6 cilindrų variklis srebia nemažai. 100 kilometrų kelionė dabartinėmis kuro kainomis atsieitų per 130 litų.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Valstybės įmonė „Šiaulių regiono keliai“ naujam gyvenimui prikelėlė dar vieną senieną – 1959 metų laidos savivartį „GAZ-93”. Tai anaiptol nebe pirmas vietinėse dirbtuvėse perrinktas eksponatas, suremontuotas, nudažytas ir vėl kaip naujas. Kaip pasakoja įmonės vyriausiasis mechanikas Audrius Nocius, tam prireikė visų metų ir trijų auksarankių darbuotojų žinių, patirties bei darbo.
Trumpa istorija
Transporto priemonių gamyba svarbiame Ukrainos uostamiestyje prasidėjo paskutiniaisiais karo metais. 1947 m. pasirašytas SSRS ministro įsakas, nurodantis Odesoje organizuoti savivarčių gamybą sunkvežimio „GAZ-51“ bazėje, per metus išleidžiant 10 tūkst. mašinų. Savivartis turėjo būti pagamintas ir išbandytas iki tų pačių metų spalio 1 dienos. Po metų gamybos planus Maskva padvigubino, nes šaliai labai reikėjo savivarčių atstatant karo sugriautą ūkį.
Nors mazgus gamino ir tiekė nemažai kitų šalies įmonių, naujos produkcijos įsisavinimas Odesoje vyko sunkiai. Daugiausia problemų kėlė hidraulinio pakėliklio detalių gamyba, nes tai visuomet pareikalauja aukštos gamybos kultūros. Vis dėlto daugelį problemų pavyko išspręsti ir 1950 m. dar ne iki galo įrengtuose cechuose per parą buvo pagaminama po 60 savivarčių.
Vėliau nedidelė nesandaraus kėbulo talpa (1,65 kub. metro) nebetenkino užsakovų. Taip 1954 metais buvo sukurtas specialiai žemės ūkiui pritaikytas modelis. Tačiau prasidėjus serijinei gamybai vėl iškilo problemų, nes medienos tiekėjai nesilaikė standartų, dėl to kėbulų gamyba nuolat strigo.
1956 m. pradėtas gaminti „GAZ-93B” modelis su dvigubai talpesniu, sandariu metaliniu kėbulu bei paaukštintais bortais. Jis sudomino netgi pirkėjus užsienyje. Prasidėjo eksportas. Metų pabaigoje gamykla atšventė šimtatūkstantojo savivarčio pasirodymą. 1958 metais populiaraus savivarčio gamyba iš Odesos perkeliama į Saranską, o paskutinis egzempliorius Odesoje buvo surinktas 1959 m. pradžioje. Paskutinis šios markės savivartis nuo konvejerio nuriedėjo 1975 metais.
Mašiną surado rūdyjančią Mažeikių rajone
Savivartį A. Nocius rado rūdyjančią Mažeikių rajone, pas metalo laužo supirkėjus. Nupirko ir pargabeno į Šiaulius. Kaip atrodė seniena, liudija tuo metu padarytos nuotraukos... Viską teko išmontuoti, išrinkti iki rėmų, o paskui restauruoti, glaistyti, ieškoti ir keisti detales, dažyti kėbulą... Ir „rinkti į krūvą”. Po metų 1959-ųjų gamybos savivartis kieme vėl žvilga it naujas. Ir ne tik. Jis važiuoja – variklis veikia „kaip laikrodis” - iš pirmo starterio suktelėjimo! Kol kas mašina stovi kaip eksponatas, tačiau greitai ketinama ją pateikti techninei apžiūrai...
Ar ekonomiška šiandien važinėti tokia mašina?
Pasak mechaniko Petro Motiejūno, daug nepavažinėsi. Anuomet kuras buvo dar pigus ir kainavo bene 7 kapeikas už litrą. Dabar su 27 litrus 100 kilometrų ryjančiu 6 cilindrų, 70 arklio galių „aparatu” važinėti būtų prabanga. Bankrotas neišvengiamas. Na, nebent uošvis milijonierius... Tačiau esmė ne tame: mašina prikelta iš metalo laužo ir važiuoja.
Vis dėlto mašinukės apetitas kėlė kai kurių abejonių, dargi turint omeny juokingai žemas ano meto naftos kainas...
„Tarybiniais metais buvo išdirbtos lentelės, kiek kuro ir kokiam automobiliui galima nurašyti? „GAZ-51“ mašinai (kurios bazėje ir sukurtas šis savivartis) 100-ui kilometrų būdavo nurašoma 27 litrai. Tokia norma”, - teigia mechanikas.
O mes tuo pat metu dar sykį apeiname mašiną. Detalės originalios, jokios „chaltūros”. Veikia garsinis signalas. Dega šviesos. Viskas savo vietoje iki smulkmenų – nors į parodą. Dargi valstybinį numerį priekyje prisuko – kažkur suradęs jį atvežė vienas iš įmonės vairuotojų.
„Mūsų direktorius, būna, kad paklausia: „Tą gerai padarei, aną gerai atlikai, o ką nuveikei dėl sielos?” Jis pats asmeniškai ir visokeriopai skatina tokios senos technikos „atgaivinimą”, - teigia P. Motiejūnas. Pasak įmonės mechaniko, ši atgijusi seniena turbūt ne paskutinė...
Taip savivartis atrodė prieš metus...
Įmonės archyvo nuotr.
Pasak įmonės vyriausiojo mechaniko A. Nociaus, mašiną per metus iš metalo laužo prikėlė trys įmonės auksarankiai.
Taip savivartis atrodo po restauracijos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
