Kai Mizantropas rodydamas visus savo netikrus baltus dantis į mano mašinytės bagažinę baigė krauti dailiai iš mamos vonios kambario nuluptas plyteles, aš neišlaikiau:
- Na, ar vertėjo taip viską griauti?
- O ką? - atsiliepė Mizantropas įsitaisydamas galinėje sėdynėje. - Negi mamos butas dabar ne geriau atrodo?
- Pripažįstu – ir geriau, ir tvarkytis jame lengviau, - niurzgėjau visą kelią iki uošvių namo, kur plyteles nutarėme sandėliuoti. - Bet kam reikėjo vonią tvarkyti. Plytelės dar nuo visuotinio deficito laikų puikiai laikėsi, santechnika tvarkinga...
- Eik jau – nebūk tokia retrogradė, - linksmai suniekino mane Mizantropas. - Mėtinės gumos nori? Ne, tai ne... Tavo mama fantastiška – jokių radikalių pasikeitimų nevengia, tai ko tau tokiai nebūti.
- Na, mama tokia visada buvo, tai prie tėvuko, prie jo konservatyvių pažiūrų jai teko taikytis, - pripažinau nenoromis. - Dabar tai ji vadeles atleido. Bet ar ne per daug?
- O kaip tau atrodo? - nenusileido Mizantropas jau tempdamas dėžes su plytelėmis į prieangį. - Kuo išmatuosi – per daug ar ne per daug...
Nesugalvojau tada, ką jam atsakyti, bet po poros dienų vis dėlto pamatavau.
Kadangi vonioje Mizantropas pradėjo glaistyti sienas, mama porai dienų nutarė apsigyventi pas mus. Įsimetė į rankinę dantų šepetuką, kremą, pižamą, nešiojamąjį kompiuteriuką ir temstant atėjo.
Norėjau ją nors arbata pavaišinti, bet atsisakė ir su savo rankine įsikūrė kambariuke, kuris savo laiku buvo skirtas vaikams, o paskui – uošviui.
Įkišau galvą – gal ko reikia, gal televizoriuką atnešti iš virtuvės, o gal eisianti į svetainę prie didžiojo. Ne, nieko jai nereikia - tuoj gulsianti.
Taip nieko nepešusi nuėjau į svetainę pas vyrą – jis tik apsidžiaugė, kad televizoriumi nereikės dalytis, tai ir aš nusprendžiau nebesijaudinti.
Bet kai apie vidurnaktį pabudau iš neramaus miego ir nuėjau į virtuvę atsigerti, pakeliui sunerimau – kambariuke degė šviesa ir girdėjosi bruzdesys.
Pradariau duris:
- Mama, ar viskas jums gerai.
- Gerai, gerai, - burbtelėjo prie rašomojo stalo sėdinti mama ir skubiai išjungė kompiuteriuką. - O ko tu nemiegi? Juk iš ryto į darbą.
- Tai kad... - pasimečiau ir nei iš šio, nei iš to paklausiau tiesiai: - Mama, kodėl jūs taip viską griaunate, naikinate namuose – net atrodo, ir bet kokį priminimą apie buvusį gyvenimą?
- Kalbi kaip tavo sesė – dar pasakyk, kad man galvoje negerai, kad mano kelias į ligoninę ar senelių prieglaudą... - įsižeidusi mama skubiai atsigulė ir atsuko man nugarą.
- Na, nepykit, mama, - pradėjau atsiprašinėti. - Aš visai ne tai norėjau pasakyti... Aš tik nieko nebesuprantu.
- Užaugsi – suprasi, - kaip senais laikais pasakė mama ir paprašė: - O dabar išjunk šviesą ir eik miegoti.
Nuėjau, bet ilgai neužmigau, todėl, kai šeštą nuskambėjo žadintuvas, sunku buvo atsikelti. Bet teko - iš virtuvės sklido ypatingas kvapas, primenantis kažką malonaus iš vaikystės...
Mama jau buvo prikepusi savo nuostabiųjų blynelių – žiūrėjau į jų kaugę lėkštėje ir nedrįsau ištiesti rankos.
- Valgyk, valgyk, - ragino mama. - O kavą gersi ar arbatą?
- Kav... - sumurmėjau pilna burna kažkodėl nukreipusi akis į nuo spinduliuojančio gerumu mamos veido.
- Tai, sakai, negali manęs suprasti? - perklausė mama, pastūmusi manęs link puodelį kavos, ir nesulaukusi atsakymo atsivėrė: - Suprask, – aš dar ne muziejinis eksponatas, o mano namai ne muziejus. Aš paprasčiausiai dabar gyvenu – mano nebereikia taikytis prie kitų gyvenimo periodų.
- Kokie čia dar periodai? - nustebau.
- Galiu pasakyti, tik tiek – ne mano periodai, - ramiai tęsė mama. - Iš pradžių buvo griežtojo tėčio periodas, kai aš turėjau būti gerutė dukrelė, pavyzdinga mokinė, vėliau studentė. Po to prasidėjo vyro, tavo tėčio, karjeros periodas ir aš buvau gera mama, gera darbuotoja ir atsakinga namų šeimininkė. Vėliau buvo tavo tėvo meilės nuotykių periodas (ačiū Dievui, tik poros metų) – ir man teko būti išmintinga moterimi, po jo – kulinarinis, kurį vadinu apsirijimo, kai beveik visą laiką leidau virtuvėje prie puodų, kad patenkinčiau visas jo užgaidas. O štai dabar, po penkiolikos metų, po tuščių penkiolikos metų, kai aš buvau buto-muziejaus prižiūrėtoja, valytoja ir administratorė, manau, turiu teisę daryti tai, ką visada norėjau ir niekada iki šiol nedrįsau daryti. Na, kaip tu manai?
Nesusigaudžiau, ką pasakyti, nes, rodos, mama išsakė ir mano mintis, kurios seniai lindėjo smegenyse, kalbėjo ir apie mane, ir apie mano gyvenimą, ir prasitarė kai ką apie amžinatilsį mano tėvą...
Mama irgi tylėjo, laukė.
- O blynai! - apsidžiaugė tarpduryje pasirodęs vyras tuo akivaizdžiai demonstruodamas, kad jam kulinarinis periodas. - Tai ką, uošviene? Sako, norite baltų vonios sienų, veidrodžio ant vienos sienos, fototapeto – ant kitos...
Lilitė



