„Žinau, kad tai, ką darau, tėra lašas jūroje, bet jei to nedaryčiau, jūrai trūktų vieno lašo“, – Motinos Teresės žodžius cituoja jos vardu pavadintų Šiauliuose įsikūrusių šeimos namų direktorė Regina Zabielienė ir tikina, kad šie žodžiai puikiai atspindi vadovaujamos įstaigos veiklą. Čia, kaip sako patys darbuotojai, patenka stipriai sužeisti žmonės. Tie, kurie nuo pat vaikystės negavo tėvų šilumos, bandė kovoti už save globos namuose, tačiau vis tiek buvo vieniši, atstumti, išduoti. Čia pagalbos ieško ir turintys negalią asmenys. Neretai nutinka taip, kad du likimo nuskriausti žmonės pamilsta vienas kitą ir nusprendžia gyvenimo keliu eiti kartu. Tačiau vos susilaukia atžalos – apima panika. Kaip laikyti ant rankų vaikelį, kaip su juo žaisti, jei pats to niekada nepatyrei? Šiuose namuose būna visko – pykčių, klyksmų, maištavimo. Būna ir taip, kad be policijos susitvarkyti nepavyksta. Darbuotojai tikina – nėra taip lengva žmonių širdis ir įpročius keisti, nelengva pakeisti sugadintą asmenybę. Bet dirbant kantriai, su didžiule meile, lašas po lašo... pamatai rezultatą. „Žinoma, būna ir taip, kad jokio rezultato, deja, nėra“, – sako kitų gerove besirūpinanti R. Zabielienė.

Tenka mokytis... gyventi
Ketvirtadienio popietė. Pravėrę Motinos Teresės šeimų namų duris matome besišypsančią įstaigos direktorę R. Zabielienę. „Štai, žiūrėkite, pas mus apsilankė žurnalistai!“ – šūkteli moteris. Atrodo, kad tiek darbuotojams, tiek čia pagalbos ieškantiems žmonėms – tai džiugus įvykis. Koridoriai prisipildo besišypsančių veidų. Nė pro vieną jų direktorė nepraeina nepasakiusi kokio gražaus žodžio. „Štai čia – generalinis mūsų salės-kavinės direktorius. Šis jaunuolis – pagrindinis renginių organizatorius, čia – mūsų šaunios mamytės. Kiekviena mamytė – skirtinga istorija“, – pasakoja ji.
Netrukus R. Zabielienė pakviečia pavaikštinėti po šiuos jaukius „didelės šeimos“ namus. Pravėrę vieno kambarėlio duris išvystame prie stalo jaukiai įsitaisiusius neįgalius jaunuolius. Vienas jų spalvina knygelę, kitas – piešia, dar kitas – lipdo. „Mokome neįgalius asmenis gaminti įvairiausius rankdarbius. Jie tikrai gabūs žmonės“, – tikina vadovė ir ragina žvilgtelėti į didžiulę lentyną, kurioje sukrautas šių žmonių rankomis pagamintas turtas. Kad jiems būtų didesnis ūpas dirbti, rankdarbius veža parduoti į muges. Į jų kišenes tuomet kapteli vienas, kitas euras.

Kol „dičkiai“ darbuojasi, netoliese, vaikų dienos centre, pramogų ieško jų atžalos. Pamatę svetimus žmones, lovoje sėdintys mažyliai pasislepia po pagalvėmis. „Gėdijasi“, – sako R. Zabielienė ir tuoj priduria, kad vaikai čia neliūdi – pasiskirsto pareigomis ir žaidžia. Vyriausioji, kaip įprasta, nusprendžia, jog yra mokytoja, o mažieji – mokiniai. „Į dienos centrą ateina ir savanorė. Moko mamas žaisti su vaikais, nes jos to nemoka. Atrodo keista? Bet iš tiesų taip yra. Jeigu su jomis niekas nežaidė, iš kur jos gali tai žinoti“, – kasdieninius rūpesčius pasakoja įstaigos direktorė.

Visai greta – sandėliukas. Jame sukrauti neįgaliųjų vežimėliai, spintelės, maišelis sauskelnių. Rytoj į šį sandėliuką atskubės jauna šeima. Jai prižadėta lova. „Visa tai dovanojame. Tuos daiktus ir patys gauname dovanų iš žmonių“, – sako darbuotojai.

Graži tradicija – pietūs prie bendro stalo
Netrukus paragina užeiti į čia vadinamąją parduotuvėlę. Dviejose didžiulėse erdvėse – pilna daiktų: drabužių, batų, žaislų. Anksčiau atėjusieji visa tai galėdavo pasiimti veltui. Tačiau gerumu pradėta naudotis. Ateina, prisikrauna pilnus maišus drabužių ir išneša pardavinėti. Arba tingi skalbtis, todėl panešioja, išmeta į konteinerį ir velkasi naujus. „Dabar prašome simboliškai paaukoti. Kas kiek gali. Nors ir neturėdami pinigų, jie palieka kelis centus, bet tada patys geriau jaučiasi – lyg nusipirkę. O tada ir vertina labiau“, – pasakoja savanorės.

Skalbyklą pastaruoju metu tenka rakinti. Toks sprendimas priimtas dėl to, kad nepavyko išmokyti žmonių laikytis tvarkos. Kažkas ateina, sudeda savo drabužius skalbti, o čia kur buvęs, kur nebuvęs atskuba kitas ir vidury skalbimo viską išjungia, sukrauna savo drabužius ir pradeda skalbti iš naujo. „Taip sugedo skalbimo mašina. Nors turime jas tris, kiekvieną dieną jos sukasi ir sukasi“, – sako darbuotojai.

Vaikščiodami po didžiules patalpas užsukame į salę, kur kasdien trečią valandą prie didžiulio stalo visi renkasi valgyti pietų. Maistą kasdien ateina gaminti savanoriai. Moko, kaip gaminti blynų tešlą, kaip virti sriubas. „O! Šiandien virė barščius“, – pakėlusi puodo dangtį šypteli R. Zabielienė ir, pamačiusi ant stalo lėkštę su kopūstais, prisimena, kad visai neseniai iš ūkininkų gavo kopūstų, tai kartu su vyru jaunimą mokė juos raugti. Visi kartu tarkavo, kartu į indą dėjo, kartu dabar ir valgo.

Apsilankome ir atsakingos tėvystės ugdymo mokyklėlėje, kurioje į susitikimą su šeimos pedagoge atskubėjo mamytės su savo atžalomis. Jaunos mamytės pakelia galvas ir patikina – sprendžiame problemas. O jos, pasak šeimos pedagogės, irgi kasdieniškos, nes devynios mamos antrajame pastato aukšte čia gyvena nuolat. „Visko būna, kai bendruomenėje reikia gyventi. Čia – devyni skirtingi charakteriai po vienu stogu“, – teigia šeimų pedagogė.

Netrukus savomis akimis pamatome, su kokiomis problemomis susiduria jaunos mamytės. Bendroje virtuvėje – keli purvini puodeliai, sausainių trupiniai ant žemės. „Matyt, koks vaikiukas pribarstė. Nuolat mokome, kad po savęs reikia susitvarkyti. Bet, bet...“ – sako R. Zabielienė.

Viską apžiūrėję leidžiamės laiptais į direktorės kabinetą. Įstaigos vadovė juokiasi: „Žiūrėkit, šiandien plyteles nupirkau. Turėjau penkis eurus, bet užteko. Net liko keli centai. Gerai gyvenu.“

Pagailo šeimų, kurios negalėjo auginti savo atžalų
Po ekskursijos esame pakviečiami į direktorės kabinetą, kuriame išgirstame visą istoriją, kas įkvėpė Šiauliuose įkurti sunkumų paliestų šeimų namus. Tokia idėja R. Zabielienės galvoje gimė 2004 metais, kai ji dar dirbo ,,Ringuvos“ specialiojoje mokykloje. Čia iki 21-erių metų jaunuoliai, turintys negalią, mokydavosi įvairiausių specialybių. Darbų mokytoja ten dirbusi R. Zabielienė ne tik mokė, bet susibičiuliavo su mokiniais, girdėjo jų gyvenimo istorijas. Būdavo taip, kad kai kurie mokiniai susilaukdavo vaikučių. Kadangi jie patys gyveno globos namuose, kartu savo atžalų auginti negalėdavo. Atiduodavo naujagimius į kūdikių namus. „Kai šeimoje yra krizė, man atrodo, kad svarbiausia – padėti jai, o ne kuo greičiau atimti iš jos vaikus“, – pagalvojo R. Zabielienė ir nėrė į internetines paieškas apie krizinės motinystės namus.

Tokias R. Zabielienės mintis palaikė ir Edita Gulbinienė, kuri nusprendė būti bendražyge ir įkūrė fondą „Vilties kalnas“. R. Zabielienė tapo šio fondo koordinatore.

Naujoji veikla prasidėjo nuo penkių šeimų. Ramybės nedavė klausimas, kaip jos gyvens, kaip augins vaikus, juk jokios patirties, jokių įgūdžių neturi. Pradėta ieškoti patalpų, kur būtų galima vesti jaunuoliams mokymus. Pirmiausia pavyko išsikovoti patalpas Dubijos gatvėje. Čia šeimos rinkdavosi kartą per mėnesį ir klausydavosi, kaip tinkamai vaikučius auginti, kaip šeimos santykius kurti. Tačiau susitikimų kartą per mėnesį pasirodė per mažai. Pradėta pagalbos prašyti pas visus valdžios vyrus: „Reikia patalpų!“ Šiaip ne taip gauti du kabinetai Dubijos mokykloje. Čia būdavo galima rinktis kartą ar net kelis kartus per savaitę. O kad aplinka būtų jaukesnė, stengtasi dėti centą prie cento ir remontuoti patalpas. „Lyg koriuką lipdėme. Tačiau 2011–2012 metais sužinojome, jog mokykla uždarinėjama ir turime išsikraustyti“, – prisimena R. Zabielienė.

Teko vėl kreiptis pagalbos į valdžią. Į prašymą labai greitai atsiliepta – 2012 metų vasarį Miesto taryba pritarė skirti patalpas Žemaitės gatvėje.

Pirmoji sąskaita už elektrą – 1000 litų
Džiugiai nusiteikusi „didžioji šeima“ atvyko į Žemaitės gatvę apžiūrėti patalpų, tačiau vaizdelis nenudžiugino – pastatą kiaurai košė vėjas. Tačiau net šaltis neatbaidė jaunuolių rinktis čia ir bendrauti. R. Zabielienė kaip šiandien prisimena, kai visi susėsdavo su striukėmis didžiojoje salėje, pasistatydavo žmonių dovanotą šildytuvą, kurį vadino „pūtekliu“ ir bendraudavo. „Bėda, kad jis imdavo labai daug elektros. Kai pirmą kartą atėjo sąskaita, išsigandome – 1000 litų!“ – dabar iš senos bėdos juokiasi R. Zabielienė.

Žinoma, katastrofiška šildymo sistema buvo ne vienintelė problema. Pastate nebuvo net vandens – kibirais iš vandenvietės teko neštis. Problema aiški – reikia pinigų, kad būtų galima tvarkytis patalpas. Nuspręsta įkurti viešąją įstaigą „Motinos Teresės šeimų namai“.

Nieko nelaukus parašyta 100 prašymų, kuriuos išsiuntinėjo šiauliečiams. Atsakymą gavo vos iš dviejų. Vėliau pasiekė dar viena gera žinia – skiriama parama iš Amerikos, vienos vokietės dėka, kuri parašė projektą, gauta pinigų iš Vokietijos. „Taip buvo ir yra – mes gyvi tik žmonių geranoriškumu“, – tikina Motinos Teresės šeimų namų direktorė.
Visus rėmėjus įstaiga įamžina. Kaip patys sako, augina ant sienos labdaros medelį – ąžuoliuką. Jo lapelių, kuriuose – gerų žmonių pavardės, vis daugėja. Džiugu, kad bendruomenė žmonių geranoriškumu nepiktnaudžiauja, vertina kiekvieną centą.

Niekur nedingsi – už statybines medžiagas dažniausiai tenka mokėti. O remontas padarytas jų pačių jėgomis. „Ateina mamytės nė karto gyvenime „špakliovkės“ rankose nelaikiusios, ir špakliuoja, ir dažo“, – juokiasi R. Zabielienė.

Nors teko lieti kruviną prakaitą, rezultatai matosi. Šiuo metu Motinos Teresės šeimų namuose – tvarkinga ir jauku! Ir visai nesvarbu, kad vonioje ar tualete – septynių spalvų plytelės. „Pažiūri ir prisimeni, kad klijavome viską, ką tuo metu turėjome“, – prisimena darbuotojai.

Šilumos ir meilės ieško internete
Aplinka graži, šilta ir jauki. Teiraujamės, o kaip tarpusavio bendravimas. Įstaigos vadovė neslepia – čia gyvenimas įdomus, būna visko. Kartais sutaria gražiai. Iškepa viena kokį gardų pyragą ir atsineša per pietus į salę, visus pavaišina. Kartais vieni kitiems tampa atramomis – pasidalija problemomis, patarimais. Tačiau būna ir toli gražu ne tokio gražaus bendravimo. Šie, kaip pradžioje minėjome, sužeisti žmonės – itin jautrūs, pažeidžiami, emocionalūs. Pasakei kokį žodį, kitas – atgal ir... gaisras! „Net Naujuosius metus su policija pasitikome“, – neslepia direktorė.

Karčių žodžių sulaukia ir pati įstaigos vadovė. Paskambina telefonu viena besilaukianti mamytė ir pareiškia, kad jai reikia pinigų cigaretėms. Nedavei – pykčio banga. Klausiame, ar neskaudu. Juk ji šiems žmonėms visą savo laiką, jėgas, meilę atiduoda.

R. Zabielienė papurto galvą į šalis – juk aš žinau, kas jų tėvai, koks jų būdas. „Kai kurie jų jau ir vaikų globos namuose buvo pasižymėję – iš vaikų skanesnį kąsnį atiminėdavo, liepdavo kitiems apatinius ir kojines skalbti. Kitos sesuo septynerius metus už organizuotą žmogžudystę kalėjime sėdėjo, mama pasikorus. Juk nuo vaikystės jų gyvenimas toks. Sunku pakeisti“, – teigia vadovė.

Tačiau ir ją, šilto ir šalto mačiusią, kartais dar nustebina čia gyvenantys asmenys. 2015 metų paskutinę dieną įstaigos duris pravėrė nėščia jauna mergina. Murzina, utėlių pilna, nevalgiusi. Rankose – keli maišeliai daiktų. Žinoma, suskubta padėti susitvarkyti merginai, skirtas vienvietis kambarėlis, nupirkta vaistų nuo parazitų. Viskas lyg ir gražu, tačiau pagyveno savaitę ir...

Sugalvojo internete pažinčių paieškoti. Vieną dieną susipažino su vaikinu, kitą – sėdo į automobilį ir išlėkė į Panevėžį. Bandė kita įstaigos gyventoja kaip įmanydama atkalbinėti, kad ši nesėstų į automobilį, kuriame 5 girti vyrai, – viskas veltui! Nepadėjo ir informacija apie tai, kad vairuotojas – žinomas veikėjas, kuris pardavinėja moteris už pinigus.
„Nėštukė“ tik trenkė automobilio durimis ir išrūko! Tik po paros, matyt, supratusi, kur įsivėlė, pradėjo skambinti pavojaus varpais. Ją į Šiaulius parvežė policijos pareigūnai.

Kiekviena istorija parodo, kiek „brudo“ yra tavyje
„Žinote, man tie žmonės duoda didžiulę patirtį. Tokios tikrai niekur negausi. Aš ir pati tobulėju, dirbu su savimi. Kiekviena tokia istorija, parodo, kiek „brudo“ dar yra tavyje. Nes svarbiausia – nesmerkti, nesidyvyti. Aš meldžiuosi, kad priimčiau tokius žmones, kokie jie yra, kad jų nesmerkčiau, kad viską daryčiau su meile. Nes neslėpsiu, kai kurie veiksmai mane dar ir dabar šokiruoja“, – sako R. Zabielienė.

O dėkingumas? Ar jis bent šioks toks yra? Įstaigos atstovė tikina – yra. Esą kai kurie bendruomenės nariai net kelis kartus per dieną ateina, apkabina, dėkoja, jog jiems ištiesta pagalbos ranka. Klausiame, ar Motina Terese niekas nevadina. „Ne, aš – Regina. Nors vadina ne tik vardu, bet ir mokytoja, mama, močiute, kartais – direktore. Įdomu tai, kad močiute mane vadina tie, kuriuos vaikystėje augino močiutė. Jiems, matyt, tai buvo pats brangiausias žmogus. Dėl to man labai smagu“, – šypsosi ji.

Išlydėdami moteris patikina, čia – niekada netrūksta veiklos. Rytą skubi parvežti maisto iš labdaros, tada veži susirgusį vaikelį pas gydytoją, kažkam netikėtai prireikia malkų ar lovos... Žodžiu – spėk suktis. Anot jos, visi čia dirbantys žmonės turi būti kaip Motina Teresė: „Jos darbas buvo katorginis, bet ji patyrė džiaugsmą, viską darė su meile. Taip turi būti ir čia.“

„Mano darbo diena baigiasi vėlai. Ir penktą, ir šeštą, ir septintą. Pavalgai, valandėlę atsikvepi ir sėdi prie kompiuterio – reikia laiškus patikrinti, reikia įvairius projektus padaryti, kad pinigėlių gautume“, – apie nelengvą darbą pasakoja R. Zabielienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Motinos Teresės šeimų namuose laikina pastogė suteikiama krizę išgyvenančioms motinoms.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

„O! Šiandien virė barščius. Dar liko. Nes niekada nežinome, kiek tų valgytojų bus“, – pakėlusi puodo dangtį šypteli R. Zabielienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.