Nors šiauliečiai automobilių ralio meistrai - rimti vyrai, susirinkę draugėn R. Abelkis (kairėje) ir E. Vašteris nevengia smagiai pasijuokti iš savo ir savo kolegų nuotykių varžybose.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Lietuvos autoralio čempionas Ričardas Abelkis bei jo kolega, ralio teisėjas (praeity irgi „raižęs“ trasomis) bei klubo „Slikas“ eksprezidentas Edvinas Vašteris - žmonės linksmi, nepaisant jų gana pavojingo gyvenimo pomėgio. Susitikę jie mėgsta prisiminti visokius kuriozus, nutikusius ralio trasose arba šalia jų.

R. Abelkis: „1995 metais vienas pažįstamas pasiūlė išbandyti jėgas automobilių ralyje. Nors visada svajojau apie motokrosą, pasvarstęs 30 sekundžių atsakiau teigiamai. Dar nežinojau, į ką veliuosi... 1997 m. įkūrėme klubą, kuris išaugo į vieną iš didžiausių Lietuvoje, o 1998 m. organizavome pirmą automobilių ralį Šiauliuose. Per tuos ilgus metus buvo visko.
Didžiausią įspūdį paliko pirmasis ralis. Stebėti varžybų atvyko ir vienas mano draugas su vaizdo kamera. Bėda, kad pamiršo nusipirkti kasetę. O startas visai čia pat. Kol anas grįžo iš parduotuvės, mūsų automobilis jau stovėjo prie starto linijos. Pažvelgęs į stenogramą pasiūliau draugui paėjėti du šimtus metrų į priekį, kur lenktynių trasa staigiai užsiriečia. Vos spėjo kameros objektyvu nusitaikyti į trasą, atskriejo mūsu automobilis ir „neįsirašęs“ į posūkį rėžėsi į pakelės medį prieš pat operatoriaus-mėgėjo nosį.
Tačiau nuotykis neatšaldė mano noro važiuoti - tiesiog degiau belaukdamas kitų ralio lenktynių.“

R. Abelkis: „Pirmasis mano ralis Kačerginėje. Ten buvo labai pavojinga vieta – du kauburiai žvyro ant asfalto. Slidu. Klausausi, kaip apie tai šneka „grandai“: „Labai pavojinga vieta, kurią reikia prariedėti“, - kalbasi jie. Kvailu jauno lenktynininko supratimu, terminas „prariedėti“ reiškė – važiuoti labai lėtai bei atsargiai. Taigi stoviu ir žiopsau, kaip „riedės“ ralio autoritetų mašinos. Prasidėjus lenktynėms supratau, ką tai reiškia! Skersi, paskendę dulkių kamuoliuose, prabuksuodami, grioviais - vienas po kito skriejo automobiliai. Nieko sau „prariedėti!“
O patį trumpiausią ralį turėjo bendras mūsų su Edvinu pažįstamas Modestas, kuris prie starto linijos atsistojo ką tik išvažiavęs iš posūkio. Bėda ta, kad ratai liko susukti į vieną pusę... Startavus mašina iš karto atsidūrė griovyje.“

E. Vašteris: „Ralio ekipažai startuoja kas minutė, vienas po kito. Atsitiko taip, jog kartą teisėjai vienam iš jų pamiršo tą papildomą minutę pripliusuoti, dėl ko atvažiavus į finišavą jų laikas buvo absoliučiai geriausias. „Negali būti! Mūsų juk neaplenkėte?“ - stebimės. - „Ne... Bet aš buvau tikrai greitas“, - su olimpine ramybe atsikerta vairavęs „golfą“. Vėliau teisėjų klaida paaiškėjo. Buvo juoko.“

R. Abelkis: „Vienam ralio entuziastui lietuviui Latvijoje kelių policija atėmė vairuotojo pažymėjimą – vairavo išgėręs. Po metų anas vėl važiuoja į Latviją – dalyvauti ralyje. Vėl sustabdo tas pats policininkas! Paprašo parodyti vairuotojo pažymėjimą. Lietuvis jam ištiesia neaiškiais keliais gautas kitas teises. Tada policininkas iš savo kišenės išsitraukia prieš metus paimtą senąjį pažymėjimą: „O čia kas?“ - klausia. Teko tąsyk lietuviui važiuoti į parduotuvę brendžio...“

E. Vašteris: „Kartą prieš pat startą vienas kitą taranavo du mūsų teisėjai. Atsitiko taip, kad abu išvažiavo paskutinįjį kartą patikrinti Kaltinėnų greičio ruožą – vienas pradėjo nuo vieno, kitas – nuo kito galo. Važiuoja, užmeta akį į saugos planą, po to – į kelią, vėl į planą... Ties posūkiu abu susitiko. Mašinos susidūrė. Laikas pradėti varžybas, o dar reikia sumąstyti, kaip ištraukti sumaitotus automobilius? Žodžiu, organizatoriai turėjo ką veikti.
1998 m. teisėjai „pasiklydo“. Ekipažai su mašinomis išsirikiavo prie starto linijos, o teisėjų – nė kvapo. Po kurio laiko atvažiavo girtutėliai, net žagsintys. „Ne, ne, negėrėme nė lašo – bevažiuodami paklydome, todėl ir suvėlavome“, - pasiteisino.
Folkloru apipintas kitas mūsų kolega, pravarde Gagarinas. Pavojingose vietose ralio trasa atitveriama maišais su vata. Važiuojame sykį po varžybų sunkvežimiu surankioti maišų ir matome: stovi girtutėlis, bet laimingas Gagarinas, ir nė vieno maišo aplink – spėjo su kaimiečiais išmainyti į naminukę. Anksčiau šitokių kuriozų pasitaikydavo daugiau, dabar gi varžybų reikalavimai sugriežtėjo.“

E. Vašteris: „Ant kelio gali netikėtai pasirodyti ne tik žiūrovai. Kartą Aukštaitijos ralio trasoje pasirodė sena močiutė vedanti ožką. Apsauga šaukia jai: „Traukitės nuo kelio! Greičiau!“ Toji sustojusi vidury kelio varto akis: „Kąąą?“ Neprigirdi. O čia išniro pirmieji automobiliai... Laimei, tą sykį apsieita be aukų.
Trimis saugos automobiliais išvažiavome patikrinti trasos, o čia skersai kelio trys karvės sustojusios su visomis grandinėmis... Iššokome iš mašinų, laiko nebedaug. Pasidalijome po karvę ir šiaip ne taip nutempėme raguotąsias šalin nuo trasos. Karvių ralio trasose pasitaiko kone kasmet. Atrodo, aplinkinius gyventojus įspėjame, bet, matyt, žalosios suranda, kaip įveikti elektrinius piemenis. Mano vienas kolega netgi specializuojasi - žino „slaptažodį“, todėl gerai susikalba su karvėmis. Pašaukia: „Žibute, Žibute“ ir, žiūrėk, karvės nuseka jam iš paskos į pievas.“

R. Abelkis: „Kitą kartą vietiniai gyventojai ant trasos nulipdė senį besmegenį. Dėl įdomumo: o ką darys pravažiuojantys ekipažai? Jį kliudęs mūsų automobilis sutrupino bamperį.“

E. Vašteris: „Kelia pavojų ant kelio gyventojų tyčia paliekami didesni akmenys, kurie ypač pavojingi sutemus. Kai kurie aplinkiniai gyventojai įsitikinę, jog ralis be suknežintų automobilių – ne ralis.“

R. Abelkis: „Žiūrovai taip pat mėgsta bėgioti skersai kelio priešais atvažiuojančius automobilius. Vieną praleido ir eina nesidairydami, nes žino turį minutę laiko, bet nepaskaičiuoja, kad trasoje automobiliai laiko intervalą gali ir sutrumpinti. Taigi artėja kitas, bet jo garso negirdėti – slopina pirmasis automobilis. Iki nelaimės visai nedaug. Arba štai „kietas“ žiūrovas savo mašiną pasistatė per arti trasos ir nepaklūsta apsaugos prašymams pavažiuoti tolėliau. Pirmas prošal važiavęs ralio automobilis pakėlė kumščio dydžio akmenį, ir tiesiai tam į galinį langą. Gera pamoka.“

R. Abelkis: „Važiavau su sūnumi Mariumi į mėgėjiško ralio varžybas: jis prie vairo, aš – už šturmaną. Mašina mėgėjiška, su dujų įranga. Vos kirtus finišo liniją užgeso variklis. Ko tik nedarėme - niekas nepadėjo, netgi vilkimas kitu automobiliu. Vėliau paaiškėjo, kad finišuodamas sūnus kojos keliu netyčia išjungė dujų tiekimo svirtelę.
Pernai vykusiame žurnalistų ralio Plungės greičio ruože prieš startą su porininku nuėjome pasižvalgyti po trasą. Kiekvienas savo keliu. Laikas atsižymėti, grįžtu prie mašinos, o ji, pasirodo, užrakinta. Dokumentai viduje. Vairuotojo surasti negaliu. Jo mobilusis telefonas irgi liko mašinoje. Laksčiau kaip nuplikytas pirmyn atgal, o vairuotojas pasirodė tik po penkiolikos minučių. Kažkur sau ramiai stovėjo ir žiopsojo... Tąkart gavome po 10 baudos sekundžių už kiekvieną pavėluotą minutę, o tai atsiliepė galutiniam rezultatui.“