Neįprastas pasakojimas apie keliones – motociklais aplankytos šalys ir patirti nuotykiai. Poilsinės kelionės į šiltųjų kraštų paplūdimius nublanksta – baikeris ir klubo „Morphinum“ narys Ramūnas Kiuras pasakoja įspūdžius iš kelionių ir požiūrį į jas. Su savo motociklais ir klubo nariais R. Kiuras nuvažiavo daugybę kilometrų, tad jis nestokoja įdomių istorijų ir įspūdžių.
Klubo „Morphinum“ nuotr.

Akvilė PUŠINSKAITĖ

– Papasakokite apie motociklininkų klubą „Morphinum“.
– Mes visi esame šiauliečiai, prijaučiantys motociklams – važinėjame čioperiais. Klube šiuo metu yra 9 nariai. Mūsų klubas yra įsikūręs prieš penkerius metus, esame MCC klubas, kitaip tariant, esame laisvi. Kada norime, tada ir važiuojame, nesame niekieno įpareigoti. Tai laisvas klubas, kurio pagrindinis tikslas – saugiai ir daug keliauti. Kol galime, tol ir važinėjame.
Labai smagu tai, kad turime nuolatinius renginius bei tradicijas – klubo sezono atidarymą ir uždarymą (klubas kiekvienais metais renka metų nominantą, kuris kažkuo pasižymėjo ar šiaip tais metais turėjo gerų savybių), per metus bent vieną išvyką organizuojame su šeimos nariais, švenčiame visi kartu Kalėdas ir t. t.
Ne paslaptis, kad kai kurių klubo narių sūnūs taip pat susidomėjo motociklais – jie net įkūrė pradedančiųjų klubą. Mano sūnus jau turi savo motociklą, kiti klubo narių sūnūs taip pat planuoja, o kiti tik svajoja, nes dar maži, tačiau prašosi pavežiojami.
Klubo pavadinimas ,,Morphinum“ reiškia „priklausomybė“. Kai kurie žmonės negali be žvejybos, medžioklės, alpinizmo, bėgiojimo ar kitų pomėgių... Na, o mes – be motociklų. Mes norime važiuoti, keliauti, matyti, savotiškai ir atsipalaiduoti nuo kasdieninės rutinos ir darbų. Juk tam ir turime motociklus. Juos įsigyjame ne tam, kad stovėtų garaže ir nuo jo tik dulkės būtų šluostomos. Baikeris yra tas, kuris važiuoja, juda, domisi technika, bendrauja.

– Kur teko pabūti per tuos penkerius metus?
– Šiais metais važiavome į Linkolną (Anglijoje), ten vyko vienas didžiausių metinis baikerių renginys „Harley Davidson Super Rally“. Pats pavadinimas jau sako, kad tai yra iššūkis – tu turi atvažiuoti iki renginio vietos motociklu. Kiekvienais metais renginio vieta vis keičiasi.
Kalbant apie mūsų klubo keliones, esame buvę Vroclave (Lenkija), Taline (Estija), Vokietijoje.

– Visada keliaujate su klubo nariais?
– Keliaujame įvairiai: ir kartu, ir grupelėmis, ir po vieną – kaip kam išeina. Štai į Italiją šią vasarą vyko trys nariai su šeimos nariais: Mindaugas (Mindoza – kelio kapitonas (vedlys) su žmona Nomeda, Vladas (Wova) ir aš Ramūnas (Ramzi) su žmona Violeta. Kelių kapitonas veda visą mūsų koloną – yra vienas vedantysis, o visi kiti – palaikantys tvarką kolonoje, nes yra ir tam tikros važiavimo motociklu taisyklės.
Mūsų kapitonas (vedlys) ne šiaip sau pasirinktas žmogus, o dėl to, kad jis turi didžiausią patirtį kelionėse, nes yra apkeliavęs daugybę šalių: Norvegiją, Šveicariją, Vokietiją, Austriją ir daugelį kitų. Ko gero, iš mūsų visų jis yra ekstremaliausias – Norvegijoje keliavo kartu net su žmona ir visokių nuotykių ten turėjo.
Važiuojant su kompanija yra visai kitaip – jei kas nutinka, dar gali vienas kitam padėti, pasitarti, pasilinksminti. Be galo svarbu kelionėje asmeninės žmogaus savybės, nes ne vieta ir ne laikas rodyti savo ambicijas, nepasitenkinimą. Kelionėje svarbiausiais žmogaus bruožas – patikimumas. Tačiau bet kuriuo atveju kelionėje buvę blogumai greitai pasimiršta ir išlieka tik geriausi prisiminimai.

– Ar klube yra narių moterų?
– Klubiečių moterų nėra. Tačiau, kiek žinau, Šiauliuose moterys važinėja su čioperiais. Pasirodo, jų yra, tačiau mums niekaip neišeina jų pagauti.
Apie motociklo teises kalba ir kai kurių klubo narių žmonos – ne viena apie tai mąsto. Mašinoje tu važiuoji atsipalaidavęs, saugus, o važiavimas motociklu – tai darbas. Tai viena iš žmonų sako – tegu vyras dirba ir mane veža, o aš pailsėsiu. Tai čia klausimas, ar verta pačiai važiuoti.

– Kaip jūs susidomėjote motociklais?
– Mano senelis ir mano tėvas turėjo motociklus, tad nuo vaikystės tuo domėjausi. Sovietiniais laikais geriausias motociklas buvo „Java“, pavažinėjus juo man liko didžiulė patirtis.
Laikui bėgant atsirado kitas pomėgis – automobiliai. Vėliau sukūriau šeimą, auginau vaikus ir po kiek laiko pagalvojau – stop. Reikia grįžti atgal ir įsigijau motociklą.
Aišku, dabartinė technika visai kitokia – geresnė, kokybiškesnė, patvaresnė ir patikimesnė. Ko gero, visi klubo nariai kažkada jaunystėje turėjo motociklą ir šį pomėgį atgaivino.
Motociklizmas yra lygiai tokia pati niša kaip žvejyba, medžioklė – tai hobis. Tačiau jis reikalauja ir didelių lėšų, ir daug atsargumo, dėmesio, saugumo, tai pakankamai rizikingas hobis. Mūsų klubo rate esantys nariai pakankamai subrendę, žinantys, ko nori, žinantys savo vertę ir norintys to, kas jiems tiktų ir patiktų.
Kitas dalykas – poilsis keliaujant motociklu. Tai yra visai kitoks poilsis – tai ne poilsinės kelionės į Turkiją ar Graikiją arba pažintinės kelionės autobusu. Keliaudamas motociklu atsiriboji nuo visko – štai grįžęs po 12 dienų kelionės Italijoje buvau tarsi naujai perkrautas kompiuteris.
Pagrindinė mintis keliaujant – saugumas, tu žiūri ir stebi aplinką. Taigi laiko galvoti apie darbą nebelieka. Svarbiausia nuvažiuoti, pamatyti, patirti ir saugiai grįžti, nes namuose dar tavęs kažkas laukia.

– Ar pats remontuojate savo motociklą?
– Nelabai, esame nusipirkę tokius motociklus, kurių remontuoti nereikia, išskyrus minimalius remontus. Tačiau mūsų tarpe yra žmonių, kurie domisi senais motociklais ir turi jų. Kai reikia ką nors susiremontuoti, visi susitinkame kurio nors garaže ir visi kartu sutvarkome motociklus.
Šiaip motociklai taip dažnai negenda – tai ne automobiliai. Su motociklais mažiau važiuoji – keliavimas motociklu priklauso nuo sezoniškumo ir oro sąlygų.

– Papasakokite apie kelionę į Italiją.
– Rugpjūčio mėnesį išvažiavome į Italijos vieną regionų – Toskaną. Tai be galo gražus regionas. Motociklus vežėmės automobilių priekabose iki Austrijos ir Italijos sienos, ten palikome priekabas ir pradėjome kelionę.
Kelionėje patyrime visko – lietaus, krušos ir karščio, ir saulės, ir vėjo gūsių. Sutikome labai daug visokių įdomių žmonių, kurie keliauja senoviniais automobiliais, „kemperiais“, motociklais. Kelyje sutikome labai daug motociklininkų – mūsų bendraminčių.
Tik atvažiavus į pirmąjį miestelį, kuriame palikome priekabas, prasidėjo lietus. Kelionė motociklu – tai ne važiavimas automobiliu. Tai ekstremalus važiavimas – važiuodamas automobiliu tu nejauti nei vėjo, nei kvapų, nei karščio. Motociklas yra visiškai kitas dalykas – tai yra, išlikimas. Važiuoji bet kokiomis sąlygomis.
Taigi pirmąją dieną pradėjo lyti, tačiau tada mes dar nevažiavome – likome viešbutyje. Kitą rytą gamtą apgaubė rūkas – tai be galo gražus vaizdas, kai rūkas apgaubia kalnus. Gamtovaizdis nuostabus – žaluma, gėlės, medžiai, krūmai ir kalnai. Kadangi mes patys tokio gamtovaizdžio neturime Lietuvoje, tai ten nuvažiavus tokie vaizdai atima kvapą. Apskritai pati Italija yra labai graži šalis.

– Patyrėte nuotykių?
– Turėjome šiokių tokių cirkų – nukėlę motociklus pamatėme, kad kažkur dingo vieno motociklo veidrodėlis, kuris yra vienas iš pagrindinių elementų važiuojant per kalnus užtikrinantis saugumą, nes lenkimų ir posūkių daug. Taigi teko važiuoti į prekybos centrą – ten nupirkome moterišką veidroduką ir jį su lipnia juosta pritaisėme prie motociklo. Pasitaikė ir kitokių smulkių nesklandumų, pavyzdžiui, važiuojant atsisuko „tašė“ ir pan.
Kelionės metu mano motociklui du kartus perkaito stabdžiai – kalnais teko važiuoti su neveikiančiais stabdžiais. Perkaito stabdžių kaladėlės, tai gerai, kad yra priekiniai stabdžiai, kuriais dar gali prisistabdyti, taip pat perjunginėjau žemesnes pavaras. Tačiau tai buvo didžiulė apkrova varikliui, kuris kaista, o vėdintis nėra kur. Tai jausmas nekoks: važiuoji kalnuose – stačiausios įkalnės ir vėl stačiausios nuokalnės ir tu nežinai, kada jos baigsis, o stabdžiai nebestabdo. Stabdžiai nebeveikė dėl didžiulės kaitros, o ne todėl, kad motociklas blogas.

– Tai kelionė buvo pavojinga?
– Po tokius kalnus dažniausiai žmonės važinėja kitokio tipo motociklais – kelioniniais. Mūsų čioperiai yra skirti truputėlį kitokiems keliams, tačiau šios Alpės mums buvo iššūkis. Pagrindinis mūsų klubo ir keliavimo kredo – saugumas. Mes važiavome neskubėdami – juk turime artimus žmones, važiavome ir kartu vežėmės savo antrąsias puses. Važiuodami grožėjomės gamta, saugojome vieni kitus.
Mūsų kelionės maršrute buvo daug tunelių – tai kartais įvažiuoji į kokių 15 km tunelį ir nebežinai, kada jis baigsis. Nebematai šviesos, pasidaro nejauku, toks nerimas apima – tave apgaubia tamsa ir tu galvoji, jeigu sustosi, tai tave nuneš, nes visi čia važinėja didžiuliais greičiais.
Apskritai važiuojant kalnais reikia daug kruopštumo, ypač atidumo, dėmesio. Keliukai nėra platūs, jie pakankamai siauri, tačiau judėjimas didžiulis, patys italai lyg išprotėję – vietoje gyvenantys žmonės laksto tokiais greičiais, kurie mums protu nesuvokiami. Kai jie atlekia, mums tiesiog akys ant kaktos išlipa – o ten posūkiai, nieko nematyti, vieni kitus lenkia. Važiuoti čioperiais buvo tikrų tikriausias iššūkis – tai pakankamai galingi motociklai, tačiau ne tokie manevringi.

– Kelionė įvyko pagal planą?
– Vienas mūsų tikslų buvo važiuoti tūkstančio posūkių motociklistų ir baikerių keliu. Tačiau šis dėl lietaus buvo uždarytas, todėl pasirinkome kitą kelią, kuris turėjo būti lengvesnis.
Pakeliavus jau pakankamai daug, ir šilto ir šalto mačius, mums teko patirti didžiulį iššūkį pasirinktame kelyje. Tai buvo pilna pavojų kelio atkarpa, pilna ekstremalumo. Tu važiuoji, o čia įkalnės 50–60 proc., važiuojant atrodo, kad viskas tau atsilaisvino ir vairas nebeklauso, ir išvis į šoną pasižiūrėti baisu, nes pašonėje didžiausiai skardžiai – vienur yra atitvaros, kitur nėra. Mano žmonai buvo lengviau filmuoti, negu tiesiogiai stebėti ir grožėtis gamtovaizdžiu.
Nakvynės vietas stengėmės pasirinkti ten, kur vykdomas agroturizmas. Patys italai jį vysto – augina didžiulius plotus vynuogynų, gamina vyną, ruošia maistą. Vieni šeimininkai labai stebėjosi, kad mes iš Lietuvos atvykome čia – dažniausiai tokiais keliukais važinėja patys italai.
Kelionės metu išvydome tris gamtovaizdžius: kalnus, jų serpantinus, po to nusileidome nuo kalnų ir pamatėme žalumą – vynuogynų, alyvmedžių, obuolių plantacijas. Labai gražus kontrastas – kalnuose žalia ir savo ruožtu sniegynai yra visai šalia. Trečiasis regionas – tai gamtovaizdis, primenantis Sacharą su beprotišku karščiu.

– Kas svarbiausia kelionėse?
– Noriu pabrėžti – labai svarbu, su kuo tu keliauji ypač tolimose ir ekstremaliose kelionėse. Tokiose kelionėse kolektyvas turi būti vienas kumštis – bet kokioje situacijoje priimami sprendimai turi būti greiti ir vienodi.
Kelionės išbando žmones. Tu gali susitikęs su žmonėmis bendrauti vienaip, bet išvažiavus į kelionę viskas yra kitaip. Tai vienas pavargsta, tai kitam per greitai važiuoji, dar kitam per lėtai – atsiranda visokių iššūkių, kurių nekyla bendraujant paprastai. Bet kuriuo atveju, norėtume palinkėti šiauliečiams atrasti savo hobį ir aktyviai juo užsiimti bei nuvažiuoti patiems į Toskaną ir išvysti kerinčius vaizdus realybėje.

Kelionė į Italiją – Alpių kalnai be galo gražūs, jų grožį žmonės įvertina tik ten pabuvę.
Klubo „Morphinum“ nuotr.

Lankytinų vietų paieška Lietuvoje – viduryje klubo prezidentas A. Domarkas.
Klubo „Morphinum“ nuotr.

Kelionė į Italiją – pasiektas 2652 m aukštis virš jūros lygio (kairėje Ramūnas, Violeta, Vladas, Mindaugas ir Nomeda).
Klubo „Morphinum“ nuotr.

Klubo nariai organizuoja tradicines išvykas ir su šeimos nariais.
Klubo „Morphinum“ nuotr.

Įsikūręs motociklininkų klubas „Morphinum“ Šiauliuose gyvuoja jau penkerius metus.
Klubo „Morphinum“ nuotr.