M. Alijošius: „Nuolatinė koncentracija, sugebėjimas save kontroliuoti netikėčiausiose situacijose padeda išvengti nelaimingų įvykių ir skaudžių patirčių“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jorūnė DAUNORIENĖ
Motociklų gerbėjas, vieno motoklubo vadovas Mindaugas Alijošius sako, kad motociklininko gyvenimas kupinas neišdildomų įspūdžių, širdį veriančių virpuliukų, adrenalino bei aštrių pojūčių. Jis „Šiaulių naujienoms“ plačiau papasakojo apie motociklininkų patiriamas problemas, jų santykį su vairuotojais bei paneigė visus su motociklininkais ir baikeriais siejamus stereotipus.
– Esate motociklininkas ar baikeris?
– Savęs baikeriais nelaikome, esame enduristai. Mūsų tikslas važinėti kuo sudėtingesnėmis sąlygomis priimant įvairius gamtos iššūkius. T. y. važinėjame pro upelius, aukštą žolę, purvą, kalnus ir t. t. O motociklininkais galima pavadinti visus, kurie vairuoja dviratę transporto priemonę.
– Kada supratote, kad motociklas užims svarbią vietą jūsų gyvenime?
– Vaikystėje, kai man buvo 12 metų. Kiek pamenu, visas mano gyvenimas sukosi apie motociklus, mes net vasaras leisdavome kaime, kur nebuvo nei asfalto, nei plytelių. Važinėjome tik gamtos sukurtais keliais. Pamenu, kad su tėvelio pagalba sutvarkėme seną, apdulkėjusį, surūdijusį senelio motociklą ir važinėjome tik juo. Tai buvo sunkūs laikai, blokada, tuomet net benzino buvo sunku gauti, bet mes vis tiek rasdavome būdų kaip jo prasimanyti. Žinojome, kad tėvelis turi benzino sukaupęs pakankamai, tai niekam nesakę kiekvieną dieną po truputį jį išsiurbdavome iš ,,bačkos“. Būtent tuo metu ir supratau, kad motociklas bus neatsiejama mano gyvenimo dalis.
– Motociklas – rizikingiausia transporto priemonė?
– Motociklas yra padidintos rizikos transporto priemonė, bet tikrai ne pati rizikingiausia. Galbūt todėl motociklus vairuoja ne visi, o tik tie, kurie yra labiau išprotėję ar ieško adrenalino bei aštrių pojūčių. Be to, daug kas priklauso ne tik nuo motociklo, bet ir paties vairuotojo įgūdžių. Įvairūs nuvirtimai įvyksta dėl paprasčiausio nesugebėjimo važiuoti. Todėl kiekvieną kartą stengiamės įgyti naujos patirties, ieškome naujų technikų, mokomės įveikti skirtingas dangas ir t. t.
Motociklininkas turi mokėti priimti žaibiškus sprendimus važiuodamas asfaltu, po to žvyru, galiausiai smėliu, pelkėmis ar moliu. Jis turi numanyti, kurioje vietoje gali paslysti, kurioje įklimpti ir kur persiversti. Be to, turime naudoti visas įmanomas apsaugos priemones pradedant šalmu, baigiant kūno šarvais, batais ir t. t. Visiems primename, kad reikia rodyti posūkius, važiuoti tvarkingai ir neišsišokti.
Taip pat stengiamės nevažinėti po vieną. Visus bekelės teikiamus malonumus smagiausia patirti, kai žinai, jog iš paskos seka palyda. Reikia žinoti, kad už nugaros važiuoja puiki komanda, kuri ištikus bėdai – nugriuvus, įstrigus – tau padės. Vis dėlto ir važiavimas kolona yra tam tikras mokslas, nes reikia išmokti neatsilikti vieniems nuo kitų ir t. t.
– Ką manote apie motoklubus?
– Jie tikrai reikalingi, bet nesakau, kad jų turi būti daug. Vienas pagrindinių tokio klubų privalumų – tas, jog žmonės gali burtis ir vienytis į kažkokias grupes, išreikšti savo idėjas, važiuoti organizuotai. Vienas didelis susivienijimas gali net turėti įtakos eismo taisyklėms, ko, pavyzdžiui, negali padaryti pavieniai asmenys. Be to, tokiu būdu parodome, jog motociklai yra populiarūs, jog jie egzistuoja mūsų gyvenime. Vis dėlto kiekvienas klubas turi savo taisykles ir prie jų taip paprastai neprijungsi. Nes norinčių patekti į klubą interesai gali nesutapti su klubo narių požiūriu. Į klubą gal patekti tik tie, kurie susijungę galėtų judėti viena linkme.
– Įsimintiniausia kelionė?
– Mūsų kelionės prasidėjo nuo Latvijos, Estijos, vėliau Čekijos, Slovakijos ir t. t. Tačiau didžiausią įspūdį paliko Rumunija. Visi galvoja, kad ten gyvena tik čigonai ir blogi žmonės, bet nieko panašaus. Blogų ar mažiau draugiškesnių žmonių Lietuvoje yra daugiau nei Rumunijoje arba bent jau mums neteko jų sutikti. Rumunai yra draugiški, nuoširdūs ir visada pagelbėja ištikus bėdai. Mes jiems net patikėjome savo motociklus, kad pasaugotų, ir jie mūsų neapvogė. Vis dėlto pagrindinis mūsų tikslas Rumunijoje buvo Karpatai. Važiavome pavojingiausiais keliais, sugriuvusiais tiltais, matėme atsiveriančius skardžius ir šalia plytinčią bedugnę. Tokie keliai tikrai suteikė papildomos baimės, jaudulio, virpuliuko. Aišku, su Alpėmis jų lyginti negalima, bet tuo metu mes tiesiog siekėme kažko kito.
– Kelyje neteko patirti skaudžių įvykių?
– Ne. Tik teko matyti žmonių, kurie buvo atsidūrę pavojingose situacijose. Manau, kad nuolatinė koncentracija, sugebėjimas save kontroliuoti netikėčiausiose situacijose padeda išvengti nelaimingų įvykių ir skaudžių patirčių. Pažįstu nemažai žmonių, kurie pakliuvo į avarijas tik todėl, kad važiavo paprastais džinsais, šlepetėmis bei nedėvėjo jokių apsaugų. Noras pasirodyti labai kietam ir prišaukia tokias nelaimes. Žinoma, vaikystėje įvairių traumų patyriau ir aš, bet galiausiai jos baigėsi sėkmingai. Manau, pasirenkant tinkamą greitį, tokių nelaimių galima išvengti. Be to, nugriūti ir pavirsti nėra tas pats, kas lekiant dideliu greičiu nučiuožti nuo asfalto.
– Ar pritariate minčiai, jog visi motociklininkai turi bėdų dėl alkoholio?
– Tikrai ne, tai stereotipas. Aišku yra tokių, kurie save laiko tikrais baikeriais ir vairuoja išgėrę taip norėdami tik pasirodyti prieš kitus. Liūdniausia, kad tokių žmonių neprofesionalumas ir išprovokuoja skaudžias nelaimes. Pavyzdžiui, į Latvijoje vykstantį Baltijos jūros šalių suvažiavimą „Kurland bike meet“ suvažiuoja tikrieji baikeriai. Tai ten mes ir pamatome tokių vaizdų, kurių demonstruoti nereikėtų. Tai tikras apsinuoginusių ir išgėrusių žmonių paradas. Būtent per tokius renginius ir neišvengiama nelaimingų įvykių. Per penkerius metus, kiek man teko ten pabuvoti, nė karto nebuvo taip, kad neatvažiuotų greitoji ir ko nors neišsivežtų.
– Motociklas – įvaizdžio dalis?
– Kai kam tai prabangos prekė, žaisliukas ar net įvaizdžio dalis, bet tikrai ne visiems. Vis dėlto teisingai sakoma, kad pagal motociklą atpažinsi vairuotoją. Pavyzdžiui, vairuojantys ,,Čioperį“, būtinai bus stambaus sudėjimo, su didele barzda, dėvės odines kelnes, švarką, turės daug tatuiruočių ir rūkys cigarą. Sportinių motociklų vairuotojai dėvi odinius kombinezonus ir aptakius šalmus. O enduristą galiama atpažinti iš jo šalmo su snapeliu ir akinių, taip pat jie visada dėvi tekstilinę striukę, avi ilgus batus ir būtinai vežasi kuprinę ant nugaros. Jokio įvaizdžio nekuriu, viską padiktuoja pats gyvenimas. Motociklo nesistengiu kažkaip ypatingai išblizginti, tiesiog jį prižiūriu, nes būtent motociklai patiria didžiausius krūvius ir išbandymus.
– Ar tiesa, kad motociklininkas turi būti ir mechanikas?
– Užsienyje, kiek man teko girdėti, žmonės labiausiai stengiasi savo motociklus patikėti specializuotiems servisams. Retas vairuotojas savo transporto priemonę remontuojasi pats. Nebent pats labai nori išsitepti rankas tepalu ar jas pamirkyti benzine. Tuo tarpu Lietuvoje vairuotojai savo motociklus dažniausiai remontuoja patys. Aišku, motociklas motociklui nelygus. Vienus galima remontuoti, kitų ne. Jeigu galima save laikyti mechaniku keičiant kaladėles, tepalus, pasikeičiant padangą ar keičiant grandinę, tuomet – taip, esame mechanikai, bet jei kalbame apie sudėtingesnį variklio remontą, tuomet stengiamės jį patikėti specialistui.
Mūsų būrelyje yra nagingų žmonių, kurie žino, kas geriausia mūsų motociklui. Šaunu, kai būrelyje yra asmenų, išmanančių ką ir kaip reikia pataisyti. Tačiau kaip ten bebūtų, faktas, jog vairuotojas apie motociklą turi išmanyti daugiau nei kiti vairuotojai apie savo automobilius. Nes tu žinai, jog neturėdamas stogo, lyjant lietui ar nutrūkus grandinei, savo problemas turėsi išspręsti pats. Be to, motociklų ilgaamžiškumas nėra toks kaip automobilių, kai gali pravažiuoti šimtus tūkstančių kilometrų ir nieko neatsitinka.
O motociklui vis reikia patepti grandinėlę, stebėti, kad ji neišsitampytų, nenutrūktų, taip pat tu negali su savimi vežtis atsarginio rato, visada turi turėti specialių klijų ar kitų įrankių, su kuriais viską susitvarkyti, nes priešingu atveju nepasieksi savo tikslo. Vis dėlto vienas privalumas, palyginti su automobilistais yra. Pavyzdžiui, važiuodamas bet kurioje šalyje gali sutikti žmonių, kurie tau padės. Jeigu tau atsitinka bėda, kiekvienas sustoja ir siūlo savo pagalbą.
– Koks automobilistų požiūris į motociklininkus?
– Automobilių vairuotojai gatvėje motociklininkų dažnai nemato. Jeigu motociklininkai neturi pakankamai įgūdžių, jie atsiduria tam tikroje zonoje, kur juos visada numuša. Todėl visada sakiau ir sakysiu, kad važinėti, pavyzdžiui, mišku yra daug saugiau nei gatvėje. Žinoma, ir ten yra daug kliūčių, bet pasirenkant saugų greitį įmanoma jų išvengti.
Važiuodamas mišku ar per pievą visada žinai, kad viskas priklauso nuo tavęs, esi laimingas suvokdamas, jog kažkoks beprotis atvažiavęs iš šalies tavęs nenudauš. Automobilių vairuotojai nesupranta, jog motociklininkui reikia laikyti pusiausvyrą, saugotis aplinkinių automobilių, jie mano, kad mes specialiai norime juos aplenkti, todėl bando mus nustumti į šalį, nepraleisti.
Mūsų šalyje vairuojantys motociklą nėra gerbiami. Žinoma, ir tarp mūsų pasitaiko įvairių vairuotojų, specialiai krečiančių išdaigas ir keliančių chaosą gatvėse. Tokius turėtų tramdyti policijos pareigūnai. Tačiau didžioji dalis motociklininkų keliu važiuoja normaliai, bet vis tiek būna nesuprasti.
Automobilių vairuotojai nesupranta, kad pravažiuojančią koloną reikia praleisti. Jeigu tuo metu nėra pakankamai policijos pareigūnų ar eismą reguliuojančių priemonių, dažniausiai jie nesustoja, nepraleidžia, jaučiasi karaliais.

Tikriems motociklininkams kalnai, aukšta žolė, žvyras ir pelkės nebaisūs.
Artūro STAPONKAUS nuotr.