radinys

Pats seniausias archeologinis radinys Šiaulių teritorijoje – Lieporiuose rastas vienuolikos tūkstančių metų senumo titnaginis strėlės antgalis.
Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Prieš vienuolika tūkstančių metų Šiaulių apylinkėse ganėsi šiauriniai elniai, o juos medžiojo užklystantys klajokliai – čia tebebuvo ledynas. O kai jis pasislinko į Šiaurę kartu su elniais, žmonės čia įsikūrė jau su rago peiliais ir akmeniniais kirvukais. Tokia Šiaulių priešistorė, apie kurią gali papasakoti tik archeologai.

Tad apie akmens ir bronzos amžių Šiauliuose ir pasakoja „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė ir muziejininkė Birutė Salatkienė.

Dešimt tūkstančių radinių

Ar daug „Aušros“ muziejuje archeologinių radinių?

Audronė Šapaitė: Archeologijos skyriaus fonduose yra apie 9590 archeologinių radinių, nes jie pradėti kaupti nuo „Aušros“ muziejaus įkūrimo – 1923-iųjų.

Birutė Salatkienė: Apskritai mūsų muziejus buvo įkurtas sudėjus keletą asmeninių kolekcijų – tarp jų ir archeologinių radinių, nes tos kolekcijos ir buvo muziejaus kūrėjų – mokytojų, teisininkų, kitų inteligentų. O jau paskui čia pradėjo įvairius daiktus nešti ir kiti žmonės.

Audronė Šapaitė: Archeologiniai radiniai paprastai būna nepanašūs į tuos daiktus, kuriuos šiuolaikinis žmogus naudoja, todėl kiekvienas tokį savo darže radęs suprasdavo, kad tai senovinis daiktas, nuspręsdavo nešti į muziejų.

Ir gerai darė, labai svarbi yra ir tokio atnešto archeologinio radinio radimo vieta ir kitos aplinkybės.

Žinoma, kai žmogus atsitiktinai kokį daiktą suranda, dalis informacijos prapuola, tačiau visada muziejininkai stengdavosi išklausti, kaip žmogus tą daiktą rado, kokioje vietoje – giliai žemėje ar paviršiuje. Tam muziejuje buvo skirta speciali knyga, kur viskas apie kiekvieną radinį buvo užrašoma.

O kai vėliau muziejuje dirbęs archeologas Balys Tarvydas pradėjo rengti archeologines ekspedicijas, tai viskas jau buvo daroma pagal mokslo taisykles. Todėl mūsų fonduose yra didelė dalis „Aušros“ muziejaus archeologų iškastų radinių.

Be to, mums atiduoda savo radinius ir vilniečiai archeologai, kurie kasinėja Šiaulių apskrities teritorijoje, nes yra tokia nuostata, kad radiniai turi likti ten, kur jie rasti.

Audronė Šapaitė: „Būna ir taip, kad net archeologai turi ilgai sukti galvas, kai atranda kažkokį žmogaus rankomis apdirbto daikto fragmentą. Kartais gali išsiaiškinti, kas tai, o kartais – ir ne“.

Titnaginis strėlės antgalis

Koks yra seniausias muziejaus archeologinis radinys?

Audronė Šapaitė: Ko gero, pats seniausias archeologinis radinys Šiaulių teritorijoje yra kolegės Birutės Salatkienės Lieporiuose rastas titnaginis strėlės antgalis – vienuolikos tūkstančių metų senumo.

Devintasis tūkstantmetis prieš Kristų – akmens amžius.

Štai tada pirmieji žmonės pasirodė Šiaulių apylinkėse – ledynams nutirpus. Keliavo žmogus paskui šiaurės elnių bandas, Lieporiuose apsistojo, susikūrė laužą ir bandė kokį elnią ar kitą gyvulį nušauti. Ar pavyko nušauti, ar nepavyko – nežinia, bet strėlė šioje vietoje liko ir sulaukė mūsų laikų.

Šiaip, manyčiau, strėles medžiotojai susirinkdavo – brangus daiktas, nors įgudus ir gana greit padaromas.

Titnagas yra toks akmuo, kuris gerai skyla. Tačiau reikia mokėti su ragu ar su kitu akmeniu nuskelti jį taip, kad gautųsi plokštelė, o paskui jos pakraštėlius dar reikia užaštrinti ragu, suteikti formą ir tik tada žvėrių sausgyslėmis, derva pritvirtinti prie tiesaus medinio kotelio, titnagu nusidrožto.

Tam, aišku, reikėjo ir laiko, ir kantrybės, ir sugebėjimų. Ir akmens amžiuje žmonės visko, ko jiems prireikdavo, pasidarydavo iš akmens, titnago, kaulo, rago. Tada kiekvienas vyras mokėjo sau strėles, peilius pasidaryti, o kiekviena moteris – nulipdyti molinį puodą.

Pasidarydavo gremžtukus sumedžioto žvėries kailiui ir odai iš vidinės pusės nugramdyti, iš titnago darė grąžtelius, ylas, peilius, iš kaulų ir ragų – ietigalius, iš įvairių tvirtų akmenų – kirvukus, nes akmenyje, ne taip, kaip titnage, lengviau pragręžti skylę kotui.

Tarp kitko, Šiaurės Lietuvoje titnago nėra, o Pietų Lietuvoje, Suvalkijoje jis mėtosi kaip paprastas akmuo. Todėl titnagas buvo prekybos objektas – buvo mainomas į kailius, odas, įrankius iš kaulo ir rago.
O sakoma, kad dažniausiai archeologai atkasa puodų šukes...

Birutė Salatkienė: Iš akmens amžiaus yra žinomas tik vienas keramikos radinys iš mūsų krašto. Tai prie Šakynos atkastame neolitiniame kape rastas lipdytas dubenėlis, kuriam apie 4–5 tūkstančiai metų. Apie jį profesorė R. Rimantienė rašė, jį mini ir kiti archeologai, kurie tyrinėja neolito laikus, o mes, Šiaulių archeologai, esame tą dubenėlį matę tik paveikslėlyje, nes jis yra Kauno muziejuje.

Kaip atpažinti, kad radiniui tūkstančiai metų, jei jis į nieką nepanašus?

Audronė Šapaitė: Todėl žmonės radinius ir neša į muziejų – žiūrėkite, ką aš radau, ir pasakykite, kas tai yra.

Aišku, viskas priklauso nuo daikto. Jei randa, sakykime, akmeninį kirvelį, tai visi jį atpažįsta iš formos ir supranta, kad tai senas radinys, o kai randa keramikos šukę – vargu ar gali nuspręsti, kad jai 50 ar 500 metų. Ir titnaginio gremžtuko neatpažįsta – akmenukas kaip akmenukas.

Todėl tokius dalykus dažniausiai randa patys archeologai kasinėjimų metu ar į žvalgymus išėję. O būna ir taip, kad net archeologai turi ilgai sukti galvas, kai atranda kažkokį žmogaus rankomis apdirbto daikto fragmentą. Kartais galima išsiaiškinti, kas tai, o kartais – ir ne. Tada tas fragmentas mūsų fonduose ir pavadinamas „akmeninis dirbinys“ arba „geležinis dirbinys“.
Ar akmens amžiaus radiniai patenka į juodąją rinką?

Audronė Šapaitė: Pagal įstatymą archeologiniais radiniais prekiauti yra draudžiama: viskas, kas iškasama iš žemės, yra valstybės nuosavybė. Tačiau jei yra juodoji archeologija, tai ir juodoji rinka yra, nes viskas turi paklausą.

Jei palygintume akmens amžiaus Šiaurės Lietuvą su kitais kraštais...

Audronė Šapaitė: Aišku, jei mes tų žmonių, gyvenusių dabartinės Šiaurės Lietuvos teritorijoje, situaciją lyginsime su to meto Egiptu ar Tarpupiu, kur žmonės daug anksčiau apsigyveno ir buvo savo valstybes sukūrę, baisūs skirtumai. Tačiau ir akmens amžiaus žmonės gyveno nė kiek ne prasčiau, nei mes savo pasaulyje.

Čia šiaurės elnių bandos ganėsi, o pajūry ruoniai gulinėjo, žmonės, medžiotojai, keliavo, statydavosi vasarai stovyklavietes, pamedžiodavo, o paskui keliaudavo į kitą vietą. Kai čia dar buvo ledas, Pietų Lietuvoje jau buvo daug akmens amžiaus gyvenviečių, o pas mus – gerokai mažiau.

Kodėl? Nes akmens amžiuje pas mus nelabai gera situacija buvo: vienu metu ledynas buvo nutirpęs iki Lietuvos teritorijos vidurio ir sustojęs. Todėl kai čia dar buvo ledas, Pietų Lietuvoje jau buvo daug akmens amžiaus gyvenviečių, o pas mus – gerokai mažiau.

Bronziniai kirveliai

Tačiau bronzos arba lietuviškai – žalvario amžiaus radinių iš Šiaulių apylinkių tikriausiai daug?

Audronė Šapaitė: Bronzos amžiaus radinių nedaug – ne tokie turtingi mūsų apylinkėse gyveno žmonės ir nedaug bronzinių daiktų turėjo. Nelabai jų daug ir visoje Lietuvoje.

Birutė Salatkienė: Mūsų apylinkėse rasta žalvarinių kirvelių ir keletas kitokių daiktų Kuršėnų ir Gruzdžių apylinkėse. Tačiau mažai, nes žalvario amžius čia buvo trumpas: bronza buvo baisiausiai brangi, nes jos kiekvieną gramą reikėjo parvežti iš Vidurio Europos.

Gal žmonių ir nemažai čia gyveno, bet ne visi ją įpirko, todėl viską dirbo su akmeniniais įrankiais – pjovė, pjaustė viską su tais pačiais titnagais, medžius kirto akmeniniais kirvukais.
Iš bronzos amžiaus Lietuvoje žinomi tik du bronziniai kalavijai, kirvelių ir papuošalų – daugiau.

O ir tie bronziniai kirveliai, panašu, nebuvo skirti darbui, jie – apeiginiai ir prestižiniai. Žinoma, tokius kirvelius ar kalavijus įsigiję vyrai ir savo moterims galėjo įpirkti bronzinius papuošalus: antkakles, smeigtukus, spiralines seges. Tiesa, apyrankių tuomet buvo labai mažai. Ir visi šie papuošalai – ne vietinės gamybos, atvežtiniai.

Tik geležies amžiuje pas mus iš atvežtinės bronzos pradėta gaminti originalius baltiškus gentinius papuošalus. Tokius jau lengviau ir datuoti, ir nustatyti jų gentinę priklausomybę, nes skirtingais laikotarpiais skirtingose vietose jie buvo kuriami saviti.

Bronzos amžiuje metaliniai daiktai buvo aukšto socialinio statuso ženklai, todėl jų yra mažai. Bet jų buvo ir pas mus – vadinasi, bronzos amžiuje mūsų kraštas nebuvo dykra.
Tačiau kodėl apskritai buvo paplitęs toks minkštas metalas?

Birutė Salatkienė: Todėl, kad bronza arba žalvaris, kurį sudaro 10 procentų alavo ir 90 procentų vario, lydosi palyginti neaukštoje temperatūroje: alavas 800 laipsnių, varis – aukštesnėje, todėl jį išlydyti galima netgi laužo temperatūroje. Štai bronzos populiarumo paslaptis.

Kita vertus, bronziniai įrankiai taip ir neišstūmė akmens, nes šis lydinys nė iš tolo neprilygo titnagui tvirtumu, patikimumu. Be to, bronza buvo daug brangesnė medžiaga.
Todėl bronzos amžiuje visa buitis yra akmeninė, o bronza buvo tik prabangos, fanaberijos reikalas.

Vadinasi, jau bronzos amžiuje Lietuva nebuvo uždaras kraštas?

Birutė Salatkienė: Jei kas galvoja, kad mes buvome uždaras kraštas, apsirinka, nes visa bronza pas mus atvežta iš Vidurio Europos – Alpių priekalnių, Bohemijos. O tai rodo, kad ryšiai su pasauliu buvo.

Be to, tie ryšiai buvo ne tik tokie tolimi, bet ir nuolatiniai, nes per mūsų kraštą ėjo didelis bronzos prekybinis kelias pas latvius, estus, rusus iki pat suomių.
Per visą šį laikotarpį bronza buvo perkama, kad ir nedideliais kiekiais, todėl Šiaulių apylinkėse bronzos radinių yra ne vienas, o bent dešimtys. O tai rodo, kad mūsų apylinkės buvo lankomos pirklių ir vietos gyventojai turėjo už ką jos nusipirkti.

O gal bronza čia patekdavo kaip karo grobis?

Birutė Salatkienė: Na, čia bronzos dirbiniai galėjo tapti karo grobiu – eiti iš rankų į rankas. Bet tik čia – Lietuvoje. Tačiau kad lietuviai būtų rengę žygius į Vidurio Europą dėl žalvario – labai abejotina. Jau greičiau bronzą pirko – tai patikimesnis spėjimas.

Juolab kad žalvario kraštai buvo daug labiau apgyvendinti ir ten civilizacijos lygis buvo daug aukštesnis, nes ten, kur nebuvo ledynų, socialiniai, ekonominiai, kultūriniai ir visi kiti procesai vyko kur kas didesniu tempu nei pas mus.

Todėl lietuviams neapsimokėjo kišti snapo ten, kur per tą snapą galėjo gauti: geriau jau nusipirkti, o jei muštis – tai tarpusavy.

Kiek bronzos amžiuje apie Šiaulius būta gyvenviečių?

Birutė Salatkienė: Nei akmens, nei bronzos amžių tyrinėtų gyvenviečių mes savo krašte kol kas neturime. Tačiau tai nereiškia, kad jų nebuvo ir kad jos nebus ištyrinėtos – auga nauja archeologų karta. Mes turime tik atskiras radimvietes (ačiū žmonėms, kad jie radinius mums atneša).

Apskritai nėra labai gerai ištyrinėtas šitas kraštas – tik kiek daugiau senieji kapinynai ir visai mažai – piliakalniai.

Tačiau aš labai tikiuosi sulaukti to laiko, kai Šiaulių apylinkės bus ištyrinėtos ir jau bus galima pasakoti ne tik apie radinius, o apie žmonių gyvenseną, apie jų trobesius, darbus.

Rekonstrukcijos

Tačiau muziejaus ekspozicijoje yra bronzos amžiaus pilies maketas.

Audronė Šapaitė: Taip, yra rekonstruotas pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos ir pirmojo tūkstantmečio pirmosios pusės po Kristaus Sauginių piliakalnis. Dabar vietoj jo – Bubių tvenkinys. Prieš užtvenkiant, žinoma, buvo atlikti archeologiniai kasinėjimai ir pagal jų rezultatus pamėginta piliakalnį atkurti. Fantazijos čia, aišku, taip pat yra. Tačiau vis dėlto jis galėjo atrodyti maždaug taip.
Piliakalnius tuomet įrenginėdavo panaudodami esamas kalvas. Tik jas kiek patobulindavo: šlaitus statesnius padarydavo, pylimus supildavo, griovius iškasdavo. Žodžiu – pridėdavo žmogus ranką prie Dievo kūrinio.

O tokius įtvirtintus piliakalnius pradėjo daryti tada, kai žmonės prasigyveno ir jau turėjo turto, į kurį kažkas jau kėsinosi. Todėl, kad apsisaugotų nuo priešų, neleistų savo turto išgrobstyti, visą gentį vadai sutelkdavo ir piliakalnį įrengdavo.

Piliakalnyje buvo įrengta įtvirtinta gyvenvietė, kur žmonės gyvendavo nuolatos, arba piliakalnis buvo slėptuvė, kur buvo laikomos grūdų, kitokių maisto atsargos, ginklai. Šiuo atveju žmonės gyvendavo neįtvirtintoje gyvenvietėje, o pajutę pavojų slėpdavosi pilyje už aukštų sienų.

Sauginių piliakalnis buvo su mediniai pastatais, medinėmis tvoromis. Todėl vienas iš to meto pilių apgulties būdų buvo į jas degančiomis strėlėmis šaudyti.
Vėlyvajame geležies amžiuje piliakalniai pasidarė rezidencinėmis pilimis ir jose genčių vadai apsigyveno. O vėlesniais laikais – daug vėlesniais, kai į Lietuvą pradėjo veržtis kryžiuočiai, ir čia pradėta mūrines pilis statyti.

O slaptus požeminius išėjimus-tunelius iš piliakalnio irgi rekonstravote?

Audronė Šapaitė: Kad požeminių išėjimų kasinėdami archeologai nerado. Bent jau ankstyvuosiuose piliakalniuose, o vėlyvuosiuose... Bandau atsiminti, ar kur nors Lietuvoje tokių rasta ir negaliu atsiminti.

Sunku atskirti, kur teisybė, o kur žmonių prasimanymai.

O štai akmeninių kirvių skylių kotui gręžimo aparatas – teisybė. Ilguoju tuščiaviduriu gyvulio kaulu, naudojant tik smėlį, vandenį ir lanko templę, buvo išbrūžinama skylė. Todėl archeologai yra radę išgrąžų – akmeninių pagaliukų.

Ir nors gal mums šie akmeniniai kirvukai nelabai aštrūs atrodo, tačiau jais protėviai ir medžius nukirsdavo, ir sumedžiotą žvėrį sukapodavo – archeologai išbandė: viską galima su jais daryti.

alt

„Žmonės taip prieš tūkstančius metų sugebėdavo akmeniniame kirvuke išgręžti skylę kotui tik su kaulu, vandeniu ir smėliu pasigaminę tokį sudėtingą įtaisą“, - archeologė Audronė Šapaitė rodo muziejuje eksponuojamą rekonstruotą įrenginį.

alt

Rekonstruotas pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos ir pirmojo tūkstantmečio pirmosios pusės po Kristaus Sauginių piliakalnis.
Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.

Žalvariniai kirveliai akmeninių neišstūmė, o geležies amžiuje žalvaris tapo papuošalų žaliava.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94589483
Į viršų