Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pradžios viena per kitą ritosi ir tebesirita švietimo reformų bangos. Ir taip jau daugiau negu dvidešimt metų. Kam tos reformos? Naivesnio pasiteiravimo turbūt negali būti.
Doc. dr. Irena RAMANECKIENĖ

Tėvų kaitos tendencijos
Šiaulių miesto garbės pilietis Lietuvos nusipelnęs dailininkas Vitolis Trušys prisiminimų knygoje „Laikas virto akmeniu“ rašo: „Dar tebestudijuodamas pradėjau mokytojauti. Į vieną ypač nepaklusnią klasę visada eidavau įsitempęs. Klasėje buvo mokinys, kuris nuolat trukdė dirbti, krėtė išdaigas. Tikras chuliganas! Kartą, netekęs kantrybės, jėga išstūmiau jį lauk iš klasės. Tačiau chuliganiokas nenustojo trukdyti. Nebesusivaldžiau. Kai jis pravėrė duris, staigiai čiupau jį už atlapų, išstūmęs į koridorių, aptalžiau kaip reikiant ir, paėmęs už pakarpos, nustūmiau žemyn laiptais. Kitą dieną mokyklos direktorė iškvietė mokinio tėvą. Pokalbis ilgai neužtruko. Paaiškinau viską, nieko nenuslėpdamas. Tėvas, nė kiek neužstodamas sūnaus, mano nuostabai, labai griežtai pasakė:
- Duokit tam chuliganui į kailį dar daugiau.“
Keletas šių dienų pavyzdžių iš Šiaulių miesto mokyklų apie besikeičiantį tėvų požiūrį į mokytojo darbą ir pareigas.
Mokytojams daug rūpesčių kelia ugdytiniai – nepasėdos, kurie dar vadinami vaikais su motoriukais, neklaužadomis, mušeikomis, mokytojų siaubu. Tai padidinto judrumo (hiperaktyvūs) vaikai su sutrikusio dėmesio požymiais. Jie jokie blogiečiai. Savo širdelėse trokšta būti tokie kaip visi, trokšta būti tėvų ir mokytojų mylimi. Tačiau dėl vieno užspausto smegenų centro nesugeba kontroliuoti savęs. Tad ir negali praeiti pro šalį, ko nors nenumetę, nesudaužę, kam nors neįspyrę. Nuskriaustieji skundžiasi, mokytojai skuba pagalbos pas tėvus, prašydami drauge rūpintis nenormaliu vaiko elgesiu. Kadangi vaistų užspaustam nervui atlaisvinti Lietuvoje, atrodo, dar nėra (neįvežama iš užsienio), be to, tie vaistai esą brangūs, tad belieka pokalbiais, gerumu mokyti tokį vaiką savikontrolės, lavinti dėmesį, ištvermę ir kt.
Trečiokas Mariukas kaip tik toks mokytojos galvos skausmas. Mama vis priekaištauja jai, kad šios pasiūlyti būdai, kaip padėti sūnui, neefektyvūs: „Jūsų metodai man netinka. Rekomenduokite kitus!” Mama nenori suprasti, kad psichologinis konsultavimas - ne mokytojos darbo funkcijos ir kad nederėtų savo rūpesčius perkelti ant jos pečių. Juk Šiauliuose veikia psichologų kabinetai.
Šiaulietės Vidutės mama nepatenkinta mokytoja, kad dukrelei per mažai skirianti dėmesio. Jos nuomone, to dėmesio turėtų būti triskart ar net penkiskart daugiau. Mamai nė motais, kad klasėje, be Vidutės, yra dar 20 mokinių. Mokytoja privalo taip elgtis, kaip mama pageidauja!
Pirmokėlio Juliuko mama atskaitė mokytojai pamokslą, kad nenuvalė jam užpakaliuko, kai šis tualete „didelį” padarė. Juliukas mažas esąs, rankytės per trumpos…
Manau, Šiaulių miesto, ir ne tik jie, mokytojai analogiškų pavyzdžių, žeminančių jų autoritetą, tiek pateiktų, kad nė į jaučio odą nesurašytum.
S. Jurkevičius, Vilniaus licėjaus direktorius, sako: „Išties šiandien tokia situacija, kai mokykloje reikia apginti pirmiausia mokytoją.“

Kai girdima tik viena ausimi
Girdėti viena ausimi – tai neatidžiai klausytis. Kas nutinka dėl tokio nedėmesingo klausymosi? Konkretus pavyzdys. „Mikriuku“ važiuoja mama su ikimokyklinuku ar pirmokėliu. Vaikas laksto praėjimu, kabinėjasi prie sėdinčiųjų, žodžiu, išdykauja. Keleiviai nervinasi. Mama nė krust. Kažkas nebeištvėrė ir piktokai paprašė mamos sudrausminti sūnelį. „Aš vadovaujuosi laisvo ugdymo idėjomis“, – mestelėjo ši, net nustebusi, kad keleivis nieko nenutuokia apie tokio auklėjimo filosofiją. Žmonės susižvalgė ir nutilo. Stotelėje, kai toji moteriškė jau lipo laukan, jaunuolis skubiai išsitraukė iš burnos kramtomąją gumą ir prilipdė prie išdidžiosios mamytės kaktos, sakydamas: „Mane mama irgi laisvai auklėjo!“ Keleiviai ir po pusmečio, gėrėdamiesi vaikinuko veiksmais, negali be skanaus juoko pasakoti matytą nutikimą. Bet kartu ir abejoja, ar mamytė, laisvo ugdymo šalininkė, suprato pamoką.
Laisvo ugdymo, arba Samerhilo mokyklos, filosofija priešpriešinama formalaus akademinio švietimo sistemai. Samerhilo mokyklos (1921) įkūrėjo A. S. Nylo ugdymo sistemą reikia gerai išstudijuoti, perprasti (žr. Hussein Lucas, „Ugdymo revoliucijos vaikai”, Euroknyga, 2011), o ne paversti palaido balagano samprata. Samerchilo mokykla su A. S. Nylo filosofija, Džono Adlerio žodžiais tariant, „būtų esminė prielaida vis gausėjančiam delinkventinio elgesio, probleminių vaikų legionui išsigelbėti nuo neigiamos asocialių šeimų įtakos, smurto ar moraliai korumpuotos socialinės aplinkos ir nuo gyvenimo, kuris gali bet kada baigtis katastrofa”.
Kodėl švietimo reforma neduoda lauktų rezultatų? Atsakymas labai platus. Tai ir apgailėtinas mokyklų struktūros reformos rezultatas, tai savo laiku neapgalvotas perėjimas prie etatinio apmokėjimo, tai nepasisekę eksperimentai, pavyzdžiui, profiliavimas, ugdymo proceso organizavimas gegužės ir birželio mėnesiais, mokytojų kvalifikacijos ir jų pačių trūkumas, mokytojų darbo apmokėjimo tvarka ir atlyginimai, mokinių drausmės, elgesio ir tvarkos užtikrinimo problemos…