Trumpos žinios apie pilvą
Pilvas (lot. abdomen) – žmogaus apatinė priekinė liemens dalis, apimanti pilvo sieną ir pilvo ertmę. Yra tarp krūtinės ir dubens. Pilvas – kūno dalis, kur yra virškinimo organai. Viršutinė riba – krūtinės griaučiai, apatinė – dubenkaulio ir gaktinė sąvarža, šoninės ribos – pažastinės linijos.

Pilvo sieną iš išorės dengia oda, po ja yra poodinis audinys ir plokštieji pilvo raumenys, iš vidaus – vidinė fascija ir pilvaplėvė. Pilvo sienoje yra mažesnio atsparumo vietų ir plyšių, pro kuriuos į poodį gali išvirsti pilvo išvarža.
Priekinės sienos viduryje yra apvalus įdubus randas – bamba. Poodyje gali susikaupti daug riebalų, kurie lemia pilvo formą (atsikišimą arba nukabimą). Gerai išsivystę tvirti pilvo raumenys sutvirtina jo vidaus organų normalią padėtį, palaiko tiesaus pilvo formą, padeda kvėpuoti, atlikti kitas funkcijas.

Pilvaplėvė (peritoneum) dengia daugumą organų, kurie yra pilvo ertmėje. Pilvaplėvė blizgi ir skaidri serozinė kūno plėvė, dengianti žmogaus pilvo ertmę ir jos organus. Suaugusio žmogaus pilvaplėvės storis 0,71 mm, plotas 1,6–2,0 kv. m.

Pilvaplėvė susideda iš puraus jungiamojo audinio, bazinės membranos ir mezotelio sluoksnių. Pilvaplėvę sudaro du lapai – pasieninis ir vidurių, tarp kurių yra pilvaplėvės ertmė, pripildyta serozinio skysčio. Abu lapai pilvo užpakalinėje sienoje pereina vienas į kitą. Su pilvo ir dengiamųjų organų siena pilvaplėvė suaugusi puriu jungiamuoju audiniu, kuriame dažnai kaupiasi riebalai. Pereidama nuo pilvo sienos prie organų arba nuo vieno organo prie kito, pilvaplėvė sudaro raiščius, pasaitus, taukines. Pilvaplėvėje yra kraujagyslių, limfagyslių, nervų.

Pilvo ertmė (cavum abdominis) – ertmė, kurią iš priekio, šonų ir užpakalio supa pilvo siena, iš viršaus – diafragma, apačioje ji pereina į mažojo dubens ertmę. Pilvo ertmę iš vidaus iškloja vidinė pilvo fascija ir pilvaplėvė.

Pilvaplėvės viduje yra pilvaplėvės ertmė. Tarp užpakalinės pilvo ertmės sienos ir pilvaplėvės susidaro užpilvaplėvinis tarpas, kuris viršuje remiasi į diafragmą, apačioje pereina į dubenį. Tarpą užpildo purusis ir riebalinis audinys su užpilvaplėviniais vidaus organais, kraujagyslėmis, limfagyslėmis, limfmazgiais, nervais. Šio tarpo viduriu eina pilvo aorta, apatinė tuščioji vena ir jų šakos, vartų venos pradžia.

Užpilvaplėviniame tarpe yra kasa, dvylikapirštė žarna, simpatinio nervinio kamieno juosmeninė dalis, pilvinis nervinis rezginys, daug juosmeninių limfmazgių, krūtininio limfinio latako pradžia. Abipus didžiųjų kraujagyslių yra antinksčiai, inkstai su šlapimtakiais. Visus šiuos organus supa purusis ir riebalinis audinys, kuris apie inkstus sudaro riebalinę kapsulę. Pilvo ertmės kairiajame šone yra kylančioji, dešiniajame – nusileidžiančioji klubinė žarna (ištrauka iš kn. „Medicinos enciklopedija“ T. 2, M-Ž, Vilnius, 1993, p. 147–148).

Pilvo rezginys (plexus celiacus) – didžiausias žmogaus autonominės nervų sistemos rezginys pilvo ertmėje. Yra aortos ir apatinės tuščiosios venos priekyje, už kasos. Susideda iš pilvo porinio simpatinio ganglijo ir neporinio viršutinio pasaito ganglijo. Iš pilvo rezginio visomis kryptimis išeina daug nervų, kurie apie arterijas ir organus sudaro smulkesnius rezginius. Pilvo rezginys inervuoja visus pilvo organus (ištrauka iš Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. XVIII. Vilnius, 2010, p. 261–263).

Pilvas pasaulio tautų kultūroje
Pilvas simbolizuoja motinos šilumą bei motinos globą ir kartu išreiškia baisią grėsmę būti prarytam. Pabrėžiant, jog pilve yra tik vieta skrandžiui, simboliškai nurodoma į ėdrumą bei materialistinę gyvenseną. Kinų, japonų mitologijoje apnuogintas pilvas pilno pasitenkinimo, draugiškumo simbolis, laimės, žinių, jėgos ir sielos buveinė. Pilvas kai kurių tautų mitologijoje  taip pat reiškia derlingumą, atsinaujinimą. Derlingumo dievai buvo pilvoti.

Vaizduojamajame budizmo, pirmiausia Japonijos, Kinijos, mene apnuogintas storas vyrų (pvz., laimės dievų) pilvas simbolizuoja draugiškumą, ramybę ir gerovę. Rytuose Buda vaizduojamas dideliu pilvu. Didelis pilvas – išminties ir gerumo ženklas. Rytuose tikėta, kad siela yra pilve.

Pilvotasis Buda Japonijoje. Jis vadinamas namų dievu Hotėjumi ir turįs, kaip ir kiti septyni laimės dievai, teikti taiką ir gerovę. Rytų Azijos krautuvėlėse gausu porcelianinių statulėlių, vaizduojančių džiugiai besišypsantį plikagalvį vyrą su apnuogintu pilvu.

Ph.-Ed. Foucaux  knygoje „Lalita-Vistara“ (1884 m., Paryžius) apie Tolimuose Rytuose sklandančią Bodhisatvo „Gundymų“ legendą rašo, kad „padarai, turintys galią įvairiausiai kaitalioti savo veidus ir šimtais milijonų būdų visiškai pasikeisti... turintys šlykščius pilvus, kojas bei rankas. Vienų pilvai buvo kaip kalnai... kitų kaip ąsočiai... Kūnai kai kurių buvo geibūs – vieni kaulai...“ (J. Baltrušaitis. Fantastiškieji viduramžiai: antika ir egzotizmai gotikos mene.  Vilnius: leidykla „Vaga“, 2001, p. 228–229).

Biblijoje sakoma: „Valgis yra pilvui ir pilvas – valgiui, bet Dievas sunaikins ir vieną, ir kitą. Tačiau kūnas skirtas ne ištvirkavimui, bet Viešpačiui, o Viešpats – kūnui.“

Japonijoje feodolizmo laikais buvo priimtas samurajų mirties ritualas sepuku (seppuku/harakiri – pilvo perskrodimas) – žmogus, t. y. karys, aristokratas, turėjo parašyti eilėraštį ir ramiai persipjauti pilvą.

Tikėta, kad žmogaus siela gyvena pilve, taigi pilvo perpjovimas laikytas tiesiausiu keliu į mirtį. Dauguma samurajų rašė, kad norint perpjauti sau pilvą reikia ypatingos drąsos, ir ilgainiui tai tapo tik jų privilegija. Tik samurajai galėjo įvykdyti sepuku.

Sepuku buvo atliekamas dviem etapais: su vakizaši (trumpu kardu) arba tanto (peiliu) per pilvą ir dažniausiai po to sekusiu galvos nukirtimu. Priešais samurajų ant lakuoto padėklo būdavo padėtas peilis.

Kai samurajus buvo pasiruošęs, jis kiek atlaisvindavo kimono klostes, kad matytųsi pilvas. Tada viena ranka paimdavo peilį, kita ištraukdavo jį iš makšties, ją padėdamas kitoje pusėje. Taip paruošęs, peiliu prapjaudavo savo pilvą kryžmai iš kairės į dešinę. Peilis turėjo būti grąžintas į žaizdą ir tada pjaunama aukštyn. Pirmasis pjūvis vadintas džiūmondži (kryžminis pjūvis), o įvykdžius ir antrąjį, laikyta itin ypatingu sepuku.

Oficialiai sepuku Japonijoje panaikintas 1868 m., tačiau visiškai neišnyko. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo paplitęs tarp japonų kariškių. Admirolas Takijiro Onishi (1891–1945) 1945 m. rugpjūčio 16 d. nusižudė sepuku, taip atsiprašydamas už visų kamikadzių, kurių atakas jis pasiūlė, mirtį. Japonų rašytojas, dramaturgas, aktorius ir režisierius Jukio Mišima (1925–1970, Yukio Mishima)  1970 m. lapkričio 25 d. savo gyvenimą baigė ritualine savižudybe – sepuku.  

Vokiečių  filosofas  ir psichoterapeutas K. Diurkchaimas rašė, kad „žmogus su pilvu“ reiškia subrendusį individą. Dramaturgas V. Šekspyras savo dramos kūriniuose vaizdavo pilvotą žmogų kaip blogio simbolį.

Rytuose moters pilvas – labiausiai erotinė kūno dalis, ypač jei joje yra trys linijos (bangos meilės okeane). Jis yra vienas iš svarbiausių pilvo šokio, dar vadinamo pilvo flirto, metu. Prancūzai pilvo šokį vadina „dance du ventre“, graikai – „ciffe telli“, turkai – „rakkase“, egiptiečiai – „raks sharki“.  Manoma, kad pilvo šokio gimtinė yra Azija, būtent čia  šis šokis turėjo sakralinę reikšmę. Azijoje pilvo šokis buvo moters, motiniško prado garbinimo ceremonijos dalis, šis ritualas buvo  atliekamas būsimo kūdikio gimimo garbei. Nuo seniausių laikų pilvo šokiu įkūnijamas seksualumas ir moterų kūno patrauklumas.

Pilvo šokis susijęs su vaisingumo deive, deive motina. Skirtingos tautos šią deivę vadino vis kitaip: Afroditė, Ištar, Izidė. Pilvo šokis atspindi gyvybės užmezgimo procesą, vaisiaus išnešiojimą, gimdymą.

Tyrinėtojai išties nustatė ryšį tarp daugelio šokio judesių ir moters judesių gimdymo metu. Būtent pilvo šokis padeda palengvinti skausmingus pojūčius gimdymo metu, padidinti dubens plastiškumą ir sąnarių paslankumą. Kai kuriose beduinų gentyse iki šiol yra išlikęs paprotys šokti pilvo šokį didelėje palapinėje aplink gimdyvę, taip padedant jai gimdyti ir sutinkant kūdikį su džiaugsmu.

Taip pat manoma, kad pilvo šokio šaknys – tai ritualinis šventyklų šokis, kuris perėjo į liaudies kultūrą. Iš pradžių pilvo šokį haremo merginos šoko savo valdovui, sėdėdamos ant vyro bei erotiškai sukdamos pilvą ratu bei kraipydamosi įaudrindavo jį iki orgazmo.

Egipte teko stebėti kaip aštuonios pilvo šokėjos pasikeisdamos viena po kitos šoko vietiniams egiptiečiams pilvo šokį įaudrindamos juos iki kulminacijos. O pastarieji joms gausiai atsilygindavo pinigais ir dėmesiu.  

Nuo Osmanų imperijos laikų gyvavo  rytietiškas šokis, kurį atlieka ir vyrai. Rytuose šį šokį šoka ir vyrai, tačiau jų judesiai agresyvesni, jie klubų nejudina.

Pilvo šokis iš Azijos plito Artimųjų ir Vidurinių Rytų šalyse, Viduržemio jūros regione, Indijoje, Italijoje, Graikijoje ir apskritai Europoje. Autentiškas pilvo šokis Vakarus pasiekė XIX a. pabaigoje. Dabar šis šokis, dar kaip mankštos šokis, žinomas kaip Bellydance pavadinimu. Tai šokis žmogaus kūnui ir sielai. Pilvo šokis Vakaruose išpopuliarėjo kaip merginų ir moterų mankštos forma.

Pilvaveidžiai, mišrių būtybių tipas; vaizduojami dvejopai: vieni be galvos, veidas – ant pilvo, kiti su galvomis, bet dviem veidais, iš kurių vienas – ant pilvo. Randami indų kultūros zonoje, taip pat ant vėlyvųjų antikos gemų, viduramžių gamtos knygose.     

Garsus ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas iš žymiausių siurrealizmo atstovų Salvadoras Dali (1904–1989) sukūrė kūrinį „Bloody rožės ant pilvo mergaičių“, kuriuo išaukštino šią kūno vietą.

Iš Serbijos kilusi pasirodymų ir kūno menininkė Marina Abramovič (g. 1946 m. Belgrade) daugiau kaip 40 metų tapatinasi su meno kūriniu, vietoj drobės ir teptukų kaip pagrindinę priemonę naudodama savo kūną. Plaka save rimbu, ant pilvo išsiraižė penkiakampę... Perfomanse „Ritmas O“ ji stovėjo statiška patalpoje su 72 objektais, įskaitant žirkles, rožę, skalpelį ir užtaisytą ginklą. Lankytojams buvo siūloma panaudoti šiuos objektus su Marina kaip nori.
Ji pasakojo: „1974 m. performanso pradžia buvo labai paprasta. Žmonės paduodavo man stiklinę vandens atsigerti ir rožę. Bet labai greitai atsirado vyriškis, kuris žirklėmis nukirpo mano drabužius ir rožės spyglius įbedė į mano pilvą... Aš buvau objektas.“

M. Abramovič save indentifikuoja kaip subjektą-menininkę, jos savidestrukcijos „menas“ kūną naudoja kaip objektą.
Senovės rusų tikėjime iš nėščios moters pilvo spręsdavo apie būsimo vaiko lytį. Aštrus pilvas – gims berniukas, o apvalus – mergaitė.  

Pasaulyje plinta mada nėščiųjų pilvo menas. Nėščiosios pilvas išpaišomas įvairiais piešiniais. Išsipūtusiame moters pilve dažniausiai piešiami linksmi, nuotaikingi piešiniai, tuo siekiant pakelti būsimos mamos nuotaiką, pasidžiaugti būsimo kūdikio gimimu. Pilvo tapyba žavi savo piešiniais, kuriais kuriamos teigiamos emocijos.

Pilvakalbiai. Pilvakalbis kalba iš esmės visai normaliai. Bet sutraukdamas gomurio lankus, atitraukdamas liežuvį ir susiaurindamas gerklų prieangį jis gali taip susilpninti balso rezonansą, kad burna nė neprasižios ir atrodys, jog balsas sklinda iš pilvo. Tokių pilvakalbių jau buvo ir senovės Graikijoje. Tokie buvo vadinami engastrimantais, t. y. pranašautojais iš pilvo arba ventrologais.

Ventrologija arba pilvakalbystė (lot. „venter“ – pilvas, „logos“ – žodis) – kalbėjimo menas beveik nejudinant lūpų be artikuliacijos. Žmogus pilvakalbystės meno pasiekdavo po ilgų treniruočių. Artistas vaidinimą (dažniausiai komišką) paruošdavo kaip dialogą su lėle arba gyvūnu (šunimi). Ventrologų pasirodymai cirko, teatro ar kabareto scenose žinomi nuo XVIII a. Austrijoje, Prancūzijoje, tapo populiarūs XIX a. JAV, Indijoje, Rusijoje ir kt. Tokie gastroliuojantys artistai tarpukaryje lankėsi ir Lietuvoje.

Žymūs ventrologai: Fon Mengenas – austrų baronas, žinomas kaip vienas pirmųjų pilvakalbių pasaulyje, viešai savo meną rodęs XVIII a. antroje pusėje, indas Ramdasas Padhis – žymus Indijos pilvakalbis ir lėlininkas, savo pasirodymus rengęs 40 metų, rusas Grigorijus Donskojus (1865–1956) – vienas pirmųjų pilvakalbių Rusijoje, vaidinęs cirko arenose iki 1949 m.