Ne taip, kaip prieš kokias dvi dešimtis metų, šiandien pica svečių nebenustebinsi. Na, nebent tik iš neigiamos pusės... Pica seniai tapo kasdieniu lietuvių valgiu, kaip ir bulvės, kaip kiauliena, kaip cepelinai... Kame tokio sėkmingo „pasaulio užkariavimo” paslaptis? Mano galva, šio valgio paruošimo paprastumas bei daugybė jo galimų variacijų, kas suteikia galimybę ieškoti, eksperimentuoti tobulinant „vienintelį ir geriausią” savąjį picos receptą. Apie tai ir pakalbėkime.

Pradėkime nuo picos pado, dar vadinamo pagrindu. Būna storapadės ir plonapadės picos. Žinoma, čia skonio reikalas, tačiau aš labiau mėgstu plonesnį  padelį ir storesnį įdaro sluoksnį. Nepatinka, kai pica dviejų pirštų, batoną primenančiu, pagrindu, o kitų gėrybių – tik pauostyti. Tiesiog neskanu ir tiek. Manau, jog idealu, kai picos padas nėra storesnis kaip 3-4 milimetrai, traškus, tačiau kartu ir ne per kietas, lengvai sukramtomas.

Ilgą laiką picai naudojau duonos kepimo mieles, tačiau rezultatai būdavo tik geri, o kaip visuomet norėjosi kažko dar geresnio. Išgirdęs, kad sausos kepimo mielės veikia švelniau, išbandžiau jas, ir likau didžiai patenkintas: kaip tik tai, ko reikėjo!

Taigi receptėlis šeimyninės picos padui (3 porcijoms): minkome tešlą iš 450 g miltų, 300 ml drungno vandenėlio, įpilame šaukštą aliejaus, įberiame šaukštelį druskos, dvigubai daugiau cukraus ir galiausiai 6 g sausų mielių. Suminkę leiskite tešlai valandėlę pailsėti šiltoje vietoje, kol jos tūris vizualiai padvigubės. Tada darsyk suminkome ir iškočiojame į platų, ploną, stačiakampio formos lakštą. Žinoma, taisyklingo stačiakampio gauti nepavyks, bet ir nereikia (tai, kas taisyklinga, visada atrodo nuobodžiai).

Liko padą perkelti į  kepimo skardą. Tačiau imant už kraštų, plonas padas plyšta, deformuojasi. Todėl geriausia vieną pusę pabarsčius miltais, atsargiai suvynioti ant kočėlo, pernešti bei išvynioti truputį riebalais suteptoje skardoje.

Įdaras. Žinia, jis gali būti koks tik nori. Kad ir toks: susmulkinkite svogūną ir pakepinkite kartu su 600 g faršo. Leiskite ataušti, tada paskleiskite ant picos pado. Jeigu neturite šaldytuve faršo, bandykite pakeisti panašiu kiekiu servelato ar pan. Po to užberiame 3 smulkintus agurkus, 1 smulkiną papriką, 2-3 skilteles česnako, nedidelę stiklinukę marinuotų grybų, kurie prieš tai truputį pasmulkinami peiliu, kapotų žalumynų ir, žinoma, prieskonių. Galiausiai užbarstomas tarkuotas fermentinis sūris (150-170 g) ir pašaunama 15 minučių į orkaitę. Sūris per tą laiką turi išsilydyti, padas iškepti, bet ne perkepti – tokie svarbiausi momentai, nuo kurių žymia dalimi priklausys jūsų sėkmė. Skanaus!