Konradas Brandelis (Varšuva). Liepojos-Romnų geležinkelio originalių fotografijų albumas, 1871 m. Ką tik nutiestu geležinkeliu pro Šiaulius vyksta traukinys. Originalas saugomas Rusijos valstybinėje bibliotekoje Peterburge.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedra, kuri iki 1997 metų turėjo bažnyčios statusą, yra Šiaulių  simbolis kaip iškiliausias miesto istorijos paminklas. Ir seniausias, nes pastatytas XVIII amžiaus pradžioje pagal renesanso architektūros principus - lotyniško kryžiaus plano, vienabokštė, su šešiasiene apside, šventoriaus tvora aukštoka, mūrinė, su sargybos bokšteliais kampuose ir šaudymo angomis, su saulės laikrodžiu ant pietinės sienos.

Tokia ši bažnyčia, dabar visų vadinama tik katedra, buvo seniai – prieš pusantro šimto metų jos renesansinis bokštas užfiksuotas pačioje seniausioje iš visų nuotraukų, kurių originalai ir reprodukcijos saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinyje - Fotografijos muziejuje. Nes kas kitas nei fotografijos geriau dokumentuoja praeities vaizdus.  
Tad kokia buvo Šiaulių Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (katedra), galima pamatyti Šiaulių „Aušros“ muziejaus 2010 metais išleistame albume „Šiaulių katedra“ su ikonografija ir architektūrinių, istorinių ir literatūrinių tyrinėjimų medžiaga.

Praėjusius lygiai trejiems metams nuo albumo išleidimo „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus vedėja Vilija Ulinskytė-Balzienė sako, kad ne visa apie katedrą surinkta medžiaga pateko į šį leidinį, o ir vėliau buvo padaryta naujų atradimų.

- Taip, šis albumas - vienas iš prasmingiausių pastarųjų metų „Aušros“ muziejaus leidinių. Jis iš tikrųjų vainikavo kelerių metų projektą, kurio pradžia buvo 2007 metais Chaimo Frenkelio viloje surengta  paroda „Šiaulių katedra“, minint Šiaulių vyskupijos įkūrimo dešimtmetį.
Šios parodos pagrindu buvo parengtas leidinys, kuris kartu buvo kaip ir parodos dokumentacija – katalogas. Tačiau nuo katalogo leidinys išaugo iki albumo, nes parodos medžiaga buvo papildyta ir gavosi leidinys su ikonografine ir tyrinėjimų medžiaga.

Pirminis parodos „Šiaulių katedra“ sumanymas buvo tik fotografijų paroda, nes yra išlikusi labai įdomi medžiaga fotografo Stasio Ivanausko negatyvuose. Tai 1943 metais fiksuotos katedros interjero detalės, altoriai, sakyklos, klaupkos, įvairūs liturginiai ir procesijų reikmenys, nes

S. Ivanauskas bendradarbiaudamas su „Aušros“ muziejumi turėjo užduotį viską labai detaliai nufotografuoti.
Ir viso to mes po metų netekome – 1944 metais, kaip žinome, buvo gaisras, viskas buvo sunaikinta ir dabar ta erdvė yra tokia tuščia, lakoniška. Todėl mums muziejininkams ir kilo idėja tiesiog parodyti, kokia gi buvo mūsų katedra iki didžiųjų praradimų.

Žinote, kaip būna – paleidi sniego gniūžtę, o ji risdamasi nuo kalno tampa lavina. Tik pradėjome toms S. Ivanausko nuotraukoms rinkti tekstinę medžiagą - pradėjo vertis labai įdomūs klodai.
Tada jau atsirado poreikis parodyti kompleksiškai šio pastato istoriją, nes būta ir daugiau praradimų ne tik interjero – ir išorė keitėsi, ir ji prarado savo pirminį renesansinį vaizdą po XIX amžiaus antrosios pusės perstatymų.
Čia jau fotografijų nebeužteko, todėl teko remtis ir tapyba, ir visomis kitomis priemonėmis.
Ir taip parodos koncepcija prasiplėtė, tačiau paroda vis tiek išliko mūsų – Fotografijos - skyriaus kuruojama, nes skyriuje yra ir istorikų, ir meno žmonių – ne tik su fotografija dirbame.
Užmezgėme kontaktus ir su tyrinėtojais – menotyrininku profesoriumi habilituotu daktaru Vytautu Levandausku, kuris keturis dešimtmečius mūsų katedrą tyrinėja, istorike docente daktare Rita Regina Trimoniene.

O ir mūsų muziejaus istorikai padėjo, Dailės skyrius įsijungė ir taip gavosi bendras muziejaus projektas – pakankamai rimtas, tarptautinis.
Tarptautinis, nes labai daug medžiagos buvo užsienio archyvuose surasta ir pirmą kartą atvežta į Lietuvą. Kai kuri medžiaga buvo žinoma, bet padarytas šiandieninėmis skaitmeninėmis technologijomis originalaus vaizdo kopijas tik dabar įgalėjome atsivežti ir parodyti.

- Ir kur toji informacija apie Šiaulių katedrą buvo išsisklaidžiusi?
- Pradėjome nuo kaimyninių šalių. Mūsų kolega istorikas važiavo į Baltarusijos valstybinį archyvą ir ten studijavo Radvilų archyvą bei medžiagą, kuri yra susijusi su mūsų bažnyčios rekonstrukcijomis. Nacionalinis muziejus Krokuvoje mums suteikė Napoleono Ordos piešinio kopiją, taip pat iš Varšuvos valstybinės bibliotekos per didelius vargus ir tarpininkavimus pavyko gauti Šiaulių Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčios statytojo kunigo Petro Tarvainio eiliuotos panegirikos „Linksmas pasveikinimas“ vienintelio išlikusio egzemplioriaus faksimilę.
Per atostogas su direktoriumi užsukome į Berlyno nacionalinę biblioteką, iš kur parsivežėme 1669-1700 metų katedros plano kopiją, p paskui iš Maskvos karo istorijos archyvo – ir 1800 metų planą.

Visur medžiagos ieškojome jau nekalbant apie Lietuvos archyvus, muziejus – Lietuvos Mokslo Akademijoje, Vilniaus universiteto bibliotekoje, Kauno archivyskupijos muziejuje...
Kažkiek tie mūsų ieškojimai buvo finansuojami. Pavyzdžiui, kolega, kuris vyko į Baltarusiją, buvo gavęs Kultūros ministerijos stipendiją Radvilų archyvui studijuoti, Kultūros rėmimo fondas iš dalies finansavo parodos rengimą – buvo skirta lėšų parodos apipavidalinimui, pristatymui.
O pristatymas išties buvo įspūdingas, teatralizuotas: skambėjo renesanso muzika, dainos, buvo šokami to meto šokiai, skaitomi XVII amžiaus pamokslai, kurie iš to meto Šiaulių bažnyčios sakyklos buvo sakomi, ir taip toliau.

Tačiau iš principo visi tie tyrinėjimai buvo mūsų darbo dalis: ir atostogaudami medžiagą rinkome, ir šiaip labai intensyviai dirbome. Nes, kaip sakyta, viskas buvo planuota vienaip, o paskui darbų apimtys tik didėjo, didėjo.
Dabar manau, kad mums tikrai viskas pavyko, nes gavosi įdomi paroda, kokios net nesitikėjome. Nesitikėjome ir tokio šiauliečių susidomėjimo - 5,5-6 tūkstančiai lankytojų buvo šioje parodoje. Tai tiesiog buvo paroda rekordininkė, kas rodo, kad ši tema aktuali žmonėms.

Tačiau paroda yra tam tikras medžiagos pateikimo formatas – ją riboja erdvė. Turėjome tik tris sales, į kurias ir turėjome tilpti.
Ir, kaip taisyklė, visada lieka labai daug medžiagos, kuri nepatenka į parodą. O ši netilpusioji medžiaga atrodė taip pat įdomi ir praktiškai lygiavertė tai, kuri buvo parodyta.
Todėl tiesiog nesinorėjo viso to įdirbio palaidoti, palikti, nes po to vėl sugrįžti prie jos yra didžiulis darbas -  norėjosi viską sudėti. O tai buvo galima padaryti tik išleidžiant albumą. Nors ir albumo formatas leido ne viską parodyti. Be to, mus ribojo ir finansiniai dalykai ir visa kita.

Kita vertus, pakankami sudėtinga išleisti albumą apie vieną objektą, kad tie patys besikartojantys vaizdai nenusibostų ir kad akis neatbuktų. Taigi negalima buvo albumo perkrauti, padaryti jį labai didelės apimties.
Todėl į albumą nepateko ir istoriniai dokumentai, kurie yra įdomūs kaip šaltiniai, bet nėra vizualūs. Jie, aišku, buvo naudoti publikuotoje tyrinėjimų medžiagoje ir tik kai kurie pateko kaip viena kita reikšmingesnė iliustracija.

- Tad kokia yra seniausia Šiaulių katedros nuotrauka, kuri, be abejo, yra „Aušros“ muziejaus nuosavybė?
- Deja, ne. Nors seniausios katedros nuotraukos kopiją mes suradome mūsų muziejuje. Bet suradome šiek tiek vėliau, nei išleidome albumą. Deja, deja, neužtikome iš pradžių siūlo galo, nors ir turėjome  turėjome labai seną sovietinių laikų – berods 1969 metų - negatyvą muziejuje. Tačiau prie jo nebuvo jokios nuorodos, kur daryta reprodukcija, nes negatyvas buvo originalios nuotraukos  reprodukcija.
Radome ją po ilgų ieškojimų suvieniję jėgas su fotografijos tyrinėtoju ir diplomatu Dainiumi Junevičiumi Sankt Peterburgo nacionalinėje bibliotekoje – ten dabar ir tas yra originalių fotografijų albumas.

O ta seniausioji nuotrauka yra 1871 metų  - iš to laiko, kai fotografija pasaulyje tik pradėjo įsibėgėti. Ir tai, be abejo, yra labai ankstyvas vaizdas, nes kitas fotografinis katedros vaizdas yra iš  maždaug 1910 metų. Todėl tas keturiasdešimties metų skirtumas tarp tų dviejų seniausiųjų fotografijų labai didelį įspūdį daro.
Ta pirmoji nuotrauka - Šiaulių miesto panorama su tolumoje matomu katedros siluetu - yra labai žymaus lenkų fotografo Konrado Brandelio užsakomasis darbas.
K. Brandelis Liepojos geležinkelių valdybos užsakymu turėjo parengti Liepojos geležinkelio, kuris ką tik buvo nutiestas ir pro Šiaulius, stočių ir kitų objektų fotografijų albumą. Tad ir vienoje iš to albumo nuotraukų ir buvo nufotografuota Šiaulių panorama su pravažiuojančiu traukiniu pirmame plane, kitoje – ką tik pastatytos, bet dar neįrengtos Šiaulių geležinkelio stoties pastato vaizdas.
Dabar užsikabinę už to siūlo einame K. Brandelio pėdomis, nes tikėtina, kad jis į Šiaulius turėjo atvykti, o atvykęs įsikurti ir jei jau geležinkelį fotografavo, tai turėjo mieste atkreipti į dėmesį į katedrą – ją fotografuoti. Tačiau kol kas mums nepavyko rasti daugiau medžiagos, jo negatyvų archyvo nei Sankt Peterburge, nei Lenkijoje.

- Vadinasi, pirmoji katedros fotografija daryta fotoaparatu ant trikojo, su ilgu išlaikymu, ant stiklo plokštelės?
- Taip. Fotografavo Konradas Brandelis iš anapus Prūdelio, už geležinkelio sankasos. Pirmajame plane – traukinys, už jo - Prūdelis, o tolumoje Šiaulių panorama su katedra ir malūnu tolumoje. Žodžiu, nuotraukoje – kelios dominantės tuo laiku buvusio dar nedidelio miestelio, kur pramonės dar nebuvo, o traukinys simbolizavo kažko naujo ir galingo pradžią.
Kadangi nuotraukoje tik miesto panorama, katedros vaizdas tolimajame plane labai ryškus. Tačiau  mums buvo didelis džiaugsmas rasti tą dokumentavimą, kad katedra dar buvo su renesansiniu bokštu, nes po devynerių metų nuo fotografavimo buvo didelis gaisras, po kurio bokštas buvo rekonstruotas jau pagal to laiko supratimą.
Tad, kadangi ne vieną kartą katedra nukentėjo, tai ir 1944 metais ji prarado ne tik interjerą, bet ir jau nebeautentišką neberenesansišką bokštą.

O juk būtent dėl unikalios renesansinės Šiaulių katedros architektūros dr, V. Levandauskas mūsų katedrą stato į vieną gretą su gotikine Šventosios Onos ir barokine Vilniaus Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčiomis, klasicizmo stiliaus Vilniaus katedra – aišku kalbant apie Šiaulių katedros pirminį pavidalą.
Visai neseniai, kai vyko Šiaulių katedros rekonstrukcija, tarp restauratorių buvo pasvarstymų, kad jei jau rekonstruojama,  gal reikėtų atkurti ir tikrąjį pirminį jos vaizdą, nes tai, kas yra mūsų atmintyje, nėra didžiausia vertybė.

Kodėl yra verta kalbėti apie tai, kaip katedra atrodė ką tik pastatyta? Tam, kad tas pirminio pavidalo vaizdinys visuomenės sąmonėje taptų labai artimas, priimtinas, neatsiejamas nuo šio objekto. Ir ta,, kad ateityje diskusija apie renesansinės katedros atkūrimą nebūtų tokia nedrąsi. Juk galbūt kitos rekonstrukcijos metu atsiras galimybė iš tikrųjų atkurti katedrą.

- Taigi antrą kartą Šiaulių katedra nufotografuota tik 1910 metais...
- Išliko tik 1910 metų pirmas fotografinis katedros vaizdas, tačiau yra ir ankstyvesnių vaizdų - iš XX amžiaus pirmųjų metų atvirukuose, tai yra, poligrafijoje.
Mes kalbame apie fotografijas, o atvirukai yra visai kas kita. Jie ne ant fotopopieriaus atspausdinti, išleisti komerciniais tikslais didesniais tiražais, užtat jų ir išliko daugiau nei nuotraukų.  Atvirukai buvo kiek retušuoti, spalvinti, todėl gal yra ne visai atspindintys objektyvią tiesą.

O su ta tiesa mes susidūrėme dabar Chaimo Frenkelio viloje pristatydami senųjų Šiaulių maketą. Žmonės klausia, ar maketo pastatų spalvos atkurtos pagal ano laiko ikonografiją.
Atsakant į šį klausimą mums tenka vynioti loginį siūlą: taip, tikėtina, kad tos maketo pastatų spalvos yra artimos buvusioms arba kad taip galėjo būti. Juk objektyviai pasakyti, kokių spalvų tuo metu buvo pastatai ir taip toliau, galimybių nėra, nes spalvotos fotografijos nebuvo, kad vaizdai būtų nepaneigiamai dokumentuoti.
O visi tie XX amžiaus pirmojo dešimtmečio spalvoti atvirukai yra spalvinti, spalvomis pagražinti.

Galbūt tokios ir buvo autentiškos spalvos, tačiau tikėtina, kad leidėjas pasirinko tam tikrą tos spalvos toną, atspalvį, intensyvumą. O jei juk žmogus pridėjo ranką, vadinasi, vis tiek kažkiek nutolo nuo originalo, nes viską perteikė savaip. Todėl atvirukus galima priimti kaip tikėtiną sąlyginę tikrovę. Nors gal šiuo atveju autentiškumas nėra pats svarbiausias dalykas.
Taigi antroji 1910 metų Šiaulių katedros nuotrauka irgi yra panoraminė. Fotografuota nuo Rūdės upelio pusės, iš ten, kur dabar yra miesto Švietimo skyrius ir gyvenamieji namai. Ir nežinome, kas buvo fotografas – galima tik spėlioti.

Nuotrauka pas mus, į Fotografijos muziejų,  pateko iš „Aušros“ muziejaus pirminio – senojo - fotografijų rinkinio bevardė gal todėl, kad tuomet eksponatai į muziejų apteko dideliais kiekiais.
Daugiausiai katedros nuotraukų yra iš Pirmojo pasaulinio karo laikų – kai Šiaulius užėmė vokiečių kariuomenė. Čia buvo, matyt, daug karių su savo fotoaparatais ir buvo daug komercijos, nes buvo leidžiama daug atvirukų.

Kariavo čia įvairių interesų žmonės: vieni fotografavosi, kad dokumentuoti savo buvimo vietą, kiti fotografavo iš noro pažinti svetimą kraštą, miestą, žmones. Pavadinti pastaruosius savotiškais turistais būtų keista, tačiau jų intencija akivaizdžiai buvo panaši.

Taip jau susiklostė, kad Pirmojo pasaulinio karo nuotraukose, kaip ir visoje Šiaulių ikonografijoje, vyravo (o ir iki šių vyrauja) keli chrestomatiniai siužetai: turgaus aikštė Dvaro gatvės link, Vasario 16-osios gatvės sankryžoje su Vilniaus gatve perspektyva ir panorama iš katedros bokšto. Nors, žinoma, buvo ir kitų miesto gatvių vaizdų.
Tačiau svarbiausia, kad visų tų nuotraukų fone – Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčia, jos bokštas. Tai neišvengiama, nes juk pagal pirminį jos statybos sumanymą katedra ir turėjo dominuoti iš kokios  miesto miesto pusės ją bežiūrėtum.

Šio laikotarpio nuotraukų su katedra kažkiek turi mūsų muziejus, privatūs kolekcininkai, su kuriais bendradarbiaujame ieškodami miesto ikonografijos vaizdų.
Beje, Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo mieste ir profesionalūs fotografai – tęsė savo veiklą, nors miestiečiai fotografavosi nedaug – nebent dokumentams. Tačiau po šio karo Šiauliuose liko nemažai vokiškų fotoaparatų: kažkam aparatą padovanojo kareivis, su kažkuo išmainė.
 
- Senosiose nuotraukose katedra vis fone, vis miesto panoramoje. Gal kai Šiauliuose atsirado tiek fotoaparatų, ji tapo pagrindiniu nuotraukų objektu?
- Ne, ji netapo nuotraukų pagrindiniu objektu.
Tačiau kadangi ankstesnėje istoriografijoje buvo susidariusi nuomonė, kad mūsų katedros statyba buvo baigta 1625 metais, todėl 1925 metais minint jos jubiliejų Šiaulių dailininkas Gerardas Bagdonavičius sudarė specialų tam skirtą litografijų (piešinių)  albumą.  Nors šiaip G. Bagdonavičius yra fotografavęs katedrą – liko jo svajingų, nostalgiškų vaizdų tiek pačios bažnyčios, tiek jos vaizdo miesto panoramoje.

Dar mūsų muziejaus Dailės skyriuje yra saugoma daug 1939-1940 metų nelabai profesionalių tapybos darbų, kuriose katedra jau yra dominantė. Mes svarstėme, kad galbūt tais metais koks pleneras čia buvo organizuotas, nes akivaizdu, kad tam tikra grupė dailininkų (tikriausiai mėgėjų) vienu metu tapė katedrą.
Juk katedra visada buvo ir yra tas objektas, kuris traukia akį - net Mstislavas Dobužinskis yra nupiešęs Šiaulių katedrą su turgaus aikšte.
(Bus tęsinys.)

Turgaus aikštė ir Šiaulių bažnyčia. Vienas iš pirmųjų Šiauliuose leistų fotovaizdinių atvirukų (poligrafinis).

Vienas iš pirmųjų Šiauliuose leistų fotovaizdinių atvirukų (poligrafinis), kuriame – miesto panorama ir bažnyčia.

Apie 1910 metus daryta fotografija, kurioje katedra nufotografuota Šiaulių miesto panoramoje. Tai  seniausia muziejuje saugoma katedros originali fotografija, neskaitant fotovaizdinių atvirukų, kurie pagaminti naudojant ne fotografijos, o spaudos techniką. Šiaulių miesto panorama. XX amžiaus I dešimtmetis. Aut. Nežinomas. Šiaulių „Aušros“ muziejus.

Pirmojo pasaulinio karo metų Šiauliai.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.