stalo sutalpinsime tiek kėdžių, kiek numatėme svečių? Pagrindinis reikalavimas, kad svečiai galėtų sėdėti patogiai - tarp kėdžių turi būti 15-20 centimetrų tarpai. Tada vieni kitų nelies alkūnėmis. Sudėtingiau svečius susodinti ant iš palėpės suneštų suolų. Taigi pirmiausiai išdėstome suolus arba kėdes. Pagal jas galėsime pradėti serviruoti stalą”, - pasakoja V. Žakevičienė.

 

Kas įeina į sąvoką „Stalo grožis”? Pradėkime nuo tvarkingos, išlygintos staltiesės. Pašnekovė staltiesę rekomenduoja išsiimti jau šventės išvakarėse bei patiesti ant stalo, prie kurio vyks vaišės. Jeigu ji medvilninė, tikslinga apipurkšti vandeniu bei palyginti delnais ir palikti. Ryte staltiesė bus idealiai lygi. O jeigu medžiagos sudėtyje yra tefelono (kad nesusigertų dėmės), ji gerai išlyginama atitinkamos temperatūros lygintuvu nedrėkinant. Išlyginta staltiesė suteikia daug grožio, atrodo estetiškai.

 

„Serviruojama tik ant visiškai sausos staltiesės, priešingu atveju, pastūmus lėkštę, lieka būdingos žymės, - tęsia V. Žakevičienė. - Turime iš anksto pasvarstyti, kur svečiai pasikabins drabužius? O jeigu patys einame į svečius, turime pagalvoti, ar bus patogu būti su avimais batais? Dažnas vaizdas: atėję svečiai nusiauna avalynę ir lieka basi. Naudotis svetimomis šlepetėmis – nehigieniška, todėl rekomenduočiau atsinešti batelius, jeigu planuoji persiauti. Kita bėda - nemalonus kojų kvapas, dėl to kartais geriau likti su avalyne, su kuria atėjome”.

 

Serviruojant stalą visuomet akcentuojama pagrindinė vieta – kėdės centras, kur sėdės svečias. Prieš jį dedama pagrindinė lėkštė. Kairėje pusėje, atokiau – lėkštutė duonai (asmeniniam naudojimui). Dešinėje pusėje nuo lėkštės sudedami peiliai ir šaukštas (jeigu bus vaišinama sriuba), o kairėje – šakutės. Jeigu dar numatyti ir saldūs patiekalai, įrankius galima paduoti kartu su jais arba jie dedami virš pagrindinės lėkštės, lygiagrečiai stalo kraštui.

 

Didieji įrankiai skirti pagrindiniam patiekalai, o mažesni – užkandžiams. Priklausomai nuo patiekalų pateikimo eiliškumo, išdėstomi įrankiai. Pradedame nuo esančių „išorėje”.

 

„Svarbu yra ir tai, kaip išdėstome taures, - pataria V. Žakevičienė. - Pati didžiausia skirta gaiviesiems gėrimams: gaivai, vandeniui, sultims ir pan. Tokia taurė yra būtina ir dedama prieš didįjį peilį, 1 centimetras nuo jo galo. Kitos parenkamos pagal tai, kokius gėrimus siūlysime svečiams ir dedamos dešiniau. Taurė raudonajam vynui didesnė už taurę baltajam vynui. Mažiausioji skirta stipriesiems gėrimams – degtinei, brendžiui. Nors daug kas yra įpratę, kai brendis arba konjakas yra paduodami prie kavos. Konjakas pilamas į jam skirtą „pūstą” taurę su žema kojele.

 

Stiprūs gėrimai siūlomi prie šaltų užkandžių, kurie gali būti patiekiami prieš arba po pagrindinio patiekalo. Prie karštų patiekalų geriami vynai”.

 

„Ne kartą teko matyti, kad panašiuose susiėjimuose dažnas geria tik vieną kurią gėrimų rūšį – nuo baliaus pradžios ligi pabaigos, girdi, nėra ko „maišyti”?

V. Žakevičienė: „Viešajame maitinime egzistuoja toks supratimas: yra taisyklės ir yra lankytojo noras. Pastarasis yra svarbiau. T. y. aš prie lašinių galiu paprašyti kad ir likerio... 

 

Dėliojant stalo reikmenis, būtina išlaikyti simetriją: kėdė prieš kėdę, lėkštė prieš lėkštę, atitinkamai ir įrankiai. Labai svarbu yra taurių švara. Jos turi idealiai blizgėti. Ant jų stiklo neturi būti vandens lašų pėdsakų, pirštų atspaudų ar pan. Tam kiekvieną taurę reikia apžiūrėti prieš langą. Švara, taisyklingu stalo įrankių išdėstymu bei išlygiavimu parodome pagarbą savo svečiams”.

 

Anot V. Žakevičienės, jeigu karštas patiekalas atnešamas lėkštėje, ji serviruojant ant stalo nededama, o tik paliekama vietos. „Ne kartą teko matyti, kaip kavinių ar restoranų lankytojai „neradę” lėkštės tai priima kaip klaidą ir ima daryti savo „tvarką”, į duonos lėkštelę dedasi silkę ir pradeda valgyti... Žmonės turėtų žinoti bent elementarias elgesio tokiose vietose taisykles. Galima atsigerti vandens, žinant, jog  patiekalas jau yra ruošiamas ir bus patiektas po 15-20 minučių. Dabar gi, paruošus patiekalus, aptarnaujantis personalas turi vėl atnešti kitus indus, nurinkti naudotus, o žmonės dažniausiai nespėja baigti valgyti, ką įsidėjo. Tokie „nekantrūs” lankytojai restoranų darbuotojų yra vertinami kaip nemokšos”.

 

„Ką jums asmeniškai reiškia šventos Velykos?”

 

„Viena etnografė kartą pasakė, jog žodis „Velykos” jungia savyje dvi prasmes: „Vėl” ir „likom”. Tai sužinojus, man ši šventė tapo dar malonesnė: po žiemos speigų gamta atbunda, o kartu su ja - ir mes, kurie išgyvenome visas negandas ir „vėl likom”. Tai iš tiesų labai džiugi pavasario šventė”, - sako V. Žakevičienė.

 

Apie tai, kaip Velykų šventėms paruošti švedišką stalą, papasakosime po savaitės - kitame „Šiaulių naujienų” priede „Tavo erdvė”.

(Bus daugiau)