2013-02-01 03\

Šiaulių visuomeninės bibliotekos 1904 metų knygų rusų ir užsienio kalbomis katalogas – iš jo skaitytojai išsirinkdavo knygas.
P. Višinskio bibliotekos archyvo nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiemet 777-metį švenčiančiuose Šiauliuose miestiečiams skirtos viešosios bibliotekos negali pasigirti įspūdingais jubiliejais – tik XIX amžiaus viduryje mieste įkurta pirmoji vieša biblioteka. Iki XX amžiaus pradžios viešųjų bibliotekų susikūrė nemažai, tik ne visos ilgai gyvavo.
Apie sudėtingą bibliotekų kūrimosi Šiauliuose istoriją ir pasakoja Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Informacijos-kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė Audronė Baškienė.
Istorikė A. Baškienė jau vienuoliktus metus P. Višinskio bibliotekoje vykdo kraštotyrinę veiklą, kartu su kolegėmis tęsia žymiosios kraštotyrininkės Birutės Knizikevičienės pradėtą darbą. Nors praėjusiais metais bibliotekoje įgyvendintas didžiulis skaitmeninimo projektas „Virtualios elektroninio paveldo sistemos plėtra“, vyriausioji bibliografė apgailestauja, kad kaip batsiuvys be batų, taip ir biblioteka be išsamios savo istorijos. Yra tik viena kita tam tikrą Šiaulių miesto bibliotekų istorijos laikotarpį nušviečiančių knygų – Nijolės Petraitytės „Šiaulių viešoji biblioteka: istorinės atodairos 1920–1950 m.“, Jono Nekrašiaus „Šiaulių berniukų gimnazijos biblioteka – pirmoji valstybinė biblioteka mieste“, keletas kraštotyrinių darbų.
Tad kol knyga-studija apie Šiaulių bibliotekas – tik ateities planuose, su šių švietimo įstaigų, renkančių, komplektuojančių, saugančių knygas ir leidžiančių jomis naudotis visuomenei, istorija mieste supažindina vyriausioji bibliografė Audronė Baškienė.

Pirmoji – gimnazijos biblioteka
„1842 metų gruodžio 18 dieną išleistas įsakas dėl Kauno gubernijos įkūrimo turėjo didelės reikšmės ir Šiauliams – nuo 1843 metų Šiauliai tapo šios gubernijos apskrities miestu. Todėl jam buvo skiriamas nemenkas dėmesys: tais pačiais metais čia įsteigta miesto ligoninė, ėmė veikti garinis malūnas, pradėjo kurtis įvairios apskrities įstaigos ir jau XIX amžiaus viduryje mieste buvo daugiau kaip keturi tūkstančiai gyventojų.
Gavus apskrities miesto statusą iškilo miesto viešosios bibliotekos steigimo klausimas. Nors jau 1838 metais steigti mieste biblioteką siekė Šiaulių pavieto bajorai, tačiau tik 1845 metais buvo gautas leidimas iš Baltarusijos čia perkelti Svisločiaus gimnaziją kartu su biblioteka. Suprantama, kad visos švietimo įstaigos perkėlimas, kol arklių traukiamais vežimais buvo pervežtos knygos, mokykliniai suolai ir mokytojai į naujutėlaitį gimnazijos pastatą Šiauliuose, gerokai užtruko.
Tik 1851 metų rugpjūčio 30 dieną įvyko Šiaulių vyrų gimnazijos ir kartu gimnazijos bibliotekos atidarymas.
Ši biblioteka turėjo daug pavadinimų – ir Šiaulių gimnazijos fundamentalinė biblioteka, ir Šiaulių vyrų gimnazijos biblioteka, ir Šiaulių gimnazijos biblioteka, o jos fondą sudarė daugiausiai iš Svisločiaus atvežta literatūra, taip pat likviduoto Pašiaušės bazilionų vienuolyno bibliotekos likučiai, konfiskuotos 1831 metų sukilimo dalyvių bibliotekos ir laikinam saugojimui perduota Joniškio dekanato biblioteka.
1861 metais šioje gimnazijos bibliotekoje jau buvo 2 847 tomai knygų daugiausiai rusų ir lenkų kalbomis. Nors tai buvo ne privati, o valstybinė biblioteka, ji buvo skirta tenkinti gimnazijos mokytojų ir mokinių poreikius, ne miestiečių.“

Visuomeninė biblioteka
„Neilgai gimnazijos biblioteka Šiauliuose buvo vienintelė – 1860–1861 metais buvo įkurta Šiaulių miesto visuomeninė biblioteka. Ją įsteigė vietos dvarininkai ir valdininkai kažkuriame iki šiol nenustatytame pastate miesto centre.
Šiai bibliotekai pradžią davė Šiaulių apskrities teismo tarnautojo Pranciškaus Paulausko dovanotos 754 knygos. Visuomeninėje bibliotekoje dauguma knygų buvo XVIII–XIX amžių lenkų grožinė literatūra, taip pat buvo prancūzų ir rusų autorių knygų.
Ir ši Šiaulių visuomeninė biblioteka vienintelė iš to meto Lietuvos viešųjų bibliotekų turėjo naujausių lietuviškų knygų: Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“ ir „Tamošių iš Kempės“ bei Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių...“. Šios lietuviškos knygos į bibliotekos fondus pateko iš paaukotų privačių rinkinių.
Visuomeninė biblioteka buvo skirta tik inteligentijai – liaudžiai ji nebuvo prieinama. Neprieinama, nes buvo didelis mokestis už naudojimąsi knygomis ir, žinoma, dėl fondų sudėties – trūko tada miestiečiams žinių skaityti knygas užsienio kalbomis.“

Bibliotekų išdraskymo metai
„Po 1863 metų sukilimo generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo, liaudies vadinto Koriku, įsakymu ši visuomeninė biblioteka buvo uždaryta, o dalis jos knygų perduota gimnazijos bibliotekai.
Kadangi dauguma knygų buvo lenkų kalba ir neatitiko valstybinei gimnazijai keliamų reikalavimų, maždaug 620 knygų buvo perduota Vilniuje steigiamai viešajai bibliotekai. Tačiau reikia pripažinti, kad pasipildė ir gimnazijos biblioteka – joje 1866 metais jau buvo 5 731 tomas.“

Slaptos ir pusiau slaptos bibliotekos
„Taigi Šiauliuose po sukilimo liko tik gimnazijos biblioteka. Taip buvo maždaug iki 1868 metų, kai mieste veikiantis Piliečių klubas įkūrė biblioteką klubo nariams.
Tuo pačiu metu Šiauliuose veikė kitų visuomeninių draugijų bibliotekų – tik jos buvo uždaros, skirtos nedideliam bičiulių, bendraminčių ratui.
Taigi bibliotekų Šiauliuose vis dėlto buvo – savišvietai, reikia manyti, užteko.
Tačiau ne gimnazistams, kurie pradėjo ieškoti būdų, kaip įgyti draudžiamos lietuviškos literatūros. 1874 metais Šiaulių gimnazijoje susibūrė gimnazistų savišvietos būrelis, vadovaujamas gimnazisto Jono Bielskio, ir įsteigė slaptą bibliotekėlę. Joje iš pradžių vyravo rusiškos knygos, vėliau ją per knygnešius pasiekė ir uždraustos lietuviškos knygos.
Slaptoji bibliotekėlė veikė gimnazistų butuose, bet susiklosčius pavojingai situacijai buvo perkelta į Zubovų dvarą. Neužfiksuota, kur toji biblioteka buvo – Zubovų rūmuose Šiaulių centre ar Ginkūnų dvare. Labiausiai tikėtina, kad ji vis dėlto buvo įkurdinta mieste, netoli gimnazijos – vadinamajame Didždvaryje.
Kodėl slapta bibliotekėlė prieglobstį rado grafų dvare? Paprasčiausiai Vladimiras Zubovas buvo gimnazistų savišvietos būrelio narys.
Buvęs šios bibliotekos vedėjas Beržanskis rašo, kad slaptojoje bibliotekėlėje buvo apie tris tūkstančius tomų įvairaus turinio knygų ir jai net Miglovara iš Rygos siuntinėjo „Aušros“ laikraščio numerius, kad būtų išplatintas Šiauliuose.
Biblioteką aptarnaudavo ir komplektuodavo patys gimnazistai, vėliau tapę aktyviais visuomenės veikėjais, – K. Bielskis, V. Čepinskis, A. Domaševičius, A. Janulaitis, S. Kairys, V. Sirutavičius, J. Vileišis, nes ji buvo skirta daugiausiai gimnazistams.
Šiauliuose gyveno nemažai žydų tautybės žmonių, tai netoli gimnazijos veikė Cimkausko knygų ir rašomųjų reikmenų parduotuvė, kurioje buvo apie 10 tūkstančių knygų, tarp kurių buvo ir draudžiamų lietuviškų spaudinių. Šitoje parduotuvėje lankydavosi žemesniųjų klasių gimnazistai ir už pinigus skolindavosi knygų.
Be slaptos Zubovų dvare veikusios bibliotekėlės, mieste veikė prie vienos pradinės žydų mokyklos biblioteka (700 tomų knygų), 1898 metais įsteigtos mergaičių gimnazijos biblioteka (637 knygos). 1890 metais Šiauliuose įsteigiamas karių klubas, kuris turėjo bibliotekėlę savo nariams, nuo 1897 liaudies auditorijoje veikė apskrities liaudies blaivybės komiteto įsteigta biblioteka ir skaitykla, pavadinta Aleksandro Puškino vardu.
Buvo ir mažų bibliotekėlių: skaitymo paslaugas teikė Šventojo Juozapo darbininkų draugijos biblioteka, „Varpo“ draugija, Segalio spaudos agentūra su knygų abonementu. Mieste būta didelių asmeninių knygų kolekcijų, kurias turėjo P. M. Karpis, J. Prekeris, bajorų vadas A. Moras ir kiti.
Prieš prasidedant Pirmajam pasauliniam karui teisininkai Bugailiškis ir Biržiška bibliotekoms skyrė labai daug dėmesio – reikia keisti nusistovėjusį bibliotekų darbą, reformuoti skaitybą, priartinti knygas prie paprastų miestiečių, ieškoti būdų kaip sumažinti lietuviškų knygų stygių, nes lenkų, rusų kalbomis jų buvo kaip ir pakankamai. Todėl buvo organizuojami labdaringi lietuviški vakarai, kad būtų surinkta lėšų knygoms įsigyti.“

Vėl – visuomeninė biblioteka
Amžių sandūroje mažos, uždaros bibliotekos šiauliečių jau nebetenkino, todėl 1900 metais miesto inteligentijos iniciatyva buvo patvirtinti kuriamos Visuomeninės bibliotekos įstatai. Pati biblioteka atidaryta Didždvaryje 1903 metų gegužės 4-ąją.
Bibliotekai lėšos buvo kaupiamos iš nario mokesčio ir labdaros renginių. Beje, šia biblioteka jau buvo leista naudotis ir visiems skaityti norintiems miestiečiams.
Knygų šioje bibliotekoje jau būta įvairių, o ir nemažas skaitytojų skaičius. Todėl iki Pirmojo pasaulinio karo visuomeninės bibliotekos knygų fondas padidėjo nuo 5,3 iki 9,3 tūkstančio spaudinių.“
(Bus daugiau.)

Iš bibliotekų istorijos
Pirmosios bibliotekos buvo įkurtos senovės Rytuose. Apie 2500 metais prieš Kristų Babilono mieste Nipure, prie šventyklos, buvo sukaupta daugybės molinių lentelių biblioteka. XVIII–XVII amžiuje prieš Kristų Egipte, Tebuose, pradėtos kaupti papiruso ritinėlių knygos.
Senovės Graikijoje IV amžiuje prieš Kristų buvo įkurta pirmoji viešoji biblioteka Heraklėja.
Tačiau didžiausia senovės pasaulio biblioteka buvo įkurta III amžiuje prieš mūsų erą Egipte, Aleksandrijoje. Tai buvo visas kompleksas, kurio galėtų pavydėti ir nūdienos didžiausios pasaulio bibliotekos: gyvenamieji pastatai, valgyklos, skaityklos, botanikos ir zoologijos sodai, oranžerija ir, žinoma, pati biblioteka.
Čia buvo sukaupta per 200 tūkstančių papiruso knygų, per 700 tūkstančių įvairių dokumentų. Deja, Aleksandrijos biblioteka buvo sunaikinta maždaug 270 mūsų eros metais.

2013-02-01 18

Zubovų rūmuose nuo maždaug 1875–1876 metų veikė slapta gimnazistų bibliotekėlė, o nuo 1903-iųjų iki Pirmojo pasaulinio karo – ir Šiaulių visuomeninė biblioteka.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-02-01 27Juliaus Janonio gimnazija gali pelnytai didžiuotis: čia 1851 metais buvo įkurta ne tik pirmoji miesto švietimo įstaiga, bet ir pirmoji valstybinė biblioteka Šiauliuose.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-02-01 11

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Informacijos-kraštotyros skyriaus vyriausioji bibliografė Audronė Baškienė: „Šiaulių visuomeninė biblioteka vienintelė iš to meto Lietuvos viešųjų bibliotekų turėjo naujausių lietuviškų knygų: Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“ ir „Tamošių iš Kempės“ bei Simono Daukanto „Būdą senovės lietuvių...“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

2013-02-01 23

2013-02-01 24

2013-02-01 25

2013-02-01 26

Dabartinė Juliaus Janonio gimnazijos biblioteka gali pasigirti vėl susigrąžintais senųjų fondų leidiniais.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94561212
Į viršų