Pirmasis dešimtmetis po Pirmojo pasaulinio karo Šiauliuose pasižymėjo gana intensyvia laikraštija, ne tik visuomeniniu gyvenimu. Prisidengdamos naujagimės demokratinės Konstitucijos priedanga, įvairios srovės, partijos, net privatūs asmenys plačiai naudojosi spauda, propaguodami savo idėjas. Pagrindinio laikraščio nebuvimą nulėmė tai, kad nebuvo mieste vienos politinės organizacijos ar draugijos, pajėgios leisti visuomenei aktualų periodikos leidinį. Kai kuriems iš jų sąlyginė spaudos laisvė iki 1926 metų gruodžio mėnesio perversmo leido pragyventi kelerius metus, kol sugriežtėjusios cenzūros gniaužtuose jie buvo palaipsniui uždusinti.
Vilius Puronas, dizaineris
Vienas iš būdingesnių tos rūšies šiaulietiškos periodikos leidinių – tai „Šiaulių naujienos“, prie kurių įkūrimo prisidėjo garsusis daktaras J. Šliūpas. Nuo 1923 m. iki 1926 m. gruodžio mėn. šis periodinis leidinys, redaguojamas besikeičiančių redaktorių – J. Purvio, J. Šliūpo, A. Vitkausko, B. Petrausko, išsilaikė trejus metus. Tiražas buvo pakankamai solidus – 1500–4000 egz.
Pirmasis „Šiaulių naujienų“ numeris išėjo 1923 m. gruodžio 21 d. Apačioje talpinamas jo vedamasis apie anuometinės Šiaulių laikraštijos istoriją. Kalba netaisyta.
IŠ ŠIAULIŲ KULTŪRINIO ARCHYVO. ŠIAULIŲ LAIKRAŠTIJA.
„Šiaulių Naujienos“, eidamos pirmuoju savaitiniu laikraščiu Šiauliuose, turi priešais save gerokai pramintą laikraštijos kelią, kurį pradėjo skinti jau nuo 1904 m. jų pirmtakūnai daug silpnesnėmis ir sunkesnėmis sąlygomis. Vieniems jų – rusų laikais – teko daug kovoti ir vargo padėti dėl pačios teisės – koncesijos lietuviškam laikraščiui leisti, kitiems, tas teises įgijus jau iš savo valdžios – del spaudos laisvės. Vieni jų „mirė“ negimę, kiti trumpai „dienojo„ ir tik vienas-kitas paliko gilesnių pėdsakų visuomenėje. Tuojau, spauda atgavus, 1904 m. susidariusi buvo bendrovė su VI. Zubovu priešaky savaitiniam laikraščiui Ieisti Šiauliuose, kurio redaktorium turėjo būti šviesios atminties P. Višinskis, bet nežiūrint adminisiracijos prižadų ir iniciatorių pastangų, koncesija nebuvo gauta. 1906 m. čia buvo pasirodęs Miglovaros (J. Miliauskio) lapelis „Žodis“ vidukliške tarme, kuris tačiau laikraščio pobūdžio neturėjo. Tolimesni mėginimai gauti leidimą laikraščiui būvo daryti susidariusios vietos inteligentų grupės: 1915 m. pradžioje – V. Janavičiaus „Šiaulių Balsui“, 1914 m. El. Mickevičienės „Šiaulių Aidui“, A. Dobužinskienės „Šiaulių Žodžiui“, kuriam, pagaliaus koncesija buvo duota, bet redaktorius (P. Bugailiškis) nepatvirtintas. Tik pasaulio karui viską kitaip apvertus, iš po Šiaulių griuvėsių, jiems besistatant ir besitvarkant, Šiaulių Srities Vartotojų Bendrovių Sąjunga ryžasi leisti „Sietyną“, dvisavaitinį kooperacijos, savivaldybės, ūkio ir kultūros laikraštį, kurio pirmasai numeris išeina 1919 m. lapkričio mėn., siaučiant Šiauliuose bermontiadai ir kontrabanda gabenamas per frontą iš Raseinių, kur jo pirmieji numeriai buvo spausdinami. P. Bugailiškio redaguojamas „Sietynas“ ėjo 5 metus (56 num.) nemažo žurnalo pavidale, padėdamas organizuotis mūsų besikuriančioms savivaldybėms, kooperacijai ir šiaip visuomenės įstaigoms. Įvairūs rinkimai, visuomeninių srovių kova sudarė iš savo pusės dirvą kitos rūšies periodinei spaudai – politiniems laikraščiams. Trumpu laiku nuo 1921 m. pasirodė jų nemažas skaičius – berods, visi kraštutiniojo sparno ir... neilgo amžiaus, būtent, dvisavaitinis „Darbininkų Atstovas“ red. B. Eidukevičienės (išėjo 9 num.), „Darbininkų Vienybė“ – abu Šiaulių Darb. Prof. Sąjungos ir Savivaldybių Darb. Frakcijos organas, „Kova“, „Mūsų Vėliava“ – abu Šiaul. Darb. Prof. sąj. ir jos Jaunimo sekcijos organas.<...>Šalia minėtųjų laikraščių „kovotojų“, viens po kito atsiranda visai naujos mūsų sąlygose krypties ir pobūdžio laikraščiai, k. t.: jumoro ir satyros „Šaipokas“, kuris iš rankraštinio lapelio iš pradžių prisišliejęs prie „Sietyno“, paskiau atskiru laikraštuku kas dvi savaiti „šaiposi“, J. Augustinavičiaus leidžiamas ir redaguojanas; „Atgimimas“ – dvasinei kultūrai kelti (altruistų – tolstojiečių), „Skautų Aidas“ – Šiaulių skautų XIII ir XIV draugovių laikraštėlis, red. J. Tamošausko, ir, pagaliau, pirmasai iliustruotas mokslo populiarus mėnesinis žurnalas „Kultūra“(red. P. Bugailiškis), to paties vardo b-vės leidžiamas.Taip bujoja-auga Šiaulių periodinė spauda, būdama gyvu atspindžiu jų visuomeninio gajumo ir pranašumo. Sf. („Šiaulių Naujienos“ 1923. XII. 21, Nr. 1, psl. 1).
Pirmųjų „Šiaulių naujienų“ komplektas yra saugomas Vilniuje, Lietuvos Mokslų Akademijos Retų spausdinių skyriuje, kuris anksčiau buvo „specfondu“, neprieinamu tarybinio žmogaus nosiai. Įdomu, kad įkišus dabar nosį į anuometines laikraščio aktualijas nemažai įdomaus rastų ir XXI a. smalsus šiaulietis. Juk ne už negražias akis laikraščio redaktorius buvo atsidūręs už grotų – už ateistinio pobūdžio E. Roterdamiečio „Laišką panos Marijos“ ir už poeto Jovaro antireliginį eilėraštį „Viešpačiui“. Nes begėdžiai klerikalai per Seimą buvo prastūmę įstatymą, neleidusį spausdinti medžiagos, žeidžiančios religinius įsitikinimus.
P. Bugailiškio 1938 m. „Šiaulių metraštyje“ liko atsiminimų, kad kokiais 1923 metais laikraštis (red. A. Vitkauskas) buvo išsileidęs humoristinį vienkartinį lapelį „Šakar-makar“. Jis – ne tik „ŠN“ savireklamos forma. Tai – pirmasis laikraščio priedas turtingame Šiaulių laikraštijos būryje...
Nuotraukoje matome 1926 metų gruodžio 26 dienos „Šiaulių naujienų“ numerį, išcenzūruotą anuometinių cenzorių. Šią objektyvią realybę šių eilučių autoriui teko laimė nufotografuoti dar tarybiniais metais slaptai į LTSR MA spec. fondus įsineštu nuosavu „Zenitu“, pateikus Šiaulių m. LDT VK darbuotojo pažymėjimą ir kelis gvazdikus ten dirbusioms personalinėms pensininkėms.
Viskas keičiasi, kinta, eina-praeina, o Lietuva pasilieka. (iliustr.: „1926 ŠN cenzūra”)
Reikia paminėti, kad po 1926 m. gruodžio perversmo laikraščio redaktorius B. Petrauskas kuriam laikui buvo patalpintas į Varnių koncentracijos stovyklą.
Net 1927 metais, uždraudus koncesiją, laikraštis iki 1928 05 15 tebeėjo vis kitais pavadinimais, tokia forma mitriai apeidamas demokratinį spaudos laisvės apribojimą.
Pabandykime visus išvardyti: „Šios dienos Šiaulių naujienos“, „Šių metų Šiaulių Naujienos“, „Naujos Šiaulių Naujienos“ (beje, šiuo pavadinimu sugebėjo išeiti 27 numeriai), „Savaitinės Šiaulių Naujienos“, „Naujausios Šiaulių Naujienos“, „Šios savaitės Šiaulių Naujienos“, „Savaitės įvykių Šiaulių Naujienos“, „Einamų įvykių Šiaulių Naujienos“, „Šiandieninės Šiaulių Naujienos“, „Mūsų Šiaulių Naujienos“, „Mūsų įdomios Šiaulių Naujienos“, „Vienkartinės Šiaulių Naujienos“, „Mūsų naujos Šiaulių Naujienos“, „Sekmadienio Šiaulių Naujienos“, „Mano Šiaulių Naujienos“, „Kalėdų Šiaulių Naujienos“, „1928 metų Šiaulių Naujienos“, „Visuomenės Šiaulių Naujienos“, „Mūsų naujausios Šiaulių Naujienos“, „66 Šiaulių Naujienos“, „69 Šiaulių Naujienos“, „77 Šiaulių Naujienos“, „88 Šiaulių Naujienos“, „99 Šiaulių Naujienos“, „75 Šiaulių Naujienos“, „79 Šiaulių Naujienos“, „Velykinės Šiaulių Naujienos“, „100 ŠN“, „Šiokios–tokios Šiaulių Naujienos“, „Šių dienų Šiaulių Naujienos“… paskutinis – „1928 m. gegužės 15 dienos Šiaulių Naujienos“.
Visai kaip toje patarlėje „Ta pati panelė, tik kita suknelė“. Daugiau kaip 30 skirtingų pavadinimų! Lietuviškai „Gineso“ knygai to visiškai užtenka.
Taigi, netekęs koncesijos „Šiaulių naujienos“ dar du metus ėjo kintančiais pavadinimais. Neabejotina, kad gyvenimas privers pasidomėti tais bei kitais laikraščio ir laikmečio sentimentais, o besidomintiems statistika paaiškės, kiek numerių buvo išleista per visą ankstyvąją 1923–1928 m. „Šiaulių naujienų“ biografiją.
„Laukinis žmogus spaudos neskaito!“
Senieji šiauliečiai pasakoja, kad Šiaulių laikraštininkai A. Smetonos valdymo laikais buvo paskelbę konkursą šūkiui, kuris geriausiai propaguotų periodiką. Šis šūkis buvo nugalėtoju, juo puošėsi vienas iš spaudos taškų, jį rėkaudavo vaikai, pardavinėję spaudą.
Po kelių metų, 1928 m. pabaigoje, Šiauliuose atsirado nuolatinis miesto laikraštis legendiniu pavadinimu „Momentas“. 1930 02 08 šis laikraštis dėl kažkokių priežasčių buvo uždarytas, išleidęs 84 numerius, tačiau praėjus mėnesiui, 1930 03 22 dieną, atgimė nauju pavadinimu – „Mūsų momentas“. Istorija pasikartojo: 1933 metais laikraštis vėl buvo uždarytas, bet 1936 metais jis vėl atgimė kaip „Įdomus mūsų momentas“! Tai bent Feniksas!
Jis – pirmasis miesto laikraštis, pradėjęs spausdinti pagrindinius straipsnius, knygų recenzijas, rašęs apie pramonę, komerciją, ūkį. 1940 metų „Įdomus mūsų momentas“ paskutiniuose savo numeriuose įamžino pirmąsias tarybų valdžios įdiegimo dienas Šiauliuose, kurios netrukus uždusino šį laikraštį. O šiaulietiška „momentų tradicija“ nemirė, už pusės šimtmečio 1989–1990 metais išleidusi net 13 „Nelabai įdomaus mūsų momento“ numerių… Sutikime, juk įdomi toji laikraštininkų terpė!
Nenukrypkime nuo temos, tęskime mistinę „Šiaulių naujienų“ istoriją, sovietmečio pridengtą raudonu audeklu. Stalino saulė, uždariusi „Įdomų mūsų momentą”, nutarė spausdinti „Raudonąją vėliavą“ (red. Vytautas Šileikis). Iki karo pradžios spėjo išleisti apie 8 numerius, išlikusius, berods, Vilniuje, MA bibliotekoje.
Pokarinė „Raudonoji vėliava“ savo skaičiuotę vėl pradėjo nuo nulio. Ilgo ir prasmingo LKP Šiaulių m. komiteto organo gyvenimo neaprašinėsime. Nereikia užmiršti, kad tuometiniame miesto laikraštyje taip pat dirbo lietuviai inteligentai, kurie, net suspausti ideologinių gniaužtų, rasdavo, kaip išspausdinti vieną kitą kraštotyrinį straipsnį, vieną kitą pažangesnę mintį. Vedamųjų, gi, neskaitydavome.
1988 07 27 dieną „Raudonoji vėliava“ nebemadingą pavadinimą pakeitė į „Šiaulių naujienas“, naujai atgijusiam pavadinimui padovanojusi savąją numeraciją. Įdomesnės naujojo pavadinimo istorinės peripetijos aprašytos straipsnyje „Gausi pavadinimo šeima“ (žr. „ŠN“ 1988 07 28, Nr. 149), kam bus įdomu – bibliotekoje teapsilanko.
Daktaras J. Šliūpas.