Įkapės iš Vaisių gatvės kapinyno.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja Audronė Šapaitė ir muziejininkė, Šiaulių universiteto docentė Birutė Kazimiera Salatkienė pasakoja apie seniausius kapinynus – Europoje, Lietuvoje, Šiauliuose.

Kada ir kaip dabartinės Lietuvos teritorijoje formavosi laidojimo papročiai?
B. Salatkienė: Kai pirmieji žmonės pasirodė dabartinės Lietuvos teritorijoje, jau buvo susiklosčiusios šimtų tūkstančių metų laidojimo tradicijos. Pirmieji kapai siejami su viduriniu paleolitu, dar su neandertaliečiais, kurių epocha datuojama nuo 200 tūkstančių iki 40 tūkstančių metų prieš dabartį. Iš tų laikų yra išlikę urvuose kapų: mirusieji paguldyti ant šono kaip miegantys, kartais apdėti akmenimis, užkasti, kad palaikai nebūtų suėsti žvėrių.
Apskritai mirties suvokimas ir suvokimas, kad ir po mirties egzistencija tęsiasi, yra labai sudėtingas dalykas. Archeologai, antropologai ir filosofai dėl to vis ginčijasi. Tačiau akivaizdu, kad suvokimas, jog egzistencija tęsiasi ir po mirties, lydi žmogų tūkstančius metų.
Tai žmonės atsinešė ir į Lietuvą, ateidami čia iš tokių Europos vietų, kur jau žmonės gyveno maždaug milijoną metų.
Iš pradžių Lietuvoje pasirodė klajoklis medžiotojas, kuris nuolat keliavo paskui elnius į šiaurę, į pietus, į šiaurę, į pietus - nuolat kelyje. Tad paleolitinių kapinynų čia nesitikėkite rasti – kur žmogus mirė, ten ir likdavo jo palaikai.
Jei ir randama paleolitinių kapų, tai randama dažnai - tiesiog būste, tame pačiame genties būste, kur glaudėsi ir gyvieji. Jie savo mirusiųjų neskyrė taip, kaip mes dabar įsivaizduojame.
Mezolito laikais, kai ledynai visiškai pasitraukė, Europa vietoj tundros apaugo mišku, susiformavo dabartiniai vidaus vandenys, gyvybės prisigėrė visa žemė ir vanduo, žmonės pradėjo šalia medžioklės užsiimti žvejyba. O tai jiems leido sąlyginai sėsliai gyventi.
Tokios gyvenvietės nebuvo visiškai sėslios, tačiau žmonės klajojo jau mažesnėje teritorijoje ir ne paskui migruojančius gyvūnus, o paskui miškinius žvėris. Prie ežero žmonės jau galėjo išgyventi ir žiemą, ir vasarą. Antropologai, ištyrinėję Lietuvoje rastus mezolito laikų žmonių palaikus, pagal jų cheminę sudėtį nustatė, kad jie panašiausi į ūdrų – vadinasi, tuo metu žmonės dažniausiai valgė žuvis, o mėsą ir kitą maistą – tik kai pavykdavo.

Tada ir atsirado pirmieji kapinynai?
B. Salatkienė: O šalia gyvenviečių atsirado ir kapinynai. Jei pasakymą „kaip danguje, taip ir žemėje“ apverstume atbulai, tai išeitų, kad kaip žmogus gyvena čia, žemėje, tai taip pat jis įsivaizduoja ir pomirtinį gyvenimą. Dėl to kapinynus reikia įsivaizduoti kaip mirusiųjų gyvenvietes.
Nuo mezolito laikų gyvųjų gyvenvietės pradedamos atskirti nuo mirusiųjų gyvenviečių: kapinynai yra ar už vandens, ar už kalno, kitaip sakant, - kitoje erdvėje. Ir didieji, ir mažieji mezolito kapinynai yra kažkiek izoliuoti nuo gyvųjų gyvenviečių. Vadinasi, nuo šito laiko gentis skiriama į dvi dalis – gyvųjų ir mirusiųjų. Tačiau protėvių kultas jas abi labai glaudžiai sieja: protėviai, išėję į aną pasaulį, kontaktuoja, komunikuoja su gyvaisiais, veikia gerai ar blogai, todėl juos reikia pagerbti, pasikviesti, pamaloninti vaišėmis. Toks mūsų protėvių kultas iki mūsų laikų yra atėjęs ir per Vėlinių, ir per visokius kitokius papročius.
Neolito laikai yra visiškas perėjimas, dabartiniu įsivaizdavimu, prie tokio sėslaus gyvenimo, kai žmogus ir gimsta, ir miršta toje pačioje gyvenvietėje – žemdirbių, žvejų. Žmogus gyvena nebe palapinėje, kurią pasistato pagal sezoną, o gimsta ir miršta tame pačiame name, pastate.
Tas nuolatinis namo turėjimas virš galvos lygiai taip pat reikalauja statyti namą ir mirusiajam. Todėl neolito laikais visoje Europoje išplinta vadinamieji kapų statiniai iš akmenų, iš kitų medžiagų. Ir tas mirusiojo namas yra pilkapis: išdėliotas akmenų vainikas aplink mirusįjį užpilamas žeme.
Pilkapių būta ne tik apvalių, kaip pas mus, bet ir pailgų, ir labai ilgų. Įdomiausia, kad tuose didžiuosiuose Europos pilkapiuose pilna kaulų. Archeologams tuos pilkapius atkasus susidarė toks vaizdas, kad protėvių kaulus pastumdavo arčiau sienos, kai reikėdavo paguldyti naują mirusįjį, kol ateis eilė pastumti ir jo kaulus. Kitaip sakant, fizinis kūno pavidalas nebuvo labai svarbus – svarbu, kad tik mirusysis būtų su saviškiais.
Tokių pilkapių-mirusiųjų namų yra ir visai netoli Šiaulių – Raginėnuose, Visdergiuose, Noliškiuose.
Noriu labai pabrėžti, kad šalia pilkapynų Lietuvoje visą laiką buvo ir plokštinių, ir degintinių kapų.
Deginimas apskritai siejamas su bronzos amžiumi - su metalurgija, su keramika, su ugnimi. Su tuo, kad į ugnį įdedama viena substancija, o iš jos išimama kita. Ir ta substancija lygiai taip pat gali būti žmogaus kūnas. Vadinasi, bronzos amžiuje įvyko dvasinis virsmas, kuris dar labiau atskyrė sielą nuo kūno. Net daugiau negu įsivaizduojame.
Tačiau niekada mirusiųjų deginimas visiškai neįsigalėdavo, nebuvo absoliučiai užgožęs užkasimo žeme. Tie du ritualai sugyveno ir nebuvo tokio laikotarpio, kad visa Lietuva būtų pilkapiais užklota, kaip ir nebuvo tokios laikotarpio, kad jų išvis nebūtų.
Kitaip sakant, atskiros gentys, atskiri regionai laidojimo papročius perimdavo vieni iš kitų, o papročiai transformuodavosi ir jų įvairovė buvo didžiulė. Todėl labai pozityvu pasižiūrėti į nedidelį regioną, kaip Šiaulių miesto, krašto teritoriją, kad suprastume, kaip keičiasi laidojimo papročiai.

Kaip tada buvo laidojama?
B. Salatkienė: Jei šoktelėtume į šiaurę, tai Onegos ežere esančioje Elnio saloje pamatytume labai didelį ir išraiškingą mezolitinį kapinyną. Jame palaidoti žmonės labai įvairiai: vieni gulintys ant šono, kiti ant nugaros, kaip ir mūsų laikais, treti - kaip Pietų Amerikoje tupintys, o vienas net stovintis. Archeologai įvairiai samprotauja, ką tai reiškia – gal išskirtinai palaidoti žiniuoniai ar kitokie tų laikų autoritetai.
Vienas iš pačių išraiškingiausių rytinių Baltijos krantų kapinynų yra Latvijoje, Zvejniekuose - ten yra ir mezolitinių, ir neolitinių kapų. Juose griaučiai yra labai neprastai išlikę, net su įkapėmis. Ir ten yra dvi mirusiųjų pozos – ant šono ir ant nugaros.
Lietuvos teritorijoje ankstyvasis kapinynas yra prie Telšių – Duonkalnyje. Jame tarp neolitinių ir mezolitinių kapų yra ir žynio kapas. Jame palaidotas vyras su kepure, su drabužiais, kurie labai gausiai papuošti žvėrių dantimis, be to, mirusiojo akys, ausys, nosis - visos kitos kūno ertmės - uždarytos iltimis. Tai padaryta akivaizdu ne šiaip sau ir ne be reikalo tas mirusysis archeologų pavadintas žyniu.
Pietinėje ir rytinėje Lietuvos dalyse taip pat yra išlikusių mezolito ir neolito laikų palaidojimų. Mano gimtojoje Suvalkijoje, aplink Marijampolę, yra žinoma keletas akmens amžiaus kapų. Vienas iš jų – Kirsnos žmogaus, kai aš buvau studentė, dar buvo siejamas su paleolito laikotarpiu. Tačiau dabar po detalesnių tyrimų paaiškėjo, kad jis nėra toks senas, bet vis tiek iš akmens amžiaus.
Šiaulių krašte gaila, kad nėra tokio seno kapo, yra tik radinys iš kapo. Čia seniausiu laidojimo paminklu laikytinas Šakynoje karo ar pokario metais rastas ir į Kauno muziejų pakliuvęs molinis dubenėlis, kuris laikomas urna. Nesutaria archeologai, kuriai kultūrai jis priklauso, nes neolito laikotarpiu mūsų krašte gyvavo keletas archeologinių kultūrų.

O Šiaulių miesto teritorijoje kokie yra seniausi kapinynai?
A. Šapaitė: Žinomi yra iš geležies amžiaus.
Turime pavienių radinių iš kai kurių Šiaulių miesto vietų – iš Žaliūkių, Šilų gatvių. Bet tai vienas, kitas radinys, todėl tiesiog negalime garantuoti, kad jie nėra atsitiktinai patekę į tas vietas.
Tikrai yra kapinynas Vaisių gatvėje, dabartinio parko pakraštyje. Jį 1955-1956 metais kasinėjo archeologas Julius Naudužas - buvęs mūsų muziejaus direktorius, vėliau - aš.
Kad būtų galima datuoti šį kapinyną, vieno kapo kūno kaulas tirtas radiokarboniniu metodu. Ir mirusysis datuotas II-IV a. po Kristaus. O kadangi kiti tos vietos radiniai yra V amžiaus, manau, kad kapinynas turėtų būti maždaug IV-V amžių - senojo geležies amžiaus ir vidurinio geležies amžiaus riba.
Senajame geležies amžiuje mūsų kraštuose žmones laidodavo pilkapiuose: paguldytą mirusįjį apdėdavo akmenų vainiku ir virš jo supildavo pilkapį.
Ar tas Vaisių gatvės kapinynas yra pilkapynas, sudėtinga atsakyti. Po kasinėjimų neradusi akmenų vainikų nutariau, kad ne, tačiau visiškai atmesti minties apie pilkapius irgi negaliu, nes juk ant tų kapų vėliau žmonės ir namus statė, ir komunikacijas tiesė, galėjo akmenis ir išvartyti.
Vaisių gatvės kapinyne iš viso yra iškasta 18 kapų ir, reikia pasakyti, įkapės juose buvo pakankamai standartinės ir negausios: ietigaliai, kirviai, apyrankės, apgalvio fragmentai, smeigtukas.

Tarpukaryje iš Vilniaus gatvės dalyje, kuri yra maždaug prieš stadioną, esančio daržo yra atnešta daug įvairių radinių. Kadangi radinių kiekis pakankamai didelis, tikėtina, kad ten irgi gali būti kapinynas. Tačiau ta vieta iki šiol nėra tyrinėta.
(Bus daugiau.)

Archeologė A. Šapaitė: „Senajame geležies amžiuje mūsų kraštuose žmones laidodavo pilkapiuose: paguldytą mirusįjį apdėdavo akmenų vainiku ir virš jo supildavo pilkapį.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Šiaulių universiteto docentė archeologė B. K. Salatkienė: „Jei pasakymą „kaip danguje, taip ir žemėje“ apverstume atbulai, tai išeitų, kad kaip žmogus gyvena čia, žemėje, tai taip pat jis įsivaizduoja ir pomirtinį gyvenimą.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.