Ričardas JAKUTIS

Gyvenime kartais atsitinka taip, kad visas tavo kūnas, visa tavo esybė pasako „stop“. Liaujasi dirbę tavo raumenys, tavo sąnariai juda tik mechaniškai ir tik be perstojo skrieja mintys. Deja, tos mintys taip pat ne tavo. Šios mintys piktos, jos destruktyvios, ir skirtos diena iš dienos žlugdyti tavo valią. Ir, deja, tik tokiais momentais žmogus suvokia, kad viskas, ko jam šitame gyvenime gali prireikti, telpa į tris žodžius: Maistas, Dievas ir Meilė. Šiems trims dalykams skirta Elizabeth Gilbert knyga „Valgyk, melskis, mylėk“, kuri ir pasufleravo šio teksto pavadinimą.

Lietuvos sveikatos statistikos duomenys šiurpina: gyventojų mirtingumas mūsų šalyje – bene didžiausias Europos Sąjungoje, ypač daug sergama širdies ir kraujagyslių ligomis. Tačiau lietuviai sveikata pernelyg nesirūpina – Bendrijoje mažai kas gali varžytis su mumis pagal suvartojamą alkoholio kiekį, rūkymą ir antsvorį. Alkoholio išgeriame 12,5 litrų vienam asmeniui per metus, kasdien rūko 26,5 proc. Lietuvos gyventojų, 19,7 proc. turi antsvorio arba yra nutukę. Visa tai - šeštoji vieta ES (dar ir tas skaičius nelaimingas).

Pasaulio sveikatos organizacijos uždavinys Europai – kad visose šalyse alkoholio vartojimas nebūtų didesnis kaip 6 litrai žmogui per metus ir lygus nuliui asmenims iki 15 metų. Nors alkoholio reklamos uždraudimas nepateikiant jokių alternatyvų – ne išeitis. Bent mane anaiptol ne reklama įtikino išgerti alkoholio. Negali nusipirkti alkoholio nuo tokios ar tokios valandos, būtent tada jo labiausiai ir užsinori. Pamenu Gorbačiovo laikus, kai gerti buvo galima pradėti nuo 14 valandos. Užeini 12 valandą į kokią įstaigą, susibūrę darbuotojai mažais gurkšneliais geria kavą. Tarsi viskas normalu, gal tik stebiesi, kad po kiekvieno tos kavos gurkšnio griebiasi užkąsti silkės su svogūnu. O šiandien kalbant apie biudžetą mūsų valdantiesiems norisi pasakyti: „Pirkite alkoholį Lietuvoje, o ne Briuselio oro uosto neapmuitinamų prekių parduotuvėse“.

„Man viskas gerai, aš tik – kenčiu“, - sako prašantis išgerti. Norisi tokiam padėti, tai yra pavaišinti arba bent parodyti, kur tai yra. Kai kalbi apie kovą su alkoholiu, norisi juokauti. Nes kodėl 40 laipsnių išorėje blogai, o 40 laipsnių viduje jau gerai?

Visos literatūros apie stipriųjų gėrimų žalą, žinoma, neperskaitysime, tačiau įsivaizduokime, jog jeigu taip įvyktų – tikriausiai išpiltume visas turimas alkoholio atsargas lauk. Po tokių skaitymų būtų viena mintis – jeigu gersime, anksčiau ar vėliau atsidursime beprotnamyje, o gal net kapuose, alkoholis sugriaus mūsų vaikų ateitį, nors greičiausiai – visos tos nelaimės ištiks kartu.

Niekas neprisimena, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis išrado alkoholį. Esą duomenų, jog tai įvyko prieš 10 tūkstančių metų Viduriniuose Rytuose. Biblijoje alkoholiniai gėrimai minimi per 250 vietų. Dažniausiai vynas, „kuris linksmina žmogaus širdį“ (Ps 104, 15). Žymiausias biblinis pavyzdys – vestuvės Galilėjos Kanoje, kur Jėzus vandenį pavertė vynu. Vynas buvo vartojamas ir medicininiais sumetimais. Žinomoje istorijoje apie gailestingąjį samarietį (Lk 10) pakeleivis samarietis ant nukentėjusiojo žaizdų užpila „aliejaus ir vyno“ (eil. 34). Negalima nepacituoti ir 2 Tim 5,23: „Gerk ne vien vandenį, bet vartok ir truputį vyno dėl savo skrandžio ir dažnų negalavimų“. Tačiau greta neutralaus arba teigiamo pasisakymo apie vyną Biblijoje randame ir daugybę perspėjimų nepiktnaudžiauti alkoholiu, negirtuokliauti. Naujajame Testamente bene žymiausias yra Pauliaus perspėjimas: „Ir nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas, bet būkite pilni Dvasios“ (Ef 5,18).

Taigi, Biblijoje atsispindi gan tikroviškas požiūris į alkoholį – neliepiama būti abstinentu, tačiau vartojant alkoholį patariama būti saikingam ir įspėjama dėl piktnaudžiavimo juo. Reikia nepamiršti, jog alkoholis – nuodai, ir jei išgertume natūralaus, neapdirbto alkoholio, mirtumėme, galimas dalykas, nė nespėję susiraukti. Juk alkoholis – tai stipriai veikiantis cheminis preparatas, kuris, beje, naudojamas aušinamajam skysčiui bei klijams gaminti. Viena taurelė – 50 ml. Leistina – 75 ml. Toliau žmogus jau laikomas girtu. Piktnaudžiavimo alkoholiu rizika: kepenų cirozė ar net kepenų vėžys, padidėjęs kraujo spaudimas padidina insulto galimybę 12 kartų, infarkto – 6. O dar žūstančios smegenų ląstelės! Žinoma, daug kam galima rasti pateisinimus. Kad ir dėl žūstančių smegenų ląstelių. Juk žinome, kad žmogus per gyvenimą panaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Tad galime numoti ranka – tą likusią dalį tegul alkoholis ir žudo. Kad žmogus iki savo septyniasdešimtmečio sunaikintų visas savo smegenis, jis turi nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po 38 butelius degtinės.

Negeriantis žmogus lyg ir neatitinka socialinių normų, nes visos mūsų šventės, visi papročiai yra siejami su alkoholio vartojimu. Priėjome iki paradoksalių situacijų. Buvo akcija „Išlaisvinkim Jonines“, kurią finansavo aludariai. Gi šventasis Jonas buvo absoliutus abstinentas.

Kas kitas, jei ne pats alkoholis sugalvoja tokius klausimus: ar geresnis išgeriantis žmogus, ar visiškas abstinentas? Klausia ir net bando įrodinėti, kad išgeriantis nelaimėje atskubės pagalbon, padės, o negeriantis, girdi, kažkoks keistas, užsidaręs savyje. Dar alkoholis bando įrodinėti, jog jis atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą. Girdi, vieni pasigėrę tampa agresyvūs, puola net muštis, o kiti – švelnūs, malonūs – reikia ar nereikia, bet vis kažko atsiprašinėja. Tokių minčių įtikinta viena moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo būsimąjį pasigėrusį: jai įdomu, kaip jis tuomet elgsis, ką šnekės. Ji tvirtino, jog norinti įsitikinti, koks jis žmogus.

Girdėjau ironišką pasiūlymą, jog įstrigus oro uoste, kas šią žiemą būdinga, geriausia stumti laukimo laiką išgėrinėjant. Oro uostai tai taip pat žino ir juose galima atrasti įvairiausių užeigėlių, kur galima nuslopinti savo laukimo skausmą. Nors visiškai prisigerti oro uoste nėra labai puiki idėja. Be abejo, trumpai netekus sąmonės būtų išspręsta jūsų laukimo problema, tačiau blogoji šios idėjos pusė yra ta, kad tampate kišenvagių taikiniu ir atkreipiate į save oro uosto apsaugos darbuotojų dėmesį. Prisiminkite, kad, nors ir esate oro uoste, jūs vis dar kitoje valstybėje, kur girtavimas viešoje vietoje gali būti suprantamas skirtingai.

O dabar apie tabaką. Nemeluosiu, kad rūkyti visai nebandžiau. Kažkurioje mokyklos klasėje truktelėjau, pakosėjau, ir tuo, ačiū Dievui, viskas baigėsi. Tiesa, jau subrendęs turėjau surinkęs nemenką pypkių kolekciją. Visi ją pamatę tuoj klausdavo, ar rūkau. Išgirdę neigiamą atsakymą, atrodo, nusivildavo, girdi, dulka tokia graži kolekcija. Aš gi paaiškindavau, jog man pypkės tarsi skulptūros, tad ir grožiuosi.

Mano vaikystės metais, kai susirinkdavo giminės, vyrai, kiek pasėdėję prie stalo, pakildavo ir eidavo į balkoną parūkyti. Prie stalo likdavo vienos moterys. Vėliau, po kelių dešimtmečių, moterys kildavo nuo stalo ir eidavo parūkyti prie stalo palikdamos sėdėti vyrus.

Tabako rūkymas cigarais ir pypkėmis buvo indėnų kultūros dalis dar iki europiečiams atrandant Ameriką – rūkymas aptinkamas majų mene maždaug nuo 500 metų po Kristaus. Majai taip pat naudojo tabaką kaip vaistą nuo daugelio ligų, ir priskyrė jam magiškas galias. Kolumbas, atvežęs iš Amerikos į Europą tabaką, tiesa, pats rūkyti nepradėjo. Europoje tabakas savo pergalės žygį pradėjo XVII amžiuje, taigi kartu su švietėjiškomis idėjomis. Pirmoji cigaretė pagaminta Ispanijoje 1828 metais, tačiau populiarumu ji aplenkė cigarą tik XX amžiaus pradžioje, kai pigios cigaretės buvo pradėtos gaminti pramoniniu būdu. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“, deja, dar neaprašo, į kurį pragaro ratą nutrenkti rūkaliai, nes apie rūkymą nieko nežinojo.

Oi, kiek prirašyta apie rūkymo žalą. Visi žino – lašas nikotino užmuša arklį. Kas sako, kad automobilių išmetamos dujos kenksmingesnės už tabako dūmus, klysta. Įrodyta, kad tabako dūmai 4,25 karto nuodingesni. Tabaką sudaro apie 300 įvairių cheminių medžiagų. Nustatyta, kad 50 iš jų – nuodingos. Psichologas apie rūkymo žalą, girdėjau, pasakoja taip: „Įsivaizduokite daiktą, kuris šlykščiai smirdi. Ir ta smarvė tokia stipri, kad reikia kelių dienų, kartais savaičių, kad ji iš aplinkos išsisklaidytų. Dar daugiau – tas daiktas yra nuodingas. Nedidelės jo dozės per tam tikrą laiką sukelia nepagydomas ligas, o didelės – mirtinos. Kiek jums reikėtų sumokėti, kad sutiktumėte šį daiktą paimti į savo rankas? Ar sutiktumėte jį dėti į burną?“

Viskas ypač pasistūmėjo tarpukaryje, kai rūkymas buvo reklamuojamas kaip prabangaus, lengvo gyvenimo dalis. Albertas Einšteinas 1950 metais, tapdamas Monrealio pypkininkų klubo amžinuoju nariu, pareiškė, kad „pypkės rūkymas leidžia ramiau ir objektyviau spręsti apie gyvenimą“. Ir tik XX a. 6 ir 7 dešimtmečiuose galutinai įrodžius rūkymo žalą prasidėjo kampanija prieš rūkymą. Be abejo, visi rūkaliai pasakys, jog jų „diskriminacijos“ metai prasidėjo pačioje XXI amžiaus pradžioje. Europos Sąjungoje su rūkymu ypač kovoti pradėta nuo 2003 metų. JAV, kiek žinau, rūkyti kavinėse ir restoranuose bei kitose viešose įstaigose draudžiama 11 valstijų. Europoje šį vajų pradėjo airiai. Manau, kad įdomus įstatymas priimtas Belgijoje, kur leidžiama rūkyti baruose, kuriuose negaminamas maistas.

Atrodo, jog pasaulyje yra tik viena valstybė, kurioje rūkyti visiškai uždrausta. Tai - Butanas. Bet ar rūkymas neturi savų teigiamų pusių? Pavyzdžiui, rūkydamas žmogus niekur neskuba, nebelekia tarsi akis išdegęs. Gal tik tuomet jis ir randa laiko pamąstyti apie savo gyvenimą, nudirbtus ir būsimus darbus? Nesustotų, taip ir nepamąstytų? Rūkymas – taip pat ir bendravimas? Ar jei nerūkytume, taip draugiškai bendrautume su rateliu sustojusiais dūmo gerbėjais? Net jokio ratelio nebūtų. Apie rūkymo uždraudimą viešojo maitinimo įstaigose nuomonės neturiu. Kažko net pagailo tų rūkančiųjų.

Uždraudus rūkymą baruose, kavinėse ir restoranuose rūkaliai šaiposi, jog nuoseklu būtų uždrausti ir alkoholį, kurio vartojimas ne ką mažiau žalingas. Suprantama, praktikoje tai būtų keistas reiškinys: tiesiog iškiltų paties baro ar restorano paskirties klausimas. O ir kas geriau: kepenų cirozė ar plaučių vėžys? Tiesa, gerdamas alkoholį žmogus nuodijasi pats, o rūkydamas nuodija ir kitus. Tačiau prisigėręs gali paleisti į darbą kumščius ar net griebtis peilio, pavyzdžiui, teko skaityti apie du australus, kuriuos teko operuoti po to, kai jiedu per išgertuves šovė vienas kitam į užpakalius, nes įkaušę vyrai norėjo sužinoti, ar skaudės. Surūkęs nors ir pakelį šito nepadarys.

Priėjome prie persivalgymo nuodėmės, kuri atrodo iš visų nuodėmių mažiausia. Tai nėra tiesa. Ji tokio pat dydžio nuodėmė kaip ir pasigėrimas.

Kildamas liftu ant jo sienos pastebėjau užrašą: „Lifto talpa: 8 žmonės. 630 kilogramų“. Kiek paapvalinus, vienas žmogus turėtų sverti 78 kilogramus. Tiesa, štai visai neseniai viena mergina, girdėjau, skundėsi, jog praėjusią savaitę ji svėrė 48,2 kilogramus, o šią jau visus 49. Mergina labai krimtosi. Jei kelios tokios merginos kiltų liftu, šalia galėtų tilpti ir 100 ar daugiau kilogramų sveriantys. Bet šiaip jau nešioti ant savęs papildomai kokį penkiasdešimt kilogramų nėra gerai, tarsi bulvių maišą ar kokią sunkią „tašę“ vis reikėtų vilkti.

Ar nebus taip, kad viena iš didžiausių klaidų, kurias daro tie, kurie šiandien meta svorį, yra ta, kad jie besąlygiškai priima kokią nors filosofiją arba visiškai ją atmeta, taip puldami į kraštutinumus ir pamiršdami bent apsvarstyti alternatyvius kelius? Pavyzdžiui, naujausia žinia, kaip mesti svorį – kiekvieną dieną stiklinė kefyro su į jį įpiltu šaukštu cinamono. Dauguma šiandieninių svorio metimo sistemų ir filosofijų teigia pagrįstus ir svarius dalykus, bet pažvelgus į visumą jos tėra visiškas teisybės, pusiau teisybės ir, deja, melo kratinys. Vienas garsiausių pasaulio dietologų Robertas Atkinsas mirė sverdamas 120 kilogramų, o jo kolegą Viljamą Bantingą visą gyvenimą kankino antsvoris. Didelis pilvas, tarsi pakelta ranka. Produktas kurio dar nevalgėm, kaip kalnai, kuriuose dar nebuvome.

Šventajame Rašte užstalei skiriamas svarbus dėmesys. Tai aišku prisiminus vien Paskutinę Vakarienę. Paralelė tarp liturgijos ir sriubos puodo yra tikras daiktas. Visos religijos suteikia valgymui sakralumo žymę, kiek daug evangelijose kalbama apie duoną ir kokia ji yra svarbi. Nors šventieji valgio nesureikšmindavo. Šv. Pranciškus valgydavo viską, ką elgetaujant jam įdėdavo į dubenėlį. Tad kaip susigaudyti, kur riba tarp gurmaniško apsirijimo ir nuoširdaus džiaugimosi Dievo dovanomis?

Kaimo bažnytėlėje prieš Kalėdas girdėjau labai gražų pamokslą apie valgį. Tikra tiesa, jog daugeliui patinka, kai žmogus valgydamas yra neišrankus, neišpuikęs. Galima puikiai išmanyti virtuvės meną, turėti gerą skonį, bet nepurkštauti, jeigu ne viskas ant stalo yra tobula. Kažkodėl gardžiausius patiekalus paprastai užmirštame, o išlieka atminty koks nors lašinių gabalėlis, virta bulvė, saldainis, kakavos puodelis iš vaikystės. Aišku, jei nori ką nors pavaišinti, jei yra kokia ypatinga proga, šeimininkė nersis iš kailio, kad tik būtų kuo skaniau ir kuo daugiau džiaugsmo svečiams. Tai jokia tuštybė ar nuodėmė prieš dvasingumą. Kitas dalykas, jei nuolat pataikaujama gomuriui, jei atsiranda maisto kultas, nesibaigiančios kalbos apie kulinariją, užsieniuose aplankytus restoranus, išragautus patiekalus. Nemažai žmonių Lietuvoje vartotojiškoji kultūra yra įtraukusi į šiuos spąstus. Dėl to pravalgome tiek daug pinigų, o populiariausias mūsų vaistas – virškinti padedančios tabletės. Galėtum to nepastebėti, bet gaila, kad augant gurmanų gretoms silpnėja bendrų šeimos užstalių tradicija ir neišgirstama, ką iš tiesų kalba mums duona.

Buvo toks filmas apie žudikų pomidorų atakas, nurungęs kitus pretendentus kvailiausio filmo rinkimuose. Šiandien TV pamėgo laidas apie nesveiką maistą - klastingi nuodai mėsoje, piene, daržovėse ir vaisiuose! Visur mirga kilogramų metimo sėkmės istorijos (suprantama, apie nesėkmes niekam neįdomu girdėti). Du mėnesiai ir minus 25 kilogramai. O kur dar skrandžio perrišimai ir kitokios chirurginės intervencijos. Ką daryti vargšui žmogeliui, patiriančiam stresą darbe, su genetiniu polinkiu tukti, be pinigų lankytis pas lieknėjimo guru ar persirišti skilvį, neturinčiam laiko gaminti ir valgyti kruopščiai pasvertų ir paruoštų ekskliuzyvinių meniu? Skaičiuoti kalorijas? Bet kaip tai padaryti pietaujant mieste ar parduotuvėje nusipirkus pusfabrikatį? Būtų puiku, jei skaičiuoklė būtų visad po ranka, pavyzdžiui, pasiekiama mobiliuoju - o gal tokia paslauga jau egzistuoja, tik mes nesinaudojam?

Baigsiu anekdotu. Apie alkoholį, nes apie „velnio lašus“ anekdotų daugiausiai.

Turėdami butelį du vyriškiai sprendžia gerti ar ne. Nutaria traukti burtus. Vienas už nugaros paslepia butelį, o kitas spėja, kurioje rankoje tas jį laiko. Jei atspėja, vyrai geria, jei ne – išsiskirsto.

- Kurioj rankoj butelis? – klausia jį slepiantis.

- Kairėje, - spėja draugas.

- Neskubėk atsakyti, gerai pagalvok, - pataria butelį slepiantis.

Pasaulio bankas yra paskaičiavęs, jog vienas JAV doleris, išleidžiamas sveikatingumui, sutaupo 24 JAV dolerius, vėliau skiriamus gydymui. O lietuviai turėtų savo kūno netausojimui atsispirti. Kodėl taip teigiu? Nes Lietuvoje raštingumo procentas 99,6.