Šiaulių vokiečių bendrijos įkūrėja ir pirmoji jos pirmininkė Liuda Stankienė: „Liuteronai turi tokią seną tradiciją: kartą per metus, visada – tik vasarą – surengti kapinių šventę, nors, kaip ir visi, mes minime mirusiųjų pagerbimo dieną lapkričio pradžioje.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Tai, kad vakariniame Talkšos ežero krante esančiame kalnelyje, kuris vadinamas ir Vingaudo kalnu, ir Šaulio kalneliu, yra liuteronų kapinės, Šiauliuose ne daug kad žino, ne daug kas prisimena. Šios kapinaitės yra neveikiančios jau nuo pokario metų.
Jas prisimena tik keletas vyresnės kartos Šiaulių gyventojų – liuteronų bendruomenės narių. Tarp jų – Šiaulių vokiečių bendruomenės įkūrėja ir pirmoji bendrijos pirmininkė Liuda Stankienė.
– Aš esu vokiečių kilmės – mano proseneliai ir seneliai buvo Feidmanai. Nors esu tauragiškė, nuo 1938 metų, kai mano tėvai apsigyveno Šiauliuose, čia prabėgo, galima sakyti, visas mano gyvenimas. O pirmieji įspūdžiai Šiauliuose išliko patys ryškiausi: didelė ir graži liuteronų bažnyčia, kapinaitės kalnelyje...
Paskui, 1941 metais, aš su tėveliais iš Šiaulių repatrijavome į Vokietiją, ten įgijome vokiečių pilietybę. 99 procentai vokiečių kilmės šiauliečių prieš karą išvažiavo į Vokietiją. 1941 metų kovą buvo paskutinis išvykimas, kai atvažiavusiai iš Vokietijos komisijai dokumentais buvo įrodoma vokiška kilmė: jei bent vienas šeimos narys buvo vokietis, visa šeima galėjo išvažiuoti.
Tėvelis kare žuvo, o po karo mudvi su mama išvežė norėdami ištremti į Sibirą. Mums pavyko to išvengti – likome viename mažame Lietuvos miestelyje gyventi pasislėpusios kaip peliukės. Tik po Stalino mirties iš pradžių mama, o paskui ir aš grįžome į Šiaulius.
Bet ilgai, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, bijojau, kaip ir kiti ištarti vokišką žodį, kad nebūčiau pavadinta fašiste. Tik 1991 metais pradėjau domėtis, kas dar iš vokiečių Šiauliuose yra likę. Ir iki 1993 metų jų radau liuteronų bažnyčioje, kuri dabar yra Vilniaus gatvėje, „Verpsto“ kieme, nemažą būrelį – devynis žmones. Tuomet žmonės buvo labai dvasingi, ieškojo savo šaknų, norėjo žinoti, iš kur jie, ir norėjo būti vokiečiais.
Tada ir įregistravome Vokiečių bendriją. Tai bendriją įkūrę ir dainuodavome, ir mieste koncertuodavome, ir labai gražiai sugyvenome su kitomis bendrijomis – žydų, baltarusių, rusų. Kultūros centre Mykolas Žalneravičius kasmet rengdavo tautinių bendrijų mažumų susitikimus „Pabūkime kartu“. Mes atsinešdavome savo darbelių, nacionalinių patiekalų, padainuodavome, pašokdavome ir pabendraudavome kartą per metus. Ir, žinoma, rūpinomės liuteronų kapinėmis.
Metams bėgant daug kas išvažiavo į Vokietiją, kai kas iškeliavo į amžinojo poilsio vietą, todėl bendrija mažėjo ir mažėjo.
Jau nebegalėjome net patalpų išlaikyti, susiradome kitas Šiaulių universiteto gimnazijoje. Bet kai išvažiavo paskutinė bendrijos pirmininkė, vokiečių kilmės belikome tik penkios. Ir visos jau senyvo amžiaus – daugiau kaip septyniasdešimties-aštuoniasdešimties metų. Teko bendrijai nutraukti veiklą. Dabar tose gimnazijos patalpose mokytoja Janina Vaitkienė ruošiasi įrengti vokiečių klubą tiems, kas domisi vokiečių kultūra, kalba, nes Universiteto gimnazijai palikome labai didelę biblioteką.
Ir apskritai liuteronų bendruomenė Šiauliuose jau yra labai nedidelė.
- Kada liuteronų bendruomenė Šiauliuose atsirado?
- Dar XVII amžiuje čia gyveno liuteronų – iš Prūsijos ir Latvijos. O nuo 1772 metų čia jų apsigyveno dar daugiau, nes grafas Antonas fon Tyzenhauzenas pakvietė į Šiaulius vokiečių audėjus ir kitus amatininkų iš Vokietijos, Latvijos ir kitų šalių, kad dirbtų steigiamose manufaktūrose ir lietuvius mokytų amatų. Už tai jiems statė namus ir suteikė nemažai privilegijų. Be to, čia dvaruose įsikurdavo ir nemažai dvarininkų, išpažįstančių liuteronų tikėjimą.
Liuteronų bendruomenė Šiauliuose susikūrė (ar buvo įregistruota) apie 1793 metus, kai paskutinis Lietuvos-Lenkijos karalius Augustas Poniatovskis padovanojo bendruomenei žemės su namu. Tačiau po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 metais, bendruomenei teisė į dovaną nebuvo pripažįstama, todėl, kur Šiaulių liuteronai melsdavosi – sunku atsakyti. Tikriausiai vykdavo pas arčiausiai esančių liuteronų bažnyčių kunigus Latvijoje, ar kunigai pas juos atvažiuodavo.
1848 metais ponai Balhauzai padovanojo žemės sklypą bažnyčiai statyti Vilniaus ir Žemaitės gatvių kampe, kur dabar yra Prekybos namai, ir 1854 metais ji buvo pastatyta už parapijos ir barono fon Roppo pinigus.
Liuteronų bendruomenė Šiauliuose buvo gana didelė – ją sudarė ne tik vokiečiai, bet ir latviai, tik lietuvių buvo labai mažai. Kai per Antrąjį pasaulinį karą čia liuteronų skaičius labai sumažėjo, o bažnyčia labai nukentėjo, ji jau nebuvo naudojama pagal paskirtį, o vėliau ir išvis buvo nugriauta.
Panašus buvo ir liuteronų kapinių likimas.
- O kada Šiauliuose buvo įkurtos liuteronų kapinės?
- Galima spėti, kad jos atsirado maždaug tuo metu, kai čia apsigyveno pirmieji liuteronai. XIX amžiaus pradžioje Šiaulių miestas liuteronams padovanojo žemės sklypą prie kapinių įsikurti sargui.
Tarpukaryje sargas-kapų prižiūrėtojas čia vis dar buvo, o kapinės jau buvo aptvertos.
Prisimenu, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą kapinėse buvo labai daug betoninių ir akmeninių paminklų su kryžiais, ant kiekvieno kapo antkapėlis.
Nors labai daug Šiaulių apskrityje buvo dvarininkų liuteronų – fon Roppai, Kairių dvarininkas Štrauchmanas, jų antkapiniai paminklai šiose kapinaitėse nelabai išsiskyrė iš kitų.
Visos kapinės buvo labai sutvarkytos. Tie, kurie toli gyvendavo, samdydavo žmogų artimųjų kapams prižiūrėti arba atvažiuodavo prieš kapinių šventę jų sutvarkyti.
Taip, liuteronai turi tokią seną tradiciją: kartą per metus, visada – tik vasarą – surengti kapinių šventę, nors, kaip ir visi, mes minime mirusiųjų pagerbimo dieną lapkričio pradžioje.
Prisimenu, kaip prieš karą pievutėje prie kapinių būdavo daugybė vežimų, kaip suvažiuodavo daugybė žmonių aplankyti artimųjų kapų. Kunigas laikydavo kapinėse pamaldas, giminės ir ne giminės susitikdavo, bendraudavo.
Dabar po kapinių šventės mes važiuojame pas parapijietį Šikšnių į Ginkūnus arbatėlės atsigerti, pagiedoti ir pašokti. Kiek besusirenkame – septyni, dešimt žmonių, bet vis tiek pagerbiame, kaip mūsų kunigas sako, čia palaidotuosius, nors jie ir nėra mūsų giminės.
Šalia kapinių, kalniuko apačioje, yra palaidoti vokiečių kariai, žuvę karo metu. Dar yra išlikę kauburėliai, betoniniai antkapėliai. Vokiečių karių kapinių priežiūros draugija neturi lėšų tuos kapus atkasti ir palaidotuosius identifikuoti, tai kiek pavyksta, tiek tuos kapelius prižiūrime mes.
Sako, kad šiose kapinėse paskutinis liuteronas buvo palaidotas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, nes šalia įsikūrė rusų kariškiai ir, žinoma, ten niekas žmonių neįleido. Tada kapinėse ir neliko nė vieno kryžiaus, o kalnelis krūmais ir medžiais apaugo.
Tiesa, kai buvo Šiauliuose įkurtos K. Donelaičio kapinės, į jas buvo dalis buvo perlaidota ir iš liuteronų kapinių – visas kvartalas kairėje pusėje.
O kai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę mes pirmą kartą galėjome laisvai nueiti į šias kapines tiesiog išsigandome – viskas taip nusiaubta, tad Vokiečių bendrija ir ėmėsi jas tvarkyti.
Puikus žmogus – Apželdinimo tresto direktorius Vidas Klepšys – paprašytas padarė ir laiptelius, ir dažnai atsiųsdavo žmones žolei nupjauti.
Kadangi ten nebuvo likę nė vieno kryžiaus, tai, Panevėžio liuteronų bendruomenės pirmininkui pasiūlius, iš jų kapinių vieną išmestą metalinį parvežiau. Toks juodas vis dar stovi.
Kitus kryželius ten pastatė besilankantys žmonės. Labai daug jų, išmestų už Ginkūnų kapinių tvoros, parveždavo ir pastatydavo mūsų bendrijos narė Elena Tenikienė. Apskritai, ji labai daug daug dirbo tvarkydama liuteronų kapines – nors ją ten ir vagys užpuldavo, ir litą kitą, skirtą autobuso bilietui, atimdavo.
Kol galėjome, tikrai tas kapinaites prižiūrėjome, nors jas chuliganai vis siaubė, šiukšlino.
Dabar jau nebėra kam jas prižiūrėti, lankyti, o miesto valdžia neturi lėšų kelis kartus per metus jų nušienauti.
Taip ir liko kapinaitės – kultūros paveldo objektas.

Šiaulių liuteronų kapinės. Ant kai kurių paminklų dar galima perskaityti čia palaidotųjų pavardes, tačiau visi kryžiai nauji – senųjų nebelikę.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.