alt
Menotyrininkas Vytenis Rimkus: „Europos kultūra pas mus atėjo per pastatus, per architektūrą“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.


Vytenis Rimkus: apie Zubovus, jų rūmus ir Lietuvos europėjimą


Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių senamiestyje yra du seni pastatai – Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedra (buvusi bažnyčia) ir Zubovų rūmai Didždvario parko apsuptyje. Abu šiuos pastatus skiria pusantro amžiaus: mūrinė bažnyčia pastatyta 1634 metais, o rūmai – spėjama, XVIII amžiaus pabaigoje. Skiria juos ir likimas: bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriauta, o rūmai per du pasaulinius karus nė karto nei degė, nei buvo sugriauti. Tačiau kad ir atstatyta, bažnyčia yra architektūros paminklas, o rūmai – kažkodėl ne...

Apie tai ir kalbamės su vienu geriausių Šiaulių istorijos žinovų, tikru šiauliečiu menotyrininku profesoriumi Vyteniu Rimkumi.

- Kodėl rūmai vadinami Zubovų vardu, o ne, sakykim, Tyzenhauzo vardu?

- Sunku pasakyti. Taip, iš pradžių šie rūmai tikriausiai buvo vieno iš labiausiai išprususių Abiejų Tautų Respublikos veikėjų, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rūmų iždininko ir karališkųjų ekonomijų administratoriaus Antano Tyzenhauzo (1733–1785) rezidencija, nes kam kitaip buvo aptverta tokia didelė teritorija aplink juos. Ir kartu Šiaulių ekonomijos centras.

Paskui šie rūmai Rusijos carienės Kotrynos Antrosios buvo padovanoti grafui Platonui Zubovui po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

Platonas Zubovas buvo Kotrynos Antrosios arklių prižiūrėtojas – arklininkas. Buvo galingas vyras ir paskutinis Kotrynos meilužis. O meilužiams Kotryna skolinga nelikdavo – tai ir Platonui suteikė grafo titulą ir padovanojo daug dvarų Kuršo gubernijoje ir Šiaulių ekonomiją Lietuvos gubernijoje. Ne vieną dvarą, o visus nuo pat Žagarės iki Jurbarko ir iki Vilniaus – maždaug ketvirtadalį ar net trečdalį dabartinės Lietuvos teritorijos.

Platonas Zubovas buvo bevaikis ir po jo mirties viską perėmė jo brolis Dmitrijus Zubovas, kurio šeima čia įsitvirtino, o per jo palikuonių vedybas čia atsirado Žagarės ir Gruzdžių Naryškinai.

 Kai kurie Zubovų dvarai buvo pralošti, kai kurie pragerti – visaip buvo.

 Tačiau Zubovų centru taip ir liko Šiauliai ir vietovės apie juos – Aleksandrija, Naisiai, Bubiai. Šeima, giminė sklaidėsi, bet Šiaulių rūmuose Zubovai gyveno iki pat Pirmojo pasaulinio karo. Nors jau tuo metu rūmuose ir biblioteka buvo, ir nuomojamų butų. O vienaukščiame pastatėlyje šalia rūmų gyveno tarnai. Paskutinis Zubovų centras buvo Bubiuose.
Beje, įdomi Zubovų transformacija. Zubovai per du (dabar galima sakyti – per tris) šimtus metų sulietuvėjo, įaugo į Lietuvos kultūrą kaip sudėtinė jos dalis.

 Žinoma, čia visko būta. Kai kurie iš jų ėmėsi politinės, kai kurie – ūkinės, kai kurie – šviečiamosios. Taip pradėjo Zubovai čia steigti mokyklas, kuriose buvo mokoma rusų kalba – Bubiuose žemės ūkio mokyklą, mergaičių gimnaziją Šiauliuose – viskas ten rusiškai buvo.

 Zubovų palikuonys dabar po Lietuvą, po pasaulį išsisklaidę. Pavyzdžiui, Australijoje gyvena viena iš paskutiniųjų Zubovų – Liutikaitė (buvusio muziejaus vedėjo Liutiko ir Zubovaitės dukra), Vladimiras Zubovas vedė Danutę Čiurlionytę, dabar yra žinomas yra pianistas Rokas Zubovas... Nemažai iš Zubovų yra muzikų.

 Smetonos laikais Zubovų rūmuose buvo mokytojų seminarija, o tarnų namelyje – mokomoji pradinė mokykla, kur seminarijos studentai praktikavosi.

 Ir rūmai tebestovi kartkartėmis restauruojami. Pirmoji restauracija buvo 1975–1976 metais. Tada visas koklines krosnis išgriovė ir įvedė centrinį šildymą. Iki tol tarp rūmų ir „Šiaulių naujienų“ redakcijos esantis sandėliukas iki viršaus buvo pilnas malkų, o du ar trys pečkuriai jas nešė ir tas krosnis žiemą kūreno.

 Ir dabar rūmai po truputį restauruojami – po pusrūsių restauracijos atsivėrė tam tikros papildomos galimybės ten ruošti parodėles, kurias galima apžiūrėti, rengti konferencijas.

Taigi dabar Zubovų rūmai yra Šiaulių universiteto dalis – joje yra Menų fakultetas ir juose glaudžiasi piešimo katedra, dekanatas. Šiaip ar taip tai yra kultūrinė įstaiga. Po rūsių restauracijos ten galimos įvairios konferencijos.

 
- Kokia Zubovų rūmų architektūrinė, meninė, istorinė vertė?

 - Seniausias ir vertingiausias statinys Šiauliuose yra katedra. Didždvario arba Zubovų rūmų vertė yra gan problemiška. Tai nėra gryno stiliaus rūmai, o gerokai kompiliacinis pastatas.

 Galima spręsti, kad pirminis jų vaizdas buvo kitoks. Tai buvo vienaaukščiai rūmai – dabartinis pirmasis aukštas ir pusrūsis. Dėl to abejonės nėra. Antrasis aukštas ir trečiojo aukšto elementai yra vėlesnė statyba. Kada tai buvo pastatyta, sunku pasakyti, bet tikriausiai tai jau Zubovų darbas.

Kodėl taip sakau? Todėl, kad pirmasis aukštas yra monumentali statyba su kolonada, pusrūsiai su skliautais, kiti du aukštai – ne. Jei pastatas būtų buvęs trijų aukštų, tai kolonos būtų buvusios iki pat stogo, kaip ir priklauso klasicizmo statiniams. Tačiau čia to nėra, o virš kolonados balkonėlis atsiradęs.

 Taigi rūmų viršutiniai aukštai yra ir iš kitų medžiagų nei pirmasis. O trečiasis aukštas apskritai vadinamas rusiškai zasipuškos – lentinės sienos užpiltos pjuvenomis. Klasicistinių pastatų taip niekada nestatė – akivaizdu, kad tai vėlesnis priestatas.

 Nežiūrint į tai, manyčiau, tų rūmų vertė yra daugiau istorinė nei meninė. Meniškumo požiūriu Lietuvoje yra puikių rūmų, kuriems Zubovų rūmai neprilygsta. Galima paminėti Palangos, Plungės, Vilniaus, Užutrakio rūmus.
Dėl to pastato statybų ir perstatymo apie 1990 metus klausinėjau paties Vladimiro Zubovo, architektūros daktaro, Danutės Čiurlionytės vyro. Ir ką jis man pasakė? Ogi nieko negalėjo pasakyti – nežinojo, kada buvo statomas antrasis aukštas. Jis man siūlė susisiekti su Zubovų giminaičiu kunigaikščiu Alsufjevu, kuris tuomet gyveno Rygoje.
Kunigaikštis buvo jau tada labai senas ir turėjo labai didelį archyvą. Tačiau to padaryti nebuvo kaip, o paskui Alsufjevas numirė ir jo archyvo likimas nežinomas. Beje, ar Alsufjevų pavardė girdėta? Taip, Alsufjevaitė-Zubovienė Šiauliuose pastatė mergaičių gimnaziją – ji dabar vadinasi Didždvario gimnazija.

- Tai gal žinoma, kas šių rūmų architektas, statytojas?

 - Spėjama, kad rūmų pirmasis aukštas, pusrūsis yra iš tų laikų, kai dvarą valdė Antanas Tyzenhauzas, o gal ir dar senesnių. Sunku pasakyti, nes ir Vilius Puronas, ilgai ieškojęs dokumentų, ne ką terado.

 Galbūt rūmų statyba sietina su Šiaulių miesto raida. Juk miestas buvo išplanuotas ir Vilniaus gatvės tarpas apstatytas gerais namais būtent A. Tyzenhauzo laikais. Todėl galėjo būti, kad ir tie rūmai tuo metu statyti. Nors Šiaulių bažnyčia (dabartinė katedra) pastatyta dar anksčiau.

 Prieš keletą dienų vyko istorikų seminaras Simono Daukanto gimnazijoje. Ten dalyvavęs vienas jaunas istorikas iš Vytauto Didžiojo universiteto mane labai sudomino, nes kalbėjo apie XVII–XVIII amžių Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją Europos kontekste.

 Istorikas tvirtino, kad XVII–XVIII amžiais taip pat vyko emigracija, bet emigracija tuomet buvo priešinga: Europa emigravo į Lenkiją, Lietuvą, Ukrainą. Ir emigravo ne šiaip žmonės, bet intelektualai.

 Sakė istorikas skaitęs XVIII amžiaus Paryžiaus spaudą, kur pilna žinučių apie Lietuvą, kas čia vyksta, kaip čia sekasi prancūzams. Juk tuo metu beveik pas kiekvieną Lietuvos dvarininką buvo bona – vaikų auklėtoja, kad mokytų prancūzų kalbos. O kas jos buvo? Emigrantės iš Prancūzijos, net ne kaimo mužikės, o merginos ir moterys, turinčios išsilavinimą.
Pasirodo, visa mūsų architektūra – pastatyta vakariečių. Vilniaus Šventųjų Petro ir Pauliaus bažnyčią statė šveicaras ir ne vienas – o atsivežęs per šimtą savo darbininkų, menininkų.

 Dar Gerardas Bagdonavičius buvo radęs Šiaulių bažnyčios stilistinių analogų pietų Vokietijoje – Bavarijos šiaurėje prie Alpių kalnų, prie Šveicarijos. Galima spręsti, kad ir mūsų bažnyčią statė šveicarų architektas, kadangi lietuvių architektų tuo metu tikrai nebuvo.

 Kaskart, kai nueinu į katedrą, vis pagalvoju – jei šiandien reikėtų pastatyti tokį pastatą, kiek pastangų reikėtų. Ir dar klausimas, ar pavyktų. Juk, pavyzdžiui langai iš lauko ir iš vidaus preciziškai sutvarkyti. Štai kaip tada statė.
Kitas klausimas – o kodėl statė? Ir dar tokio masto bažnyčią, nors Šiauliai tuomet buvo kaimas. Koks turėjo būti suvokimas, numatymas, kad Šiauliai yra tam tikras centras ir kad jie turės raidą, nes juk pilna Žemaitija medinių bažnytėlių, o ir vienuolynų ansamblių mastai ne tie.

Tai jei kalbame apie lietuvių, šiauliečių europėjimą, tai čia ir yra pagrindas – Europos kultūra pas mus atėjo per tuos pastatus, per architektūrą.

 Barokas atėjo iki Vilniaus, iki Baltarusijos katalikiškų vietų, kur dar yra barokinių pastatų ir stop, į Rusiją nenukeliavo. Na, išskyrus Sankt Peterburgą, kur irgi statė šveicarų architektai – Domenikas Trezinis, Rastreliai.

- Klasicistiniai rūmai paprastai būdavo klasicizmo stiliaus parke...

 - Taip, ir šių kompiliacinių rūmų, kurie yra išlaikę klasicistinę išvaizdą, vertė, manau, neatskiriama nuo paties Didždvario parko.

 Gaila tik, kad neišlikę kai kurie jo elementai – pavyzdžiui, vartai, kurie pavaizduoti Gerardo Bagdonavičiaus piešiniuose, senose nuotraukose. Tie vartai ir tvora ribojo visą Didždvario teritoriją, kol nebuvo gatvės – Aušros alėjos. Vartai žymėjo įvažiavimą į dvaro kiemą, nors pagrindinis įvažiavimas buvo per Kaštonų alėją iš dabartinės Vilniaus gatvės. Aš dar prisimenu prieš rūmus buvus apskritą medžiais apsodintą ratą karietoms apvažiuoti. Dabar iš jo dabar išliko tik keletas kelmų.

Gubernijos link, apatinėje parko dalyje, kur dabar žaidimų aikštelės, buvo ruošiamos carinės Rusijos laikais žemės ūkio parodos – matyt, ten būta dvaro ūkinių pastatų.

 Gubernija, visas respublikinės ligoninės kompleksas, dalis Aušros alėjos, turgaus teritorija ir visos aplinkinės gatvės, gatvelės buvo Zubovų žemė – dirbama ariama žemė.

 Apskritai tai buvo labai didelis parkas, tik jis nuolat siaurėjo, kol liko tik ta dalis, kuri yra ant kalvelės – galbūt buvusios piliavietės, senų gynybinių įrengimų.

 Aš galiu daryti prielaidų, kad parko teritoriją tikriausiai jau Zubovai pradėjo pardavinėti ir beveik visą išpardavė individualiai statybai. Prie tų parduotų sklypų skirtina Vaisių gatvė, Dvaro gatvė, į pakalnę einanti nuo buvusio banko iki laidojimo biuro – ten buvo ištisai sustatyti mediniai namai, kiemiukai, kurie per Antrąjį pasaulinį karą sudegė.
Taip, parkas apstatytas ir dar kaip apstatytas: Vaisių gatvėje į parko pusę visi sandėliukai, lauko tualetai atsukti, ne namų fasadai. Štai tokia XX amžiaus transformacija įvyko.

 Ar parkas bendraamžis su pastatu, ar ne – sunku pasakyti. Bet parke yra labai senų ąžuolų, o jie labai ilgai auga, kol tokie išauga.

- Kada Didždvario parkas tapo viešas?

- Parką lankytojams atidarė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tada jis buvo aptvertas ir, mano tėvo paliudijimu, ant vartų kabojo skelbimėlis rusų kalba: „Kareiviams ir šunims įėjimas draudžiamas“.

Kodėl kareiviams? Todėl, kad carinėje Rusijoje kareiviai buvo žemiausio ar vieno iš žemiausių visuomenės sluoksnių atstovai, nebent po ilgų tarnybos metų jie kiek pakildavo.

 Pirmojo pasaulinio karo metais yra užfiksuota, kad vokiečiai parke buvo fejerverką surengę: aplieję benzinu medžius ir uždegę. Gal ne visus buvo uždegę.

 Antrojo pasaulinio karo metais visame parke buvo slepiama visokia karinė technika. Baisiai suniokotas jis buvo tada – tiesiog šiukšlynas buvo. Puikiai atsimenu, kaip mes, mokiniai, jį valėme. 1945-ųjų pavasario talkoje, nors karas dar nebuvo pasibaigęs.

 Tada Zubovų rūmuose visos Šiaulių gimnazijos ir mokytojų seminarija sutilpo, nes berniukų ir mergaičių gimnazijų pastatai buvo griuvėsiai, kaip visi Šiauliai. O štai rūmai nesudegė. Susigrūdome čia, bet tada mokyklos nedidelės buvo – tik po dvi paralelines klases.

 Taigi talka parke: grėbiame šiukšles, paskui jas deginame, šiukšlėse buvę šaudmenys sproginėja. Ko bernams ko daugiau reikia – kažkuris rado visą kulkosvaidžio juostą su visais šoviniais, atvilko ir į laužą įmetė.

 Tada mūsų direktorius pradėjo lakstyti nuo laužo prie laužo ir bartis, o čia dar artilerijos sviediniai ar minos ėmė sproginėti kaip fronte! Iš Zoknių atskubėjo karinis dalinys, apsupo parką – kas čia darosi?!

 Neseniai vyko miesto įvaizdžio komisijos posėdis, kur kalbėta, kaip sutvarkyti Šiaulių parkus, kaip juos padaryti patrauklius miestiečių poilsiui. Tačiau juk šiais laikais parkai nebėra visuomeninio sambūrio vieta. Tokia parkų funkcija – jau praeitis. Ar dabar eina žmonės į Šiaulių skverus ar parkus poilsiauti? Ne! Visi sėda į savo limuzinus – ir į užmiestį, paežeres laiko leisti. O štai anksčiau eidavo.

 Dabar, man atrodo, parkas atlieka savo funkciją kaip žalioji zona: žmonės neina po jį pasivaikščioti, o tik pro jį praeina. Na, gal stabteli ant suoliuko prisėsti.

 Zubovų rūmai
1736 metais Šiaulių ekonomijos dvaro rūmai Gubernijoje sudegė, o naujų mūrinių rūmų statyba nebuvo baigta.
1765 metais Šiaulių ekonomiją kartu su kitomis karališkomis ekonomijomis Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje pradėjo administruoti Antanas Tyzenhauzas, kuris į Šiaulius iš Telšių atkėlė pavieto teismus ir nusprendė čia įrengti pagrindinę ekonomijos administracijos būstinę.

Tad tikėtina, kad tuo metu ir pradėti statyti klasicizmo stiliaus rūmai.
1800 metais Šiaulių plane jau pažymėti Didždvario pastatai.

2012-ųjų balandis. Zubovų rūmuose įsikūręs Šiaulių universiteto Menų fakultetas. 

Tarnų namas

Iš Šiaulių ekonomijos laikais pastatytų akmeninių tvartų, namų dvaro tarnautojams ir darbininkams, arklidžių (dabar – Šiaulių apygardos teismas) su žirgų maniežu ir kitų ūkinių pastatų šalia rūmų išliko vienaukštis pastatas gyventi tarnams.
Jis per tris šimtmečius išgyveno kelias transformacijas: čia gyveno tarnai, čia tarpukaryje veikė mokomoji pavyzdinė pradinė mokykla, vėliau jis buvo naudojamas kaip gyvenamasis namas, sandėlis.

 

Tarnų namelis – vienintelis išlikęs rūmų komplekso pastatas. 

Didždvario parkas

Dabar Didždvario parkas užima 5,1 hektaro plotą – ko gero, dešimtadalį senojo parko, kuris įkurtas arba XVIII amžiaus pabaigoje arba XIX amžiaus pradžioje, buvo užsodintas landšaftinio parko stiliumi – laisvu, artimu natūraliai gamtai.

alt

Pro Zubovų rūmų antrojo aukšto langus matomas parkas – tik lopinėlis buvusiojo dar XIX amžiaus pabaigoje.

Seniausioji rūmų dalis - rūsiai


Rūmuose jau restauruoti vieninteliai Šiauliuose arkiniai rūsiai. Juose Šiaulių universiteto Menų fakultetas įkūrė studijas ir o sienas naudoja eksponuoti studentų darbams.

alt

Seniausioji Zubovų rūmų dalis – arkiniai klasicistinio stiliaus rūsiai. 

Skulptūros

1978 metais V. Tallat-Kelpša (vadovas D. Lukoševičius) iš betono nuliejo ir metalu apkalė du grifonus, kurie papuošė rūmų fasadinį įėjimą.
Panašios dekoratyvinės skulptūros čia stovėjo ir iki Pirmojo pasaulinio karo.

alt

Šie grifonai Zubovų rūmų fasadą puošia tik tris dešimtmečius. 
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94483017
Į viršų