Visus atėjusius į gimnaziją pirmiausia pasitinka Vitolio Trušio sukurtas Stasio Šalkauskio mozaikinis portretas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Senosiose Šiaulių kapinėse 1941 metų gruodį palaidotas Stasys Šalkauskis – iškiliausias tarpukario Lietuvos filosofas ir pedagogas. Jo vardu Šiauliuose pavadinta viena iš senamiesčio gatvių ir viena iš senųjų miesto mokyklų.
Tad S. Šalkauskio vardu pavadintos gimnazijos direktorė Zina Žuklijienė, ugdymo organizavimo skyriaus vedėja Roma Butkienė ir gimnazijos muziejaus vadovė Renata Butkuvienė pasakoja, kaip šis didis žmogus yra susijęs su Šiauliais.

Šalkauskių žemėje
Nors Stasys Šalkauskis gimė 1886 metų, gegužės 16–ąją, Ariogaloje gydytojo Julijono Šalkauskio ir bajoraitės Barboros Goštautaitės–Šalkauskienės šeimoje, bet nuo 1890 metų Šalkauskių šeima visam laikui apsigyveno Šiauliuose, toje vietoje, kur dabar yra Stasio Šalkauskio vardo gatvė ir gimnazija.
Tiesa, kaip pasakojo šios gimnazijos pedagogės, gatvė iš pradžių buvo pavadinta ne Stasio, o jo tėvo, buvusio Šiaulių miesto burmistro Julijono Šalkauskio vardu, pastarajam švenčiant savo aštuoniasdešimtmetį.
Sovietmečiu ši gatvė buvo pavadinta B. Grigo vardu, o mokykla buvo 7-oji vidurinė, o Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę ši gatvė vėl pavadinta Šalkauskio, bet ne tėvo burmistro, o jo sūnaus Stasio vardu. 1994 metais ir mokyklai suteiktas šio žymaus mokslininko vardas.
„Tai mus labai įpareigojo, – sako direktorė Z. Žuklijienė. – Kita vertus, kai kitaip buvo galima pavadinti mokyklą, kuri stovi Šalkauskių žemėje, buvusiame jų sode, nuo 1938 metų, kai čia buvo atkelta miesto 4-oji pradžios mokykla.“
Pasirodo, toje vietoje, kur sovietmečiu buvo pastatytas kino teatras „Palydovas“, buvo ir senųjų Šalkauskių namas, ten, kur dabar yra senelių globos namai, yra išlikusi dalis jų sūnaus, architekto Kazimiero prašmatnaus namo dalis, o dabartinė S. Šalkauskio gatvė prieš karą buvo tik takas per sodą Talšos ežero link.

Širdies polinkis
Tėvai Šalkauskiai, kurie tarpusavyje kalbėdavosi tik lenkiškai, išaugino devynis Lietuvos patriotus – keturis sūnus ir penkias dukteris. Visi jie įgijo aukštuosius išsilavinimus, o kai kurie – ir ne po vieną.
Stasys, kaip ir jo broliai, mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, o vėliau baigė mokslus Maskvos universiteto Teisės fakultete. Jis buvo nestiprios sveikatos, tad besimokydamas universitete kuriam laikui buvo išvykęs į Samarkandą, bet mokslus tęsė.
Nors tuo metu, pasak R. Butkienės, jis ir atsiliepė į širdies polinkius – pradėjo rašyti straipsnius filosofijos klausimais. Tie straipsniai buvo noriai žurnalų spausdinami, o paskui tai sudarė galimybes Stasiui gauti stipendiją ir tęsti filosofijos mokslus Friburge – Šveicarijoje.
Tuo metu Šveicarijoje buvo ir poetas Vincas Mykolaitis–Putinas, ir žinomas mokslininkas Juozas Eretas, ir kitų labai svarbių Lietuvos kultūrai žmonių, kurie buvo susiję ir su viso pasaulio kultūra.
Todėl, suprantama, kad grįžęs į Lietuvą filosofijos daktaras S. Šalkauskis pradėjo dėstyti Aukštuosiuose kursuose, o vėliau, naujai įkurtame Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-filosofijos fakultete.

Reiklumas sau
Laikinojoje sostinėje įsikūrė ir jo broliai bei seserys (išskyrus su tėvais Šiauliuose likusią Eleną) – „visa Šalkauskių kolonija“.
Tačiau tėvai, pasak R. Butkuvienės, liko labai svarbūs ir tokie artimi, kad jie visi nuolat sugrįždavo į Šiaulius ir iš Kauno, ir iš užsienių švęsti Velykų, Kalėdų ar bet kokiomis kitomis progomis.
Tėvų namai buvo ta saugi vieta, kur jau smarkiai sirgdamas sugrįžo su šeima ir darbo netekęs Stasys Šalkauskis. Iki pat mirties – 1941 metų gruodžio 4-osios – jis čia ,antrojo aukšto kambarėlyje, toliau dirbo.
O iki tol profesorius S. Šalkauskis dirbo universitete – dėstė filosofiją,, redagavo žurnalus „Romuva“, „Židinys“, buvo kitų katalikiškų leidinių bendradarbis, inicijavo Lietuvos katalikų akademijos steigimą, suformulavo ateitininkų principus, publikavo savo straipsnius ir knygas. Jis buvo tokia įdomi ir įvairiapusė asmenybė, kad buvo labai gerbiamas ne tik kolegų ir studentų, bet ir nuolat buvo apsuptas žmonių.
Kaip pasakoja R. Butkienė ir Z. Žuklijienė, S. Šalkauskis daugiausia bendravo su akademine bendruomene, nes kitokia neatitiko nei jo charakterio, nei pažiūrų: negalėjo pakęsti jokių apkalbų, neigiamų atsiliepimų, todėl stengdavosi to išvengti. Jis buvo labai griežtas ir reiklus žmogus, pirmiausia sau pačiam.
Tačiau S. Šalkauskis nesugebėjo niekam pasakyti „ne“ ir jo gerumu buvo naudojamasi. Prieš pat mirtį, kai šeimą slėgė skolos ir žmonai teko skolintis iš banko, jis tą pačią dieną viską atidavė kažkokiam verkšlenančiam kaulytojui, nors tie pinigai buvo šeimai mirtinai reikalingi.

Griežtas auklėjimas
Vedė S. Šalkauskis eidamas jau 42–uosius metus – 1927 metais – studentę Juliją Paltarokaitę – vyskupo K. Paltaroko giminaitę.
Kaip pasakojo gimnazijos pedagogės, studentai S. Šalkauskį po paskaitų lydėdavo namo, kad galėtų daugiau su juo pabendrauti, ir tarp jų buvo Julija, kuri griežtąjį profesorių sužavėjo savo dorybėmis. Nors mergina pasirodė esanti susižadėjusi (vėliau su vyskupo pagalba sužadėtuvės buvo atšauktos) su vienu jaunuoliu, po poros metų pažinties įvyko vestuvės.
Jaunoji Šalkauskienė savo vyrą dievino, laikė jį tobulu visą savo gyvenimą, ir nors jį pergyveno daugiau kaip 50 metų, – vyras visada išliko jos širdyje.
Sūnaus Juliaus jiedu susilaukė 1931 metais. S. Šalkauskis prieš tai žmonai pasakė, kad vaiką jie auklės griežtai, nelepins. Be to, pasamdys kiek tik reikia tarnaičių, bet žmona turės likti namie ir pati auginti vaiką.
Pasak Z. Žuklijienės, sūnus Julius Šalkauskas, fizikos mokslų daktaras, dar prisimena, koks griežtas buvo tėvas – net diržu jį auklėjo, ir nemanąs, kad galima kategoriškai atmesti tokį auklėjimo būdą. Juolab, kad J. Šalkauskas yra perėmęs tėvo pažiūras – krikščioniškai demokratines.
Beje, J. Šalkauskas perėmė ne tik tėvo pažiūras, bet ir vedė net vėliau nei tėvas – jau sulaukęs 48 metų.

Kapas su Rūpintojėliu
Kaip minėta, S. Šalkauskis buvo labai disciplinuotas ir darbštus – jo parašytas knygas, straipsnius, dalykinius laiškus sunku ir suskaičiuoti, nors jau išleistas daugiatomis jo raštų rinkinys.
Jų būtų buvę ir daugiau, jei ne pasikeitusi politinė situacija Lietuvoje.
1940 metais jis buvo paskirtas paskutiniuoju Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi, bet tais pačiais metais universitetas buvo iškeltas į Vilnių ir S. Šalkauskis liko be darbo ir labai pasiligojęs.
Be to, jo sesuo Elena su vyru buvo ištremta, nors kitus brolius ir seseris ši lemtis aplenkė.
Taigi S. Šalkauskis grįžo į Šiaulius, į tėvų namus, su žmona ir sūnumi. Šeima gyveno iš Julijos Šalkauskienės privačių pamokų, o jis ir toliau dirbo, bet sveikata vis prastėjo, silpo ir akys.
Pirmaisiais karo metais S. Šalkauskis mirė, kaip teigiama, dėl širdies-kraujotakos ligos ir buvo palaidotas senosiose Šiaulių kapinėse prie 1933 metais mirusio tėvo.
„Simboliška, kad senasis takas per Šalkauskių sodą (S. Šalkauskio gatvė) tiesiai nuveda per Saulės laikrodžio aikštę, pro vartelius, prie jo kapo, kur dabar pastatytas „Rūpintojėlis“, – sako gimnazijos muziejaus vadovė R. Butkuvienė.
Po laidotuvių J. Šalkauskienė su sūnumi grįžo į Kauną, vėliau gyveno Vilniuje. Dabar Julius Šalkauskas yra vienintelis ir paskutinis Stasio Šalkauskio palikuonis.
„Apskritai iš visos senųjų Šiaulių Šalkauskių šeimos, mūsų žiniomis, yra tik trys anūkai“, – pastebi Z. Žuklijienė.

Idėjų sklaida
Tad dabar gimnazijos bendruomenė palaiko nuolatinius ryšius su Juliumi Šalkausku ir kartu su juo rūpinasi S. Šalkauskio idėjų sklaida ir atminimo išsaugojimu.
„Turime visą seką S. Šalkauskiui skirtų renginių: rugsėjį gimnazistai ant jo kapo padeda gėlių puokštes, per gimtadienį čia skaitomos eilės ir skamba muzika, – pasakoja S. Šalkauskio gimnazijos direktorė. – Mokykloje yra visa galerija S. Šalkauskio premijos laureatų portretų. Romos Butkuvienės iniciatyva dabar yra rengiama konferencija „Šiaurės Lietuvos šviesuoliai“, gimnazijos muziejuje, kur vedamos ir pamokos, pristatoma mokyklos istorija ir S. Šalkauskis.“

Gimnazijos ugdymo organizavimo skyriaus vedėja Roma Butkienė: „Stasys Šalkauskis – išskirtinai stiprios dvasios žmogus. Net neįsivaizduoju, kad šiandien toks galėtų būti.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Renata Butkuvienė, gimnazijos muziejaus vadovė: „Mano nuomone, S. Šalkauskis ypatingas tuo, kad visada buvo už aktyvų jaunimą: mąstyti – veikti – spręsti.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

S. Šalkauskio gimnazijos direktorė Zina Žuklijienė: „Manau, kad kito tokio, kaip S. Šalkauskis, Lietuva neturėjo, neturi. Ir kaip pasisekė, kad tokia asmenybė išaugo mūsų žemėje.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Gimnazijos bendruomenė prie Stasio Šalkauskio kapo.
S. Šalkauskio gimnazijos archyvo nuotr.