Trečiadienį po darbo nulėkiau į kapines pažiūrėti, ar viesulas nenuvertė tujų ant tėvo kapo, ar nesuplakė lietus gėlių ant uošvių kapelių ir apskritai kas ten dedasi.
Tujų nenuvertė, gėlės tebežydėjo, nors ir nekaip atrodė, tad nuėjau prie Mačetės kapelio. Niekieno nebūta. Paėmiau vieną aptežusį vainiką ir nutempiau iki šiukšliadėžės, o grįžusi dar vieno paimti supratau, kad viena nesusitvarkysiu ir iki sutemstant.
Gal Metalistei paskambinti, pagalvojau grįždama į mašinytę, gal ji pasirašys padėti savaitgalį aptvarkyti, nes brangusis vargu ar pajudės...
Ir čia suskambo telefonas. Metalistė!
- Kur tu? - pasigirdo garsus ir reiklus draugės balsas. - Ach, kapinėse... Ar tu žinai, ką tas bjaurybė, tas sienų tepliorius, kuris save vadina dailininku, pridirbo? Tai yra, ne pridirbo, o ruošiasi pridirbti? Ach, nežinai? Tai lik kur esi - aš jį tuoj įsisodinu ir mes atvažiuojame!
- Na jau ne, - pasipriešinau, - jei jau taip būtina, tai susitikime pusiaukelyje - mūsų kavinukėje. Esu pavargusi ir purvina, kad dar čia likčiau...
- Tada kavinukėje po penkių minučių, - suurzgė Metalistė ir išsijungė.
Atvažiavo abu su Mizantropu po penkiolikos minučių, kai aš buvau išgėrusi du puodelius kavos ir nusikankinusi besvarstydama, kas čia baisaus turi nutikti.
Metalistė įsiveržė pro duris kaip tornadas ir iš tolo pradėjo šaukti:
- Tu žinai, ką jis sumąstė?.. Tu žinai?! Išvažiuoja į Londoną, o mums visas problemas palieka! Šmikis ...
„Šmikis“ kiek sutrikęs ir keliais žingsniais atsilikęs tik kvailai šypsojosi sėsdamasis priešais.
- Kada išvažiuoja? Šiandien, ryt? - pasibaisėjau supratusi, kad „problemos“ - tai amžinatilsi Mačetės pinigų dėžė.
- Pirmadienį, - jau kiek tylėliau, bet vis dar šaukė Metalistė nekreipdama dėmesio į šalia atsistojusią padavėją. - Bet tai nieko nekeičia - ką mes per tas dienas galėsime padaryti...
- Ką jau čia daryti? - patraukė pečiais Mizantropas. - Paliksiu viską pas kurią iš jūsų, o paskui kas bus - pažiūrėsim... Mergaite, joms kavos, o man - degtinės ar ko.
- „Pažiūrėsime“... - nerimo Metalistė. - Ką čia besužiūrėsi! Nusiplauni kaip pats paskutinis bailys, o mums čia sukti galvas!
- Tikrai - ko tau ten taip staiga prireikė? - pakėliau balsą ir aš.
Mizantropas pirma gurkštelėjo iš padavėjos atneštos stiklinės, o paskui lyg niekur nieko paaiškino:
- Mano reikalai čia baigti. Ko dar laukti? Dantis susitvarkiau, remontą padariau, dukrai paveikslą nutapiau...
- Kieno dukrai? - perklausiau. - Kieno dukrai nutapei?
Tavo dukrai, juk reikėjo kažkaip atsilyginti už tai, kad leido apsigyventi name, - paaiškino Mizantropas ir vėl pamojo padavėjai - atnešk dar.
- Baikit jūs čia plepėti niekus, - išgėrusi kavą atgavo kvapą Metalistė naujam puolimui. - Jei jau išvažiuoji, tai imk ir nuspręsk ką daryti su viskuo - nėra čia ko mums visko užkrauti!
- Anokia problema: kai viskas paaiškės, nusiųsite anonimiškai dėžę paveldėtojui, ir viskas, - kuo ramiausiai pasakė Mizantropas ir vėl užsivertė stiklinę.
- Anonimiškai neišeis - reikia ir siuntėjo pavardę, ir adresą nurodyti... - pradėjau pykti ir aš.
- O paskui mudviem aiškintis - kaip ir iš kur gavome ir kiek ten buvo?.. - pertraukė mane Metalistė. - Tu kvailas, ar ką?
- Na, tada už tuos pinigus galime jai paminklą pastatyti - turiu čia tokį pažįstamą skulptorių... - nenusileido Mizantropas. - O tuos niekučius parduoti...
- Nieko neišeis - paminklui statyti reikia turėti rankose mirties liudijimą. O kaip mes jį gausime? - skubiai paaiškinau, kol Metalistė vėl vargšo neužsipuolė.
- Ir tų niekučių paprastai neparduoti - čia tau ne ne paveikslai! - Metalistė visai nebenulaikė liežuvio.
Mizantropas akivaizdžiai įsižeidė:
- Kuo čia dėti paveikslai? Ko tu čia vis...
- Tyliau, tyliau... - pradėjau abu raminti. - Žmonės aplink...
Ir pačiu laiku pritildžiau, nes po dešimties sekundžių į kavinukę įžengė Žurnalistė plevėsuodama juodo švarko ne švarko, lietpalčio ne lietpalčio ilgais skvernais ir tiesiu taikiniu pas mus:
- O sveiki, sąmokslininkai!
Pajutau, kad mane akimirksniu išmušė karštis, žvilgtelėjau į Metalistę - toji irgi paraudusi lyg vyšnia, Mizantropas - perbalęs...
- Kodėl „sąmokslininkai“? - pirmoji žadą atgavo Metalistė.
- Na, jūs taip atrodote... - pasakė Žurnalistė ir nekviesta klestėjo ant ketvirtosios kėdės. - Žinote, ką apie Marijos testamentus?
- O jų ne vienas? - paklausiau apsidžiaugusi, kad nebeplėtojama sąmokslo tema.
- Kol kas vienas - pas pusbrolį... Bet tik kol kas, nes visi kiti ruošiasi į duoti teisman - girdi, velionė paskutinius mėnesius labai stiprius vaistus vartojo, mažai besusivokė, - lyg niekur nieko kalbėjo Žurnalistė vis bandydama pagauti kurio nors iš mūsų akis. - Sakau, jūs buvote kaip muškietininkai - vis kartu ir kartu, tai gal ką daugiau žinote.
- O tu ką? Rašyti ruošiesi? - pakėlė balsą Metalistė.
- Dar nežinau... - nutęsė Žurnalistė. - Tai kaip?
- Va, kai sužinosi, tada ir pasakysime... - galop nemandagiai įsiterpė Mizantropas. - Dar kas?
Žurnalistė vyptelėjo ir kilselėjusi juodus skvernus atsistojo:
- Tai iki...
- Iki... iki... iki... - išspaudėme visi trys ir palydėjome išeinančiąją akimis iki durų.
- Uch... - su palengvėjimu atsikvėpė Mizantropas, kai durys užsidarė, - išsisukom...
- Tai gal šeštadienį važiuojame į kapines, apsitvarkome ir ten pasišnekame? Numirėliai ne tokie smalsūs... - galop prisiminusi, ko norėjau skambinti Metalistei, paklausiau išsitraukdama piniginę.
Abu sutikdami linktelėjo ir nė žodžio netarę - kaip tikri sąmokslininkai - išėjo palikdami man apmokėti sąskaitą.
Lilitė



