06

„Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė Birutė Salatkienė: „Atėjo pas mus geležies lydimo verslas su viskuo – su technologija, su įrankių komplektu, su kalvystės technologijomis, su dirbinių komplektu“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Archeologų akimis: Kaip geležies technologijos atkeliavo į Lieporius
Romualda URBONAVIČIŪTĖ


Jau ketvirtajame amžiuje po Kristaus Lieporiuose buvo plėtojama juodoji metalurgija: čia buvo lydoma geležis ir tiek, kiek jos buvo išlydoma, užteko patenkinti nedidelės vietos bendruomenės poreikius. Čia nukalti buityje naudoti įrankiai bei ginklai dabar saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, o muziejaus Archeologijos skyriaus muziejininkė Birutė Salatkienė pasakoja, kaip geležies fenomenas pasiekė Lietuvą ir Šiaulius.
- Egipto faraonoTutanchamono (1341–1323 metais prieš Kristų) kape rasti meteoritinės kilmės geležimi inkrustuotas žiedas. Ši geležis nelydyta ir tokio brangumo, kad jai neprilygtų jokie deimantai.
Geležis kaip mineralas yra žinoma anksčiau, nei sužinota, kaip ją lydyti. Kai žmonės neolito pabaigoje pradėjo degti keraminius (tai yra, molio) puodus, jie pastebėjo pašalinių efektų, kad akmuo, pakliuvęs į ugnį, vienoks, išimamas kitoks. Tad archeologai sieja metalurgijos pradžią su keramika, su jos sustiklėjusiu paviršiumi.
Spalvotoji (bronzos) metalurgija yra daug ankstesnė – Kretos ir Mikėnų civilizacija jau turėjo valstybes ir raštą, o klasikinės Graikijos suklestėjimas yra susijęs juodąja metalurgija – geležimi.
Seniausia kol kas aptikta geležies lydimo rūdnelė yra III tūkstantmečio prieš Kristų. Ištisą tūkstantmetį hetitų imperija sugebėjo išlaikyti geležies gamybos monopolį neišduodama jos technologinės paslapties, kaip ir kinai – neišduodami šilko, bronzos, parako technologijų paslapčių. Hetitai geležį labai brangiai pardavinėjo ir tik maždaug XII amžiuje prieš Kristų, kai sugriuvo jų imperija, ši technologija „pabėgo“ ir pagal anuos laikus momentaliai pasklido po visą Europos žemyną. Juodoji metalurgija labai greitai – per keletą šimtų metų – buvo įsisavinta ir maždaug IV amžiuje prieš Kristų yra įrodymų, kad mūsų kraštuose atsirado geležies lydymo krosnelės.
Štai žemdirbystė iš tų pačių kraštų pas mus ėjo tris tūkstančius metų, o metalurgija atėjo tik per šimtmečius.

- Kodėl geležis paplito taip greitai?
- Geležies fenomenas ir dabartinė mūsų geležinė civilizacija turi keletą svarbių bruožų.
Nors spalvotoji metalurgija yra senesnė, bet vario, sidabro aukso, alavo ir cinko radimvietės yra retos – nesimėto po kojomis. Jos yra tik kalnuose, jas atrasti sunku, iškasti dar sunkiau, nes šių metalų gyslos dažniausiai būna po žeme.
O štai geležies yra nepaprastai daug didesni kiekiai, ji visuotinai paplitusi oksidų pavidalu – kaip rūda.
Antra. Kadangi metalą lydyti buvo išmokta jau anksčiau, todėl nereikėjo didelių inovacijų geležiai lydyti – reikėjo tik perimti technologiją.
Kiekvienas bronzos gramas buvo perkamas, gabenamas už tūkstančių kilometrų, o štai geležis po mūsų kojomis tebesimėto – kaip balų, pelkių rūda, nuosėdinė rūda. Sako, kad ir pas mus, Lietuvoje, yra pramoninės rūdos, tik ji labai giliai žemėje.
Apskritai geležies rūdos dažnai net nereikia kasti – ji guli paviršiuje, kaip kad Skandinavijoje esanti raudona žemė.
Tad tas geležies prieinamumas, visuotinis paplitimas ir leido labai greitai ir visuotinai pereiti nuo akmeninių įrankių prie geležinių.
Pati geležis yra minkšta, todėl ją reikia anglinti, kad taptų kietesnė. Anglinta geležis tampa plienu, kuris yra... trapus, kaip kad pati geležis yra tampri, lanksti.
Nukaltą geležinį kalaviją galima sulenkti kaip lanką, o plieninį – perlaužti nuo smūgio. Todėl reikia kalviui rasti tą auksinę proporciją, kad įrankis būtų geras, kad jame būtų tiek, kiek reikia geležies plastiškumo ir kiek reikia plieno kietumo. Todėl dažnai darydavo taip: peilio nugarėlę nukaldavo geležinę, o ašmenis privirindavo plieninius.
Taigi trečia – geležies apdirbimas yra palyginti nesudėtingas, nes ją galima kalti žaizdre. Be to, jei peilis atšipo, jį nesunkiai galima pasigaląsti, jei nulūžo, tai iš dviejų–trijų nulūžusių galima nukalti naują. Šis metalas ilgaamžis, jo nereikia išmesti, jį galima naudoti daug kartų, kitaip nei, sakysim, akmenį.
Geležies savybės – tvirtumas, aštrumas, ilgalaikiškumas – ir lėmė, kad ji greit išstūmė ne tokius efektyvius titnaginius peilius, grąžtus, ylas ir kitus įrankius.
O sakykim tokį spyruoklinį įrankį kaip žirklės, buvo galima pasigaminti tik iš geležies. Todėl kaip tik geležies amžiuje jos ir buvo išrastos.
Visa tai padarė taip, kad mūsų civilizacija iki šiol yra geležies civilizacija. Pažiūrėkite, ji visur: naujoji architektūra iš metalo ir iš stiklo, visa ar beveik visa industrija yra metalo.
Taigi dideli geležies kiekiai, lengvas apdirbimas ir padarė taip, kad mes tebegyvename iki šiol geležies amžiuje ir nesimato jam galo, nes kol kas nėra patikimesnio dalyko už juodąją metalurgiją.

- Kokia gi buvo ta juodoji metalurgija prieš tris–du tūkstančius metų?
- Klausiate, kaip geležis lydoma? Šis produktas buvo lydomas rūdnelėje arba metalo lydimo krosnelėje. Tačiau ne iki skystos konsistencijos ir todėl iš jo nebuvo galima dirbinių išlieti, nes geležis lydosi 1537 laipsnių temperatūroje, o rūdnelėje galima pasiekti geriausiu atveju 1200, labai pasistengus – 1300 ir būdavo pagaminamas produktas, vadinamas krite.
Pati rūdnelė yra kamino formos, į viršų siaurėjanti ir į ją sluoksniais buvo sudedama medžio anglis–rūda–medžio anglis... Šiai pakrovai degant buvo vis pridedama medžio anglies, o kad būtų palaikoma tinkama temperatūra, per rūdnelės apačioje esančias dvi ar tris ertmes, dumplėmis buvo dar keliama temperatūra.
Kritė rūdnelėje susidarydavo kietokos tešlos pavidalo. Kadangi geležis turi magnetinių savybių, iš oksido išsiskyrę geležies gabaliukai pritraukdavo vieni kitus ir taip suformuodavo geležies intarpus šlake. Tad kritė – didelis gabalas silikatų šlako su geležies gabaliukų intarpais.
Kai geležis išdegdavo (geri degėjai žinojo, kiek laiko degti ir kaip turi keistis dūmų spalva), rūdnelė būdavo griaunama, kritė su žaliomis šakomis iš jos išsitraukiama ir padėta ant akmeninio priekalo, pradedama kalti.
Čia svarbiausias rūpestis – vėl tą kritę įkaitinus kalti, kalti ir kalti, kad kuo daugiau šlako būtų atskirta, kol geležis susikabindavo su geležimi. Ir tas geležies gabalas buvo vadinamas ruošiniu. Tokį jau buvo galima parduoti ar paduoti kalviui, kad jis iš to gabalo kiek reikės atsikirstų ir reikiamą įrankį pagamintų.
Kritė yra tas produktas, kuris išlydomas tose vienkartinėse rūdnelėse, kokios kad ir buvo pas mus.
Beje, kinai mokėjo išlydyti geležį iki skysto pavidalo jau 800 metais prieš Kristų, o Europoje ši technologija buvo sugalvota ir pritaikyta pramonėje tik XVIII amžiaus pabaigoje, kai Martenas išrado aukštakrosnę, kuri leido Europai, (daugiausiai) Anglijai padaryti pramonės perversmą.
Nors plieno, šilko, parako ir kitos technologijos buvo išrastos Kinijoje, tačiau iš ten jos visos „nuplaukė“. Ir pas ką „atplaukė“ ir kas kam primetė žaidimo taisykles? Ogi tie europiečiai, kurie tik XVIII amžiuje išsilydė geležį, nes čia, pasirodo, yra svarbu mentalitetas, vertybių sistema. Tai rodo, vienos pačios technologijos civilizacijos dar nesukuria – tam reikia viso komplekso.

- O kiek geležies tokiose primityviose rūdnelėse buvo galima išlydyti?
- Tiek, kiek jos reikėjo to meto amatams-industrijai. Yra Europoje vietų, kur tokių kaip mūsų rūdnelių – apie metro aukščio – yra ir po keturis tūkstančius, ir po penkis, ir po septynis tūkstančius. Ten, kur geležies rūdos yra daug, ir vyko geležies gamyba net galimam eksportui.
Mūsų Lietuvoje ta metalurgija buvo aiškiai vietinio pareikalavimo lygio, matyt, ir prekyba geležimi buvo tik vietinė. Pavyzdžiui, Lieporiuose, prie Šiaulių, kur nei kalnų, nei pelkių, rodos, rūdos nėra, o tik nuosėdinės rūdos telkinėliai, jau nuo IV amžiaus prieš Kristų buvo verčiamasi geležies lydymu kokius du–tris šimtus metų su pertrauka.
Iš kur žinau? Yra tokia proporcija: nuo šimto kilogramų pagamintos geležies atlieka trys šimtai kilogramų šlako. Kadangi aš Lieporiuose šlaką susirinkau (nesakau, kad visą, bet labai didelę dalį) – pasirodė, kad jos yra beveik pusė tonos.
Vadinasi, per tuos tris šimtus metų Lieporiuose buvo pagaminta apie 120 kilogramų geležies. Tai nedidelei Lieporių bendruomenei (pusėje tos gyvenvietės kapinyno radome 95 kapus) tiek jos užteko ir ginklams, ir įrankiams.
Tai rodo, kad čia būta nelabai didelio žmonių, nelabai didelio darbininkų kiekio ir, turint omeny, kad tą geležį galima labai daug kartų perdirbti, perkalti, tų 120 kilogramų geležies jiems, matyt, ir užteko.
Laikoma, kad geležies amžius Europoje prasidėjo maždaug tūkstantis metų prieš Kristų, kai pietinėje Europos dalyje jau buvo civilizacija, nes jau bent senovės Graikiją, tą antikinį pasaulį, galima priskirti prie bronzinės civilizacijos. Tačiau centrinėje Europoje tuomet dar nebuvo nei valstybės, nei rašto – jokių civilizacijos požymių.
Šis geležies amžius yra skirstomas į dvi dalis: pirmieji penki šimtai metų vadinami Halštato (pagal Austrijoje surastą labai didelį kapinyną, kur žmonės yra palaidoti su vietinės gamybos geležiniais įrankiais) laikotarpiu, o vėlesni – Lateno laikotarpiu (Šveicarijos vietovė, kur rasti geležiniai daiktai yra aukštesnio technologijos lygio).
Lateno laikotarpiu senovės Graikija ir Roma išėjo iš savo ribų ir labai didelę Europos dalį romanizavo. IV amžiuje po Kristaus, didžiausio Romos išsiplėtimo laikotarpiu, Andriano linija ėjo ties Škotija, į Vakarus nuo Reino, nuo Dunojaus į Rytus, tad visa pietinė ir vakarinė Europos dalis buvo jau nepaprastai aukšto lygio civilizacija su valstybe, visais įstatymais, teismais, industrijomis. Liko už civilizacijos ribų germanai, slavai, baltai, fino ugrai ir iranėnai (skitai).
Tad tą tūkstantį metų geležies amžius vis plėtė savo ribas, nešė civilizaciją.
Pas mus kiek kitaip skirstoma – geležies amžius išgyvena terminų transformaciją. Anksčiau jis buvo suskirstomas į penkis laikotarpius: ankstyvasis geležies amžius (iki Kristaus gimimo), senasis geležies amžius ( I–IV amžius), vidurinysis geležies amžius (V–IX amžius) ir vėlyvasis geležies amžius (nuo X amžiaus iki Mindaugo laikų).
Dabar mūsų mokslininkai apsižiūrėjo, kad tas ankstyvasis geležies amžius, nors Lietuvoje jau yra geležies, bet ji dar nevaidina savo vaidmens – fenomenas neįvykęs, todėl šį laikotarpį iki Kristaus gimimo vadina ankstyvųjų metalų amžiumi.
O tikrasis geležies amžius prasideda romėniškuoju laikotarpiu – 400 metais, kol dar gyvavo Romos imperija ir mums alsavo tiesiog į veidą savo galinga industrija, galinga prekyba, galinga politika, galinga kariuomene. Ir tas alsavimas buvo toks galingas, kad ir importas, ir visokios kitokios įtakos pasiekė mūsų kraštus: į mūsų kraštą atėjo, sakykim, bronziniai papuošalai. Atėjo iš pradžių importinėmis formomis kaip europinė mada, bet ir čia vietiniai mūsų meistrai tuos daiktus apvilko vietine ornamentika, vietinėmis formomis, vietiniais simboliais – pritaikė savo mentalitetui, savo tikybai, savo estetikai. Tačiau ta išorės įtaka buvo labai didelė.
Tokia įtaka buvo ir geležies lydimas, atėjęs pas mus dviem keliais: vienu – per antikinę Graikiją, Romos imperiją, Vidurio Europą, antru – per slavų, iranėnų gentis, per Balkanus, per būsimą Kijevo Rusią.

- Tačiau vis gi kaip geležis atėjo į Lietuvą: buvo importuojami geležies lydytojai, kalviai ar nužiūrimos technologijos?
- Atėjo pas mus geležies lydimo verslas su viskuo – su technologija, su įrankių komplektu, su kalvystės technologijomis, su dirbinių komplektu. Čia daug ko išgalvoti nereikėjo, nes beveik visus įrankius žemdirbiai, amatininkai, medžiotojai ir žvejai jau turėjo, tik dabar jie buvo pradėti daryti iš geležies ir įgavo kitokius pavidalus.
Tačiau peilis, kaip buvo, taip ir liko. Grąžtas liko, ietys liko. Tik štai kalaviją išgalvojo, nors kita vertus, peilį ištįsti iki kalavijo nedaug ir reikia: 60 centimetrų – ir jau kalavijas, 40 centimetrų – nebe buitinis peilis, o kovos peilis – ginklas.
Visi šie dalykai irgi yra perimti, visi yra matyti, visi yra nužiūrėti. Tačiau ne mes vieninteliai nusižiūrėjome. Pirmiausiai visa tai nusižiūrėjo graikai, paskui – romėnai, po jų – keltai, galop – germanai, slavai ir t. t. Čia nėra kito būdo.
O kad mūsų geografinis atstumas nuo tų civilizacijos, kultūros centrų yra didesnis, tai tik geografija, ne koks nors atsilikimas. Apskritai visi kultūros reiškiniai ir civilizacija turi centrą ir periferiją. Yra toks centro ir periferijos modelis. Jie vienas be kito išgyventi negali: centras diktuoja idėjas, madas ir duoda produktą, bet jį maitina periferija resursais: žaliavomis, darbo jėga ir intelektu.
Paimkite bet kokį megapolį ir pažiūrėkite, kiek jis savo syvais išgyvens. Neišgyvens nė kiek.
Jei mes esame to kultūros centro kažkokioje periferijoje ir kažkokius produktus gauname, kažką maitiname, tai taip ir turi būti, tokia yra pasaulio tvarka. Ir mes niekuo dėti, kad mūsų žemė yra atokiau nuo visų gyvavusių civilizacijos ir kultūros centrų taip pat ir nuo metalurgijos, nuo valstybės, nuo rašto ir viso kito.
Taigi, kad mes nusižiūrėjome geležies lydimą nuo kitų tautų, tai ir tos tautos irgi ne geresnės, nes irgi nužiūrėjo nuo tų, kurie pirmąsias Tarpupyje civilizacijas sukūrė.
Taip, tai nuo Eurazijos vidurinės tropikų juostos, kur visos senosios civilizacijos yra išsidėsčiusios, viskas – civilizacija, technologijos ir taip toliau – ėjo tolyn į šiaurę.
Tropikai, matyt, yra pats ta sritis, kur žmogus turi visko, ko jam reikia, kad galėtų dalį laiko skirti kūrybai, kur nereikia visų jėgų skirti išgyvenimui.
Beje, romėniškasis periodas, kurį dar vadiname viduriniuoju geležies amžiumi, ir kuris dabar vadinamas tautų kraustymosi laikotarpiu, kaip tik ir davė impulsą sklisti visoms geležies bei kitoms technologijoms ir įtakoms. Juk tai buvo laikas – ketvirtasis amžius po Kristaus, kai klajoklių hunų gentys, Azijos masyvus įveikę, užplūdo Europą, beveik iki pat Lamanšo nusibaladojo ir praktiškai susigėrė į Europos žemę palikę vienintelę Vengriją – Hungary.
(Bus tęsinys)

07

Rūdnelė yra kamino formos, į viršų siaurėjanti ir į ją sluoksniais buvo sudedama medžio anglis–rūda–medžio anglis... Šiai pakrovai degant, buvo vis pridedama medžio anglies, o kad būtų palaikoma tinkama temperatūra, per rūdnelės apačioje esančias dvi ar tris ertmes dumplėmis būdavo keliama temperatūra.

08

Iš tokio maždaug 365 metų rekonstruoto šulinio buvo semiamas vanduo rūdai plauti.

09

Vietinės gamybos ietigaliai. Ietys buvo pagrindinis baltų genčių ginklas: jos buvo svaidomosios (trumpi ietigaliai) ir duriamosios (ilgi ietigaliai).

10

Tautodailininko Alberto Martinaičio rekonstruotas įmovinis kirvis, pasirodo, yra labai patogus ir tvirtas.

11

Pentinis kirvis. Šis eksponatas, kaip ir kiti to laikotarpio geležies archeologiniai radiniai, yra nuvalytas nuo rūdžių, du–tris mėnesius virintas puode, džiovintas ir sutvirtinus paviršių išteptas vašku bei kitomis medžiagomis, kad toliau nebesioksiduotų.

12

Peilis ir yla – būtiniausi moterų darbo įrankiai. Su jais moterys ir buvo laidojamos.

13

Iš vikingų kraštų importuoti pusantrarankiai kalavijai – jais buvo kertama.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94548052
Į viršų