- Tai kur tie tavo svečiai? - jau kelintą kartą ironiškai klausė vyras, pravėręs virtuvės duris. - Ir kiek dar laukti reikės?
- Kiek reikės, tiek palauksime – dar ne vakaras, - atsakinėjau, bet jau ir pati nervinausi: iš pradžių kaip atskris ar atskris, o paskui, ar privažiuos...
Tačiau vilties nepraradau, nes Romanas su dvynėmis kas pusvalandį skambino ir pranešinėjo savo dislokacijos vietą – jau išvažiavome iš oro uosto, jau jau netoli Lietuvos, jau jau...
Nors ir tas „jau jau“ dar nieko nereiškė, nes likus keliolikai kilometrų iki Šiaulių ryšys nutrūko ir aš jau įsivaizdavau aukštielninką automobilį griovyje ir tris ar keturis kruvinus kūnus ant sniego...
Gal ir ne to būčiau prisigalvojusi, jei nebūtų pasirodžiusi Kristina.
Išgirdusi skambutį pripuoliau atidaryti durų beveik tikėdamasi už jų pamatyti policijos pareigūnus, atskubėjusius kaip kine pranešti blogą žinią.
Bet ne – ant slenksčio stovėjo mokinukė ne mokinukė: su akinukais, per trumpu, per siauru paltuku apsivilkusi, beveik natūralia pilkšvai rusva spalva dažytus plaukus susukusi į kuklų kuodelį.
Instinktyviai paklausiau:
- Jūs pas ką?
- Oi, nepažinote? - apsidžiaugusi silpnu beveik vaikišku balseliu pragydo atėjūnė. - Čia gi aš – Kristina...
- Užeik, - pasakiau ir pasitraukiau pusę žingsnio į šalį vis dar negalėdama suprasti tokio kardinalaus pasikeitimo priežasties.
O Kristina suprato, ko aš tokia nesava, ir kaip mat paaiškino:
- Ach, tas mano naujasis... Jis – toks estetas...
Ir pridūrė:
- Aš čia jums prieš Kalėdas atvažiavau skolą grąžinti.
Padavusi pluoštelį banknotų dar paprašė paslaugos:
- Gal jūs galėtumėte mane iki mašinos palydėti? Aš jam pasakiau, kad jūs - mano teta...
Tik galvos linktelėjimu sutikau ir, vos susilaikiusi nuo kvailos minties užsivilkti raudoną vonios chalatą ir palydėti ją avint šliurėmis, vis dėlto apsiaviau batus ir užsimečiau ant pečių puspaltį.
Kieme Kristina demonstratyviai mane apsikabino, pabučiavo į vieną skruostą, į kitą, o aš pasistengiau kuo nepastebimiau nužvelgti labai neprastame automobilyje sėdintį vyriškį. Kiek pavyko pastebėti, Kristinos naujasis buvo kaip tik tokio amžiaus, kad jau niekuo kitu nei estetu nebegalėjo būti...
Ir čia viskas apsivertė aukštyn kojom – iš į kiemą įsukusio visureigio iššoko abi kailiniuotos dvynės, joms iš paskos painiodamasis jau ne tokiuose įspūdinguose kailiniuose Romanas ir visi trys puolė prie manęs vos nenumušdami nuo kojų su tokiu džiaugsmu, su tokiu entuziazmu, kad Kristina sustingo įsikibusi esteto automobilio durelių...
Teko jau kieme išklausyti dvynių džiaugsmingo pasakojimo apie kelionės peripetijas kartu atsakinėjant į Romano klausimus, kaip gyvenimas, kokios žinios iš Londono... Galop, kai, atrodo, jau visi kaimynai išgirdo ir pamatė, kas atvyko, vargais negalais su visais kelioniniais krepšiais pakilome į ketvirtąjį aukštą, prie buto durų.
Vyras mus pasitiko, nepasakyčiau, kad labai patenkintas, bet gana geros nuotaikos, nes kas galėjo likti abejingas matydamas čiauškiančias dvynes – ryškias it egzotiški paukščiai ir dar su... kailiniais.
Paskui dar kiek truko lauktuvių dalybos, vonios kambario lankymas, dalijimasis įspūdžiais, vienų painiojimasis kitiems po kojomis prie kompiuterio, nes visiems reikėjo pranešti gerąją žinią – Romanas su dukterimis sėkmingai atvyko...
Prie Kūčių stalo susėdome jau kiek aprimę ir, kaip pasirodė, labai alkani: vyras šlamštė už du, Romanas mažai kuo nuo jo atsiliko, o aš išsigandusi puldinėjau nuo vienos prie kitos dvynės – ar joms patiks valgiai, nors vienas...
Ir be reikalo: dvynės neatsisakė paragauti nė vieno patiekalo, kiekvienu žavėjosi, kiekvieną komentavo.
Man atlėgo širdis ir jau ramiai prisikroviau silkių su svogūnais į savo lėkštę – dabar jau prisikirsiu iki „daugiau nebegaliu“... Ir tik pakėlusi šakute gabalėlį silkės prie lūpų sustingau, nes lyg viską pamačiau iš šalies: aš ruošiausi ryti maistą, kaip ir abu vyrai. Ryti – ne valgyti. O dvynės tuo metu visus dvylika patiekalų tik ragavo po mažutėlį kąsnelį ir kiekvienu tuo kąsniu neskubėdamos mėgavosi...
Mėgavosi ar todėl, kad jų skrandžiai ir skonio receptoriai buvo dar nesugadinti, ar todėl, kad taip buvo išauklėtos. Nors ir nesvarbu kodėl. Svarbu, kad šios merginos nebuvo apsirijimo kulto aukos, pamaniau, ir nesuvalgytą gabalėlį silkės padėjau atgal ant lėkštės.
- Kodėl nevalgai? - paklausė Romanas siekdamas burokėlių mišrainės dubens.
- Taupau vietą tryliktajam patiekalui, - pasakiau kildama nuo stalo. - Pasitaupykite ir jūs.
- O! - nustebo visi keturi. - O kas bus?
- Pamatysite, - šūktelėjau jau nuo virtuvės. - Tuoj tuoj...
Ir pamatė – visą farširuotą lydeką. Su galva ir uodega, su drebučių vainikėliu aplink, su citrinos griežinėliais per visą nugarą...
Lilitė
