Restauruojant senutėlį rolsroisą G. Rimkui (kairėje) talkino du jo sūnūs.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šiaulietis Gintautas Rimkus savo ir savo dviejų sūnų rankomis atgaivino jau ne vieną beviltišką senieną. Šį sykį prie jo namų mus pasitiko spalvomis ir šviežumu tviskantis senutis 1909 metų gamybos lenktyninis rolsroisas, kurį nagingasis restauratorius sako parsigabenęs iš Amerikos – kibiruose ir maišuose...

Pritaikytas lenktynių trasoms
„Restauravome viską: priekį, variklį, važiuoklę, vidų... Pagal senas knygas ir iliustracijas“. Vieną iš knygų G. Rimkus parodė ir mums, išleistą Lenkijoje 1981 metais. Originalūs išliko, ko gero,  tik dideli rolsroiso ratai. „Aparatas“ važiuojantis, skirtas lenktynėms. Tokių pagaminta buvo vienetai, vadinasi, yra raritetas tikrąja to žodžio prasme. Antro tokio nerastume ne tik Lietuvoje...
Kadangi mašina buvo skirta sportui, ji maksimaliai tam pritaikyta: neturi sparnų, išlenktas priekinis tiltas, kad svorio centras būtų kuo arčiau žemės – gerėja sukibimas su kelio danga viražuose, žemyn nuleista ir pavarų dėžė ir t. t.

Paskui meistras auksarankis paprašo sūnų nuimti variklio gaubtą. Šiuolaikiniui automobiliui tai padaryti galima per kelias sekundes. Rolsroisas šimtametis pareikalauja penkių šešių minučių, mat reikia atsukti dangalo varžtus, pakelti žibintą... Pagaliau pasirodo tai, ką senienos šeimininkas vadina „siuvimo mašina“ - keistokas akiai, nedidukas, keturių cilindrų benzininis rolsroiso variklis su turbina (!). Vožtuvai išdėstyti viršuje, todėl juos reikia periodiškai sutepti. O tam reikia vežiotis ir talpą su alyva.
Automobilio amortizatoriai – „lingės“ – apvilkti oda. Taip patenka mažiau purvo. Taip pat apvilktas ir aliumininis variklio gaubtas. Maksimalus spidometre numatytas greitis – 60 mylių per valandą (maždaug 100 km/h). Sutikite, arklio epochai visai solidu. Čia G. Rimkus ištraukia seną albumą, kuriame daugybė senovinių nuotraukų, užfiksavusių lenktynes automobiliais, jų vairuotojus, vilkinčius senovinę sportinę aprangą, minias žiūrovų ir t. t. Vienoje iš nuotraukų įamžinti keli šimtai tokių automobilių, matyt, belaukiančių starto.

Ne važinėjimui...
Žvelgiame į mašinukės vidų. Tie patys standartiniai pedalai, rankinis stabdis, pavarų perjungimo svirtis ir dar viena blizganti svirtelė, kuri, pasak G. Rimkaus, reikalinga paleidžiant variklį, mat sinchronizuoja degimo momentą – „pagauna kampą“. Taigi, ne kiekvienas sugebėtų tai padaryti.
„Dirbome ketverius metus, kol iš atskirų „gabalų“ atkūrėme tai, ką matote, - pasakoja G. Rimkus. - Man padėjo sūnūs – Gabrielius ir Danielius. Gal po mėnesio sūnūs pristatys dar vieną seną automobilį, pagamintą 1907 metais – karietą su vidaus degimo varikliu“.

Rolsroiso priekis papuoštas apvaliu vainiku – pasižymėjimo lenktynėse ženklas. Net šeši žibaliniai žibintai, tiesa, jų skleidžiamo šviesos srauto, anot G. Rimkaus, nebūtų pakakę važinėjant didesniu greičiu. Taigi pagrindinė žibintų funkcija – padaryti automobilį labiau matomą aplinkiniams (kad spėtų laiku pasitraukti iš kelio, - aut. past.).
„Kokios čia tos lempos, - juokauja senienos savininkas. - Sutemus reikėdavo važinėti „pagal prietaisus“. Važinėjant atviru kabrioleto tipo automobiliu numatyta ir vairuotojo apsauga nuo susidūrimo su vabzdžiais ir lietaus lašais: priešais įtaisytas apskritas, gal 25 centimetrų skersmens, skaidrus skydelis.

Mašinos grindys medinės, dvivietis krėslas aptrauktas ruda oda. Taigi, kaip pasakytų šiandienos automobilių fanatas: „Salonas odinis“. Aliumininis radiatorius, keturios pavaros.
„Toji oda „prašmatni“, - tęsia G. Rimkus. - Parvežta iš Vokietijos. Yra trinama, ir dėl to stipriai keičia savo atspalvį. Trinant jai galima suteikti net šimto metų senumo pavidalą, tik kol kas to daryti nesinori – gaila būtų. Te palieka kaip yra dar kelis metus...“

Kaip atrodė ta ar kita orginali detalė, G. Rimkus sužino iš specialios literatūros, senų knygų, interneto... Paskui ieškomos medžiagos, seka ilgas bei kruopštus darbas atkuriant pirmapradę išvaizdą. Kantrybės jam galima tik pavydėti – ne kiekvienas taip  galėtų...
„Čia nepakanka vien turėti pinigų, - pasakoja antikvarinių mašinų restauratorius. - Ir parduoti vėliau jų neketinu. Tiek visko įdėta. Juk reikia prisiliesti prie daikto, įdėti dalelę savęs...“
Galima dar pridurti, jog rolsroiso padangos pripučiamos, ne iš vientisos gumos. Taip pat išorėje yra ir dėžė instrumentams, mat sugedus tekdavo remontuoti pačiam ir vietoje. Servisų tinklo dar nebuvo. Kita vertus, kuo daiktas paprastesnis, tuo mažiau jis genda. Su šia mintimi sutiko ir senojo rolsroiso savininkas.

Artimiausiu metu rolsroisas keliaus į žinomo praeityje autoralio meistro bei senovinių automobilių kolekcionieriaus S. Brundzos rengiamą senovinių sportinių automobilių parodą.
Atsisveikindamas G. Rimkus teigia, jog senovinių mašinų restauravimas seniai tapo gyvenimo būdu. Paprastai vienu metu „daromi“ keli senoviniai automobiliai. „Negaliu ilgiau užsibūti prie vieno, - prisipažįsta jis. - Gali atsibosti. Pasikrapštau, paskui einu prie kito. Ratu.“

Liko nepaminėtas šepetys batams ir tai, jog automobilis neturi akumuliatoriaus, tik elektros srovės generatorių. Taigi variklis paleidžiamas sukant rankeną arba... stumiant. (Pabandykime įsivaizduoti šiandienos prekybos centro stovėjimo aikštelę, kur su pirkiniais grįžę prie savo automobilių, pirkėjai juos stumdo arba suplukę suka rankenas... gražus būtų vaizdelis!)
„Bandėme važiuoti – greitis įspūdingas. Jei pirma, antra pavara dar dar, tai paskui...“, - šypsosi pašnekovas, pridurdamas, jog ši mašina vis tik ne važinėjimui – ji eksponatas.

Automobilio priekį puošia vainikas – pasižymėjimo lenktynėse ženklas.

Mašinukė galėjo išvystyti apie 100 km/h greitį.

Senojo rolsroiso grindys medinės. Priešais vairuotoją įtaisytas stiklinis skydelis – apsauga nuo lietaus ir vabzdžių.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.