Sovietmečiu visiškai atstatyta Šiaulių žydų mokykla (dabar Šiaulių universiteto Tęstinių studijų institutas).
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Nors sovietmetis netolima, bet vis dėlto jau istorija – juk auga antroji šiauliečių karta, kuri šio laikmečio nematė. Ir nors, atrodytų, Šiauliuose yra nemažai sovietmečio palikimo, ypač urbanistinio ir architektūrinio, bet laikas ir žmonės negailestingi: iš beveik per šešiasdešimt metų mieste pastatytų namų ne tiek daug ir belikę. Kai kas sunaikinta negrįžtamai, tad jau visai tinka rubrikai „Senieji Šiauliai“.
Ir apie tuos Šiaulių pastatus, už kurių gal iš pripratimo nebeužkliūva vyresnės kartos šiauliečių akys, ir tuos, kurių jau nebepamatys jaunoji karta, pasakoja Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus muziejininkė Jovita Vilimaitienė.
Kito ir architektūros mados
Kaip kito Šiaulių miesto vaizdas, architektūra sovietmečiu - nuo 1945 iki 1990 metų? Per tuos beveik šešis dešimtmečius miesto vizualinė išraiška keitėsi net ne vieną kartą. Dažniausiai pokyčius lėmė pasikeitusios architektūrinės, urbanistinės mados, statybų technologinės galimybės, taip pat ir politiniai pokyčiai.
Stalinistinė architektūra
Pirmąjį pokyčių etapą galėtume pavadinti stalinistinės architektūros įsigalėjimo vardu.
Kadangi Antrasis pasaulinis karas paliko ryškius pėdsakus Šiaulių miesto istoriniame veide – buvo sugriauta beveik 85 procentai visų pastatų, tai jau pirmaisiais pokario metais prasidėjo gana dideli miesto atstatymo darbai.
Jau pirmajame penkmečio plane buvo numatyta Šiaulius paversti dideliu pramoniniu mazgu, nes miestą kirto svarbūs prekybiniai keliai, geležinkelio arterija.
Pirmiausia buvo atstatinėjamas miesto centras – administraciniai, visuomeniniai, kultūriniai pastatai, atkuriamos gamyklos ir statomi nauji fabrikai. Taip pat buvo siekiama kuo greičiau išspręsti gyvenamojo fondo trūkumo problemą. Buvo parengti net keli miesto išplanavimo ir užstatymo projektai. Miesto centrinė dalis suplanuota pagal griežtus socrealistinės (stalinistinės) urbanistikos principus. Dėl sunkių pokario sąlygų – trūko darbo jėgos, statybinių medžiagų ir lėšų bei politikos pokyčių – sumanymai nebuvo iki galo įgyvendinti.
Buvo atstatytas miesto vykdomojo (dabartinės Savivaldybės) komiteto pastatas, Dramos teatras, Gimdymo namai, mokyklos, „Rūtos“ saldainių ir „Verpsto“ trikotažo fabrikai.
Atstatyta buvo didesnė senamiesčio dalis, nes istorinių pastatų čia buvo nedaug belikę, o ir ne visi pastatai buvo atkurti tokie, kokie jie buvo iki karo. Nors buvo ir išimčių – visiškai atkurta Šiaulių žydų mokykla (dabar - Šiaulių universiteto tęstinių studijų institutas) Stoties gatvėje, Didždvario gimnazija ir, kas labai džiugina, buvo atstatyta per karą stipriai nukentėjusi Šiaulių katedra.
Išlikę sugriuvę pastatai buvo ir atstatomi, o kartais išvis nugriaunami. Tilžės ir Vilniaus gatvėse yra visa eilė namų, ant kurių buvo pristatyti papildomi vienas ir du aukštai. Taip kai kurie senieji pastatai buvo integruoti į pokario architektūrą.
Tačiau kartais buvo atsisakoma istorinių pastatų. Dabar sunku pasakyti, ar tai buvo daroma, kad reikėjo ištiesinti, paplatinti gatves, kurios Šiauliuose buvo vingiuotos su išsikišusiais pastatais. Tokie pastatai buvo be gailesčio griaunami, nors taip buvo pažeidžiama vietinė architektūrinė tradicija.
Pokario laikotarpio stalinistinė architektūra gana drastiškai nutraukė tarpukario moderniosios architektūros tradiciją Šiauliuose ir mieste atsirado monumentalių, reprezentatyvių ir ypač puošnių pastatų.
Kodėl? Nes stalinistinė architektūra pasižymėjo dideliu masteliu, klasikinėmis formomis ir gausiu dekoru.
Bene vienas iš svarbiausių šios architektūros pastatų buvo vadinamieji Tarybų rūmai, kuriuose veikė K. Didžiulio politechnikumas (dabar - Šiaulių valstybinė kolegija). Vilniaus gatvėje atsirado daug daugiaaukščių daugiabučių, skirtų įvairioms žinyboms, fabrikų darbininkams, o Aušros alėjoje išdygo naujas kino teatras „Tiesa“ .
Atrodo, visi šie pastatai buvo pastatyti pagal sąjunginius tipinius projektus, nes tuo metu individualūs visuomeninių pastatų projektai buvo rengiami tiktai sostinei ir kitiems didiesiems Sovietų Sąjungos miestams, o provincijoje buvo statomi dažniausiai tipiniai, galbūt kartais su nedidelėmis transformacijomis. Todėl kitame mieste pamačius tokį pat pastatą, kaip Šiauliuose, iš karto galima net nuspėti jo funkciją.
Sunku pavadinti tą stalinistinį stilių gražiu, bet man didžiausią įspūdį vis dėlto padarė jau minėtas kino teatras „Tiesa“ Aušros alėjoje, kuris po rekonstrukcijos prarado savo architektūrinę išraišką. O juk galėjo likti tikrai ryškus stalinistinės architektūros grynuolis mieste.
Pokaryje tik Šiaulių miesto centre buvo statomi mūriniai pastatai – kelių aukštų daugiabučiai arba pastatai įvairioms institucijoms, o Šiaulių miesto istoriniuose priemiesčiuose šiuo laikotarpiu buvo labai intensyviai plėtojama individuali statyba – dažniausiai medinių individualių namų.
Nors kartais dėl gyvenamojo ploto trūkumo individualūs maži mediniai namai atsirasdavo net ir miesto centre, kur sklypai buvo suformuoti valdiškai daugiaaukštei statybai. Tokių medinukų buvo A. Mickevičiaus, Salomėjos Nėries, Vilniaus gatvių kvartale ir kitur.
Šiuo laikotarpiu Šiaulių miesto vyriausiasis architektas pokaryje buvo Eduardas Budreika, neseniai baigęs studijas. Bet jis čia ilgai neužsibuvo – išvažiavo dirbti architektu į Vilnių, dėstyti Dailės akademijoje. O kitas tikrai daug prie Šiaulių miesto veido formavimo prisidėjęs architektas buvo Albertas Ratnikas, projektavęs namus Vilniaus gatvėje, taip pat architektas Povilas Marengolcas.
Modernizmo architektūra
Maždaug XX amžiaus šeštojo dešimtmečio viduryje ir antrojoje pusėje visa Sovietų Sąjunga ir kartu Lietuva bei Šiauliai pasuko intensyvios statybų industrializacijos keliu. Prasidėjo ryškūs pokyčiai tiek miesto planavimo principų prasme, tiek statybų technologijų ir architektūros prasme – pradėti kurtis šiuolaikiški miestai.
Buvo atsisakyta stalinistiniu laikotarpiu prisilaikytų miesto istorinių formavimo tradicijų ir pereita prie laisvo planavimo principų. O tai reiškia, kad šiuo laikotarpiu pastatai nebestatomi perimetru palei gatvę, o tiesiog laisvai išdėstomi pagal reljefą didelėse teritorijose. Todėl Šiauliuose, Lietuvoje ir visoje Sovietų Sąjungoje prasidėjo didelių miesto rajonų statybos. Ir monumentalius stalinistinės architektūros pastatus pakeitė iš pradžių pastatyti iš silikatinių plytų, o paskui ir iš blokų pastatyti namai.
Šiauliuose pirmasis toks rajonas (mikrorajonas) buvo pastatytas Draugystės prospekte, pagal 1959 metais patvirtintą projektą. Blokiniais namais taip buvo pradėtas apstatyti miesto centras – teritorijos, kuriose buvo likę neužstatytų ar mažai užstatytų plotų.
Taip daugiabučiais buvo užstatyta Katedros kalva. O gaila, kad šio laikmečio naujos architektūrinės ir planavimo mados pasižymėjo tuo, kad buvo mažai paisoma aplinkos ir istorinio konteksto.
Gali būti, kad pirmasis sustambintas blokinių namų kvartalas išdygo Vytauto gatvėje.
Ir tik paskui jau tos masinės statybos persikėlė į miesto pietvakarius, į Lieporių ir kitus rajonus.
Tuo metu be gyvenamųjų daugiabučių vyko ir visuomeninių, kultūrinių įstaigų statybos. Tačiau čia buvo laikomasi tų pačių principų - ekonomiškumo, funkcionalumo, standartizacijos. Todėl taip pat buvo patiražuota tipinių pastatų – darželiai, mokyklos.
Buvo ir išraiškingesnių pastatų. Tokio tipo architektūrai buvo būdingi, tarkim, stikliniai fasadai ir mieste buvo pastatyta universalinė parduotuvė, kuri tapo gera pamoka ir miesto, ir Lietuvos, o gal ir visos Sovietų Sąjungos architektams: juk ši parduotuvė buvo suprojektuota kaip stiklinė dėžutė ir, nors atitiko naujausias laikmečio madas, buvo visai neekonomiška. Šį pastatą labai sunku eksploatuoti: vasarą reikėjo uždengti langus, nes pastatas įkaisdavo, o žiemą taip pat tekdavo dangstyti, kad nelandžiotų vėjai ir šalčiai.
Iš moderno architektūros pastatų dar būtų galima paminėti Šiaulių viešbutį, kuris irgi pasižymi moderno architektūrai būdingais stačiakampiu tūriu ir bokštine kompozicija, taip pat ir miesto projektavimo instituto pastatas, išsiskyręs savo fasado vertikalių ritmika.
Kino teatras „Saulė“ (dabar - koncertų salė „Saulė“) irgi iš šio laikotarpio. Tai pakankamai tipinis pastatas, nes tokių kino teatrų irgi nemažai Lietuvoje būta - prisiminkime, kad ir garsųjį kino teatrą „Lietuva“ Vilniuje.
O štai dabartinio Kultūros centro pastatas nors buvo pastatytas irgi tuo laiku, bet pagal architektūrinę išraišką jame dar galima šiek tiek atsekti ir stalinistinės architektūros bruožų – tai pakankamai masyvus, monumentalus pastatas, tik be puošnaus dekoro ant fasado. Jis aiškiai atspindi perėjimą nuo stalinistinės prie modernizmo architektūros.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, pradėjus planuoti naujas miesto statybas, buvo numatyta įgyvendinti visiškai naują miesto vystymo rytų kryptimi idėją. Buvo nuspręsta užstatyti teritoriją už Talšos ežero, ten sukuriant visiškai naują 4-5 a daugiabučiais namais užstatytą miesto rajoną su plačių visuomeninių įstaigų tinklu. Šis sumanymas būtų atnešęs dideles permainas Šiaulių miestovaizdyje – jo įgyvendinimo atveju Talšos ir Ginkūnų ežerai būtų atsidūrę pačiame miesto centre.
Šiuo laikotarpiu architektė Liucija Šileikienė suprojektavo dabartinio Šiaulių universiteto mokomuosius laboratorinius korpusus P. Višinskio gatvėje, Apolonija Nistelienė – Santuokų rūmus.
Vėlyvasis modernizmas
Gana greit pastebėta, kad ši modernizmo architektūra yra monotoniška, nuobodi, sustingusi, tad Sovietų Sąjungoje ir Lietuvoje aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose pradėta kalbėti, kad reikia išsilaisvinti iš griežtų geometrinių formų, pradėti ieškoti ekspresyvumo, atkreipti dėmesį į istoriją, į tradicijas.
Taip prasidėjo vėlyvojo modernizmo laikotarpis. Ir nors keista, Šiauliuose pirmieji savito, išskirtinio, originalaus miesto veido paieškų darbai buvo masinės statybos Dainų rajone. Čia jau projektuojant rajono užstatymą buvo pradėta ieškoti naujų formų – naudotas kampinis pastatų blokavimas tarpusavyje, buvo ieškoma turtingesnės fasadų išraiškos ir tam buvo naudojamos spalvos (vienos aklasienės buvo dažomos rudai, kitos – geltonai), įvairesni fasadų plokštumos išskaidymo variantai.
Šiaulių centre pagal vėlyvojo modernizmo principus buvo pastatyta Šiaulių universiteto dailės galerija, vėliau tos ekspresyvesnės fasadų formos atsirado buvusių Gimdymo namų fasade Architektų gatvėje, Šiaulių chirurginėje ligoninėje, Buitinių paslaugų komplekse Dainuose ir pan.
Beje, Šiauliai kitų miestų kontekste išsiskyrė jau prasidėjus modernizmo kritikai – originalumo savitumo paieškoms.
Šiaulių miestovaizdyje tuos pokyčius ir išskirtinumą nulėmė naujas urbanistinis-architektūrinis projektas – Vilniaus gatvės pavertimas pėsčiųjų bulvaru. Tai buvo naujas originalus miesto dizaino sprendimas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje.
Bulvare miesto centro savitas charakteris buvo kuriamas naujomis originaliomis meninėmis dekoratyviomis apipavidalinimo priemonėmis: atsirado iliuzorinė fasadų tapyba, tūrinė, erdvinė reklama, žaismingas vitrinų apipavidalinimas.
Šiaulių miesto centras buvo polichromiškai išryškintas parengus spalvinio apipavidalinimo koncepciją ir kiekvienai gatvei nustačius tam tikras spalvas, kad jomis nudažyti pastatai išryškintų miesto centrą ir jam suteiktų originalią vizualinę išraišką.
Lietuvos ir Sovietų Sąjungos kontekste labai sunku įvardyti kokį statinį Šiauliuose, kuris lenktų kitus savo originalumu.
Nors galima kalbėti apie jau devintajame dešimtmetyje atsiradusią Šiauliuose naują tendenciją - atsisukti į istoriją, į tradicijas. Turiu omenyje Saulės laikrodžio aikštę, kuri buvo sukurta kaip miesto jubiliejų įprasminantis akcentas ir turėjo ne tik dekoratyvų, utilitarų pobūdį, bet ir istorinę semantinę reikšmę, nes aikštės kompleksui buvo pasirinkta spėjamai miesto užuomazgos erdvė, ta vieta, kur prasidėjo jo istorija.
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos skyriaus muziejininkė Jovita Vilimaitienė: „Per tuos beveik šešis dešimtmečius miesto vizualinė išraiška keitėsi net ne vieną kartą. Dažniausiai pokyčius lėmė pasikeitusios architektūrinės, urbanistinės mados, statybų technologinės galimybės, taip pat ir politiniai pokyčiai“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Stalinistinės architektūros pavyzdys – Tarybų rūmai-Šiaulių K. Didžiulio technikumas (dabar Šiaulių valstybinės kolegijos pastatas).
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Šiaulių autobusų stotis – pastatas, kurio jau nebėra.
Asmeninio albumo nuotr.
Išskirtinis paskutiniojo sovietmečio dešimtmečio kūrinys – Saulės laikrodžio aikštė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Iš moderno architektūros pastatų dar būtų galima paminėti Šiaulių viešbutį, kuris irgi pasižymi moderno architektūrai būdingais stačiakampiu tūriu ir bokštine kompozicija.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Stalininio laikotarpio miesto išplanavimo projektas.
Asmeninio albumo nuotr.
Niekas jau nebepamatys tokio „Tiesos“ kino teatro.
Asmeninio albumo nuotr.
