Istorikė Roma Baristaitė: „Pagal kai kuriuos duomenis, iki Antrojo pasaulinio karo čia palaidota beveik 50 laisvamanių.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos darbuotoja, istorikė, paminklotvarkininkė, muziejininkė Roma Baristaitė tęsia pasakojimą apie senąsias Šiaulių kapines. Šįkart pasakojimas apie vienas iš trumpiausiai veikusias Laisvamanių kapines.
- Laisvamanių kapinės Šiauliuose 1924 metais įkurtos vienos iš pirmųjų Lietuvoje, kad netikintys žmonės nebūtų laidojami už kapinių tvoros.
Todėl neoficialiai seniausia laisvamanių laidojimo vieta dabar galėtume vadinti senųjų miesto kapinių pakraštyje esančią daubą, kuri buvo skirta laidoti nekrikštus, savižudžius ar nenorėjusius būti palaidotais su tam tikromis religinėmis apeigomis.
Vėliau, maždaug 1921 metais, kai mirė Aleksandrijos dvaro savininkas ekonomistas Vincas Janavičius, jo kaip socialisto ir bedievio neleista laidoti katalikiškose kapinėse. Šeima ir bičiuliai jį jį palaidojo patys dvaro kalnelyje. Taip, galima sakyti, prie Šiaulių atsirado atsirado pirmosios nekonfesinės kapinės.
Jose vėliau buvo palaidota ir V. Janavičiaus žmona Marija, duktė ir Zofija Elena bei miškininkas, pirmasis Žemės ūkio akademijos Dotnuvoje rektorius, profesorius Povilas Matulionis (1860-1932).
Taigi ten palaidoti žmonės inteligentai , kurie patys, o ir jų artimieji nenorėjo būti palaidoti negarbingoje katalikiškų kapinių vietoje.
Tačiau šios kapinės buvo neoficialios, nors ir priimtinos – juk nemažai dvarininkų turėdavo savo dvarų teritorijose įsirengę giminės laidojimo rūsius, šeimynines kapavietes.
O štai miestiečiams laisvamaniams tos kapinaitės Aleksandrijoje, ko gero, buvo neprieinamos. Todėl 1923 metais Šiauliuose J. Šliūpo, J. Kairiūkščio, I. Proto, K. Valašino ir kitų laisvamanių iniciatyva įkurta Laisvamanių etinės kultūros draugija ėmėsi spręsti kelias problemas: įgyvendinti civilinę metrikaciją, atskirti Bažnyčią nuo valstybės ir mokyklos, šviesti žmones, propaguoti laisvamaniškas idėjas laikraščiais „Laisvamanis“, „Laisvoji mintis“, paskaitomis, skaityklomis ir savaime suprantama – įrengti mieste laisvamanių kapines.
Tam tikslui 1923 metais mieste buvo įkurta ir bendrovė „Pagalba“.
O kapinėms įrengti pirmiausia reikėjo žemės sklypo. Nors draugija ir bendrovė dėl to kreipėsi į atitinkamas institucijas, šis prašymas nebuvo patenkintas.
Tada Ginkūnų dvarininkė Aleksandra Fledžinskienė, garsiųjų Šiaulių šviesuolių - grafų Zubovų šeimos palikuonė, padovanojo viena hektarą žemės savo Ginkūnų ūkyje.
Taip ant kalnelio ir buvo įkurtos laisvamanių kapinės. Teritorija aptverta, joje net pastatytas gyvenamasis namas kapinių prižiūrėtojui, nes priežiūrai Laisvamanių etninės kultūros draugija rinko aukas, todėl kapinės buvo gerai tvarkomos.
Beje, tame kapinių namelyje prižiūrėtojas buvo beveik iki 1990 metų, vėliau šis pastatas buvo perstatytas, todėl bendras kapinių vaizdas iš dalies jau yra pasikeitęs.
- Tad kiek Šiauliuose buvo laisvamanių, kad prireikė atskirų kapinių?
- Tarpukario Šiauliuose, palyginti nedideliame mieste, laisvamanių buvo gana daug. Tikriausiai tam didžiausią įtaką padarė charizmatiška daktaro Jono Šliūpo asmenybė. Juk šis žmogus mieste užsiėmė įvairia veikla – tiek komercine, tiek šviečiamąja, tiek visuomenine. Be to, laisvamanybė buvo priimtina ir kairuoliškų pažiūrų šiauliečiams, žymiems visuomenės veikėjams, tokiems kaip Vaclovas Bielskis.
V. Bielskis buvo išsilavinęs žmogus, inžinierius, knygnešys, žurnalistas, visuomeninis ir politinis veikėjas. Kartu jis buvo socialdemokratiškų pažiūrų žmogus, todėl tos laisvamanybės idėjos jam buvo priimtinos. Nors V. Bielskis buvo išrinktas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos nariu, buvo tarybos pirmininko pavaduotoju, Šiaulių suaugusiųjų mokyklos direktoriumi, Kultūros švietimo draugijos pirmininku, Šiaulių apygardos ligonių kasos valdybos pirmininku, jis 1936 metais buvo palaidotas Laisvamanių kapinėse.
Kita įdomi asmenybė, kuri gal su Šiauliais ir nebuvo tiesiogiai susijusi, - buvęs kunigas, 1863 metų sukilimo dalyvis Vladislovas Dembskis. Po nesėkmingai pasibaigusio sukilimo V. Dembskis pasitraukė į Europą, paskui į JAV, kur susipažinęs su daktaru J. Šliūpu atsisakė kunigystės – tapo laisvamaniu.
Mirė jis Amerikoje 1913 metais, bet jo pelenai urnoje buvo atgabenti į Lietuvą ir 1925 metais palaidoti Šiaulių laisvamanių kapinėse. 1926 metais ant jo kapo, kuris yra yra beveik kapinių centre, buvo pastatytas įspūdingas paminklas, pagal mokytojo K. Skerstono padarytą projektą - gaublys kaip kovos už laisvą mintį Žemėje simbolis.
Šis paminklas ne kartą buvo nuniokotas, ne kartą bandė jį sunaikinti ir vandalai, ir galbūt žmonės, nemėgstantys laisvamanių.
Reikia pasakyti, kad Laisvamanių kapinėse antkapiniuose paminkluose sunku įžvelgti kokias nors laiko madas ar tendencijas. Viena, šios kapinės per trumpai gyvavo, o antra - netikėjimas pomirtiniu gyvenimu veda paprastumo, asketiškumo link.
Beje, pirmasis šiose kapinėse buvo palaidotas šiauliečio poeto Jono Krikščiūno-Jovaro paauglys sūnus Laimonas (1912 – 1924).. Laisvamanių kapinėse buvo palaidota daug inteligentų: inžinierių, mokytojų – V. Každailis (1899 - 1939), S. Jurkevičius (1877 - 1940), J. Trečiokas (1892 – 1938).
Pagal kai kuriuos duomenis, iki Antrojo pasaulinio karo čia palaidota beveik 50 laisvamanių.
Šie laisvamaniai buvo drąsūs žmonės, nebijoję išreikšti savo pozicijos, sąmoningai padariusios tokius pasirinkimus ir kurie dėl to nebuvo visuomenėje populiarūs.
Štai ir dabar yra Šiauliuose gatvės, pavadintos J. Šliūpo, V. Bielskio pavardėmis, tačiau ar dažnai iškeliami jų nuopelnai Šiauliams ir Lietuvai. Deja, retai. Nors savo laisvamaniškumu ir kairuoliškumu jie niekam nieko bloga nepadarė, net, ko gero, padarė daug naudingų dalykų tiek žmonėms, tiek miestui.
- Kiek laiko šios kapinės veikė?
- Taigi, kaip minėjau, Laisvamanių kapinėse tarpukaryje buvo palaidota nemažai Šiaulių laisvamanių, bet jau 1940 metais Sovietų Rusijai okupavus Lietuvą, kai Bažnyčia buvo atskirta nuo valstybės ir mokyklos, jos prarado savo reikšmę. Todėl šios kapinės veikė palyginti neilgai – visos kapinės pasidarė laisvamaniškos.
O vėliau Laisvamanių kapinėse prasidėjo paradoksalūs dalykai.
Pasibaigus karui, 1945-1947 metais, vakarinėje kapinių dalyje buvo palaidoti žuvusių sovietinių karių palaikai.
Matyt iš pradžių žuvusieji buvo laidojami žuvimo vietose, o vėliau, kai tos teritorijos pradėtos tvarkyti, palaikus buvo nuspręsta perlaidoti į Laisvamanių kapinių pakraštį. Ir čia, tai yra užfiksuota, palaidoti 852 ar 1052 karių palaikai.
Toje kapinių vietoje įrengtas visas paminklinis kompleksas: pastatytas aukštas obeliskas, prieš jį įrengtos plokštės, kur surašyti, aišku, ne visų, bet daugelio perlaidotųjų pavardės.
Jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę išaiškėjo, kad netoli jų, dauboje, yra palaidota daug rezistentų. Panašu, kad šioje vietoje buvo tiesiog egzekucijos vieta: žmonės buvo šaudomi ir čia pat užkasami.
Apie šiuo palaidojimus, ko gero, žinojo tik nužudytųjų artimieji, nes sovietmečiu dauboje buvo paslapčia uždegamos žvakutės, nors kapų ten nebuvo nė ženklo.
Jie palaidoti seniai, ir ko gero artimieji tuos kapelius ir lankydavo sovietmečiu ir degdavo žvakeles. O kai tiesa paaiškėjo, ši palaidojimo vieta pažymėta dideliu kryžiumi ir nedidelių kryžių grupelėmis.
Todėl dabar, nors šios kapinės iki šiol vadinamos Laisvamanių kapinėmis, jos yra kapinių kompleksas.
Kada tos kapinės buvo uždarytos, sunku pasakyti, bet sovietmečiu, 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose, čia dar buvo keli šiauliečiai palaidoti prie savo artimųjų. Tiesa, tam miesto valdžia kartais duodavo specialius leidimus.

Antkapinis paminklas ekskunigui Vladislovui Dembskiui (1831-1913) Laisvamanių kapinėse.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Poeto Jono Krikščiūno-Jovaro sūnaus, antrosios žmonos kapai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Paminklinis kompleksas pokario metais nužudytiems rezistencijos dalyviams.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Pokaryje ant kalnelio pastatytas paminklas inžinieriui Vaclovui Bielskiui.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.