Estijos herbo skyde pavaizduoti trys liūtai, jis yra visiška Danijos karalystės herbo kopija. Latvijos herbas buvo patvirtintas 1921 metais. Visos herbo sudėtinės dalys simbolizuoja tam tikras Latvijos sritis: raudonas liūtas (Kuršžemę ir Žemgalę, paimtas iš Kuršžemės hercogystės), sidabrinis grifas (Vidžemę ir Latgalą, paimtas iš Uždaugavės hercogystės), trys žvaigždės viršuje – carinių laikų Latvijos administracinį skirstymą. Taip pat papuoštas Latvijos vėliava ir ąžuolu – ištvermės ir vyriškumo simboliu. Tekanti saulė simbolizuoja Latviją ir jos 19 apskričių.

Siera Leonės herbe, priimtame 1960 metais, vaizduojami liūtai, simbolizuojantys Liūtų kalnus, kurių vardu ir pavadinta šalis. Skydą remiantys liūtai simbolizuoja kolonijų laikus.

Škotijos herbas – auksiniame skyde su dviem plonais raudonais bordiūrais, papuoštais 8 raudonomis heraldinėmis lelijomis – raudonas besistojantis heraldinis liūtas su perskelta uodega, ginkluotas mėlynais nagais ir liežuviu.
Velso princo herbe skydą laiko liūtas (drąsa) ir vienaragis (dorybė). Herbą vainikuoja auksinis liūtas. Jis stovi ant didelės karūnos, o ant kaklo turi Velso princo karūnėlę ir baltą juostą su žymenimis.

Venecijos herbe pavaizduotas sparnuotas liūtas, laikąs atverstą Evangeliją, ant kurios užrašyta: „Pax tibi marce evangelista meus.“
Ir kituose įvairių šalių ir miestų herbuose galima sutikti, kaip herbo kompozijos elementą liūtą ar liūtus.  
                 
Liūtas Lietuvos valstybės heraldikoje ir numizmatikoje
Liūtas Lietuvos valstybės heraldikoje žinomas nuo XIII a. Manoma, jog liūtas pasirinktas Lietuvos herbu vėliausiai Algirdo valdymo metu. 1382 m. Skirgailos portretiniame antspaude matomas skydas su liūto atvaizdu.

Pasak E. Ivanausko, Vytis nėra vienintelis mūsų valstybės simbolis. Liūtas buvo Lietuvos herbas iki Krėvos unijos (1385 m.). Tada jau LDK herbe jau įsitvirtinantis liūtas buvo pakeistas paprastu ir Lenkijos feodalinei diduomenei priimtinu Lietuvos valdovų antspaudu. Mūsų vakarinių kaimynų pastangomis Vytis pakeitė herbe jau beveik įsikūrusį liūtą. Paskutinį kartą liūtas kaip valstybės herbas lietuviškose monetose vaizduotas apie 1401 m. Nuo XVII a. LDK žiniomis heraldikoje skydininkais pradėti vaizduoti liūtai (Arūnas Marcinkevičius. Kodėl mūsų valstybės herbe Vytis įveikė liūtą? www.savaite.lt >Panorama> Lietuva).

Jolita Liškevičienė knygoje „XVI-XVIII amžiaus knygų grafika: herbai senuosiuose Lietuvos spaudiniuose“ (Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, M.CM.XC.VIII) pateikia herbų su liūtų atvaizdais senuosiuose Lietuvių spaudiniuose. Viename leidinyje herbas papuoštas net dviem devizais. Pirmasis įrašytas kaspine virš Daugpilio seniūno J. Volfijaus herbo – Liūto (Wolf): „Nullius timet occursum“ (Su niekuo susiremti nebijo). Antrasis devizas išraižytas specialiame kartuše kompozicijos apačioje: „Tuta domus custode leone“ (Saugūs namai, sergstimi liūto).

Iš žvėrių turbūt pats populiariausias emblemų personažas LDK buvo liūtas. Palyginti su Vakarų Europa, LDK heraldikoje jis nedažnas, tačiau buvo nuolat prisimenamas, kai reikėdavo simboliškai pavaizduoti kieno nors tvirtybę, narsą. Viename XVII a. pradžios Vilniaus akademijos leidinyje emblema su liūtu išspausdinta vietoj herbo atvaizdo. Lema skelbia: „Narsiojo išmintis gina miestus“. (Patiejūnienė Eglė. Gyvūninė ir augalinė simbolika lotyniškoje LDK literatūroje. In: Senovės baltų kultūra. Augalų ir gyvūnų simboliai. Vilnius „Gervelė“, 1999, p. 157, 162-163). Emblema atspausta proginiame leidinyje įprastinėje herbo vietoje: laurų vainike pavaizduotas liūtas ant mūro sienos. Inskripcija (devizas) skelbia: „Fortis sapientia protegit urbes“ (Narsiojo išmintis gina miestus). (Liškevičienė Jolita. XVI-XVIII amžiaus knygų grafika: herbai senuosiuose Lietuvos spaudiniuose. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, Vilnius, M.CM.XC.VIII, p. 72).

Kitais atvejais liūtas dar gali būti vienos iš keturių stichijų – žemės – simbolinis atributas. Embleminio ar alegorinio pobūdžio paveiksle pavaizduotas liūto kailis sietinas su Heraklio – visų žemiškųjų vyro dorybių įsikūnijimo – įvaizdžiu (nugalėjęs Nemėjos liūtą, Heraklis visada dėvėjęs jo kailį kaip apsiaustą); tokiu būdu menininkas parodo, jog visomis tomis dorybėmis pasižymi ir jo kūrinyje šlovinamas asmuo (Eglė Patiejūnienė, p. 162-163).  

1792 m. karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Naumiesčiui suteikė laisvojo miesto teises, privilegijas ir herbą su liūto atvaizdu. Privilegijose apie herbą rašoma: „Suteikiame jam tokį herbą, koks čia (privilegijoje) matyti nupieštas, tai yra liūtas su pistoletu dantyse.“ Herbo simbolika reiškia drąsą, jėgą, valdžią ir teisingumą. Liūto dantyse laikomas pistoletas reiškia, kad jėga ir ginklu galima apginti miestą nuo išorės pavojų. Iš herbo piešinio aiškėja, kad liūtas turi būti geltonas (auksinis), skydo laukas baltas (sidabrinis), skydo papėdė (žemė) žalia, pistoletas rudas arba raudonas.

Žemaičių Naumiesčio variante – karališkasis plėšrūnas dantyse įsikandęs raudoną titnaginį pistoletą, Rietavo herbe pavaizduotas bėgantis liūtas su kalaviju dantyse, Valkininkams atstovauja šėlstantis liūtas.

Valkininkų herbinio skydo raudoname lauke auksinis liūtas atsigręžęs į kairę pusę. Jo ginklai –dantys, nagai ir liežuvis – sidabriniai. Skydą iš šonų juosia dvi žalios laurų šakelės su raudonomis uogomis. Jų kotai apačioje surišti raudona juostele. Valkininkams laisvojo miesto teises ir herbą suteikė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis 1792 m. birželio 26 d. Privilegijoje rašoma: „O kad tas miestas antspauduodamas tiek teismo, tiek miesto valdymo reikalų išrašus ir kitus aktus, patirtų tikrą garbę, jam suteikiame tokį herbą, koks čia yra matyti nupieštas, tai yra, raudoname lauke liūtą, kurį leidžiame tam miestui naudoti antspauduose ir visokiuose ženkluose.“ Iš herbo piešinio aiškėja, kad liūtas turi būti geltonas (auksinis), jo liežuvis, dantys, nagai – balti (ano meto supratimu, liūtas turėjo simbolizuoti miestiečių didingumą, jų galią ir išdidumą). Oficialiai herbas buvo atkurtas pirmą kartą po 200 metų. Jo etaloną, remdamasi privilegijos originalo ir Lietuvos Metrikos duomenimis parengė dailininkė Taida Balčiūnaitė. Jį Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1993 m. vasario 11 d.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-674 patvirtintas Lietuvos kriminalinės policijos biuras ženklas – sidabro spalvos iškili aštuonių kampų žvaigždė su spinduliais. Jos centre, juodo skritulio fone – aukso spalvos stilizuota liūto, laikančio ugnį, figūra. Skritulį juosia aukso spalvos lankas su užrašu „Lietuvos kriminalinės policijos biuras“ juodomis didžiosiomis raidėmis. Kriminalinės policijos simbolis liūtas savo letenoje laiko ugnį, kuri simbolizuoja gyvybinę energiją, atskleidžiančią tiesą, dvasinę jėgą, kūrimo galią ir pastovumą. Tarpukaryje Lietuvos kriminalinė policija turėjo panašų ženklą. Jo apskritimo formos ženklo viduryje – gulinčio liūto figūra, kurio priekinės letenos padėtos ant knygos.

Liūtas lietuvių pasaulėžiūroje ir tautosakoje
Lietuvių rašytojas ir etnografas Jonas Basanavičius kartu su pagalbininkais surinko daug lietuvių pasakų, padavimų ir dainų apie liūtus-levus. Pradinius vienuolika jos skirsnių J. Basanavičius paskelbė 1907 metais ką tik pradėjusioje eiti jo tvarkomoje „Lietuvių tautoje“ (Dr. J. Basanavičius. Kn. 1, [d. 1], p.. 1-70; d. 2, p. 161-177). Jo pavadinimas gana ilgas „Levas lietuvių pasakose bei dainose ir prygiškai trakiškoje dailoje, Folkloriškai archaiologiška studija.

1917 m. buvo baigta visa studija. 1917 m. rugsėjo  mėn. Dr. J. Basanavičius savo 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje parašytoje prakalboje teigė: „Užėjus dainose, ypač dar dažniau pasakose levus minint, atkreipta buvo atyda į šituos žvėris, o susirinkus krūvon daugeliui pasakų, atsirado reikalas studiją apie levus dainose ir pasakose kaipo savistovį veikalą, daugybe paveikslėlių dabintą, atskirai išleisti. Iš jos, man rodos, kiekvienas persiliudyti galės, kad lietuvių prabočiai levus gerai pažino ir tai dar kitame, būtent pietų, krašte gyvendami, kur tų žvėrių senovėje būta“ (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. T. 13: [parengė Kostas Aleksynas]. Levas lietuvių pasakose ir dainose.  Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2003, p. 19).

Dr. J. Basanavičius studiją „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ išleido 1919 m. Leonardas Sauka įvade „Išsvajota monografija apie liūtą lietuvių tautosakoje“ (Jono Basanavičiaus tautosakos biblioteka. T. 13) teigiamai įvertino J. Basanavičiaus pastangas atskleisti, koks įvairus yra liūto paveikslas lietuvių tautosakoje ir kodėl šis tolimų kraštų gyvūnas taip dažnai joje minimas. Ši knyga – „tai įspūdingas, didžiulis lyginamasis lietuvių pasakų tyrinėjimas. Nors jis ir su trakų-frigų teorijos prieskoniais, bet tokio darbo nėra buvę iki J. Basanavičiaus ir nėra iki šiol“. Tai pirmoji tokia stambi studija lietuvių folkloristikoje apie levus-liūtus. Papildyta dar tiek pat skirsnių, ji 1919 m. buvo išleista atskira knyga.

Monografija natūraliai skyla perpus. Pirmojoje dalyje pateikiama medžiaga, kuria remiamasi darant išvadas, daugiausia lietuvių pasakojamosios tautosakos tekstai, taip pat skelbiama lietuvių kalbos duomenų, tautodailės pavyzdžių. Antrąją pusę sudaro J. Basanavičiaus atlikti tyrinėjimai, kitų tautų folkloro, mitologijos duomenys, istorinės bei kultūrinės įžvalgos, susijusios su nagrinėjama problema, cituojama daugybė lietuvių liaudies dainų. Aiškindamasis, kada ir kaip galėjo atsirasti liūto (levo) paminėjimas lietuvių tautosakoje, studijos autorius kreipia žvilgsnį ir į kitų tautų folklorą. Daroma išvada, esą kitų tautų pasakų liūtas negali susilyginti su lietuvių nei skaičiumi, nei motyvų įvairumu, o taip yra dėl to, kad lietuvių protėviai savo akimis jį dažnai matydavę ir jo įvaizdis užsifiksavęs tautosakoje.     

Istoriniuose šaltiniuose bene pirmąkart apie liūtus Lietuvoje užsimena XV a. pradžioje. Flamandų keliautojas ir diplomatas Žilberas de Lanua (Guillebert de Lanuay, 1386–1462) savo 1413–1414 m. kelionių po Lietuvą dienoraščiuose, rašė: „Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas. Jame laikomi visokių rūšių laukiniai žvėrys ir medžiojami gyvuliai, kurie veisiasi miškuose, kaip antai: laukiniai jaučiai, vadinami stumbrais, taip pat dideli arkliai, vadinami mulais, ir kiti.“ Manoma, kad šio žvėryno puošmena buvo liūtas, kurį 1408 metais Vytautui Didžiajam (1352–1430) padovanojo kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas fon Jungingenas, norėdamas tuo simboliškai pati valdovo asmenį apibūdinti (Vytauto Didžiojo atvaizdai. 7 meno dienos, 1930 sausio 22, p. 4).

Žygimanto Augusto dvare (XVI a.) tarp gausybės amatininkų buvo liūtų prižiūrėtojas bei dresuotojas Bernardas, kuris į Vilnių atvyko 1546 m. kartu su liūtu.

Liūtas viename iš Zalcburgo parkų (Austrija).
J. Nekrašiaus nuotr.

Besišypsantis liūtas viename iš Zalsburgo (Austrija) parkų.
J.Nekrašiaus nuotr.