Tik ką baigėme suvalgyti kalėdines žąsis, o jau reikia nuspręsti galvas kokį paukštį patiekti Naujiesiems. Mama siūlo nesukti galvos – tiksiantis ir keptas kumpis, bet man vis tiek neramu: reikėtų juk kuo nors ypatingu pradžiuginti.

Juolab kad sūnus su šeima ir dvynės liko sodyboje iki pat sausio 2-osios, nes kaip ir visada naktį porai valandų pasirodęs Romanas nelabai aiškiai  pažadėjo jei ne naujametę naktį, tai kitą dieną atvažiuoti ir visus parskraidinti į namus – užteksią jiems sėdėti man ant sprando.

Nors aš taip ir nemaniau – londoniškiai ir dvynės buvo patys geriausi ir nepriekabiausi svečiai, vis tiek apsidžiaugiau Romano pažadu: gal nors vieną dieną žmogus nustos lakiojęs po pasaulį, pailsės ir vėl kaip senais laikais bus galima maloniai su juo paplepėti apie visokius niekus.

O čia, žiūrėk, įlėkė kaip Kalėdų Senis pro kaminą, miegančius anūkėlius pabučiavo, su kitais porą puodelių žolelių arbatos su medumi išgėrė, dovanomis apdalijo ir – atia!

Kita vertus, gal ir gerai, kad išlėkė, neužsibuvo – nei Kūčios, nei kalėdos nebuvo tokios gražios ir linksmos, kaip aš įsivaizdavau. Na, gal ir neblogos – maisto ir dovanų buvo su kaupu, tik štai artumo ir vienybės – nelabai.

Iš pradžių lyg ir nieko: visi susitikę mandagiai pasisveikino, pasikalbėjo, vėliau atvykstančius sutiko ir sėdo prie stalo, kuris lūžo nuo valgių – bent triskart dvylikos.

Ir kaip nebūtų lūžęs – juk penkios šeimininkės gaminome kiekviena pagal savo receptą: mama farširavo ir kepė keturių rūšių žuvis, Metalistė  maišė mišraines – raudonas, žalias, Regina su mano sese rungtyniavo, kuri daugiau ir įmantriau paruoš silkių, aš viriau kisielius, barščius su baravykais ir silke...

Jei Gretos ir dvynių nebūtume išsiuntusios iš virtuvės, neaišku dar kiek ir ko būtų prigaminta ir kaip visa tai būtų sutilpę ant stalo. Juolab kad sodybos šeimininkai ateidami bendros vakarienės dar visokių miško gėrybių nebūtų prinešė.

Kai kalėdaitį anūkų ir dvynių džiaugsmui pasidalijome ir šio to paragavome, sesė liovėsi stumdžiusi šakute sūdytas rudmėses po lėkštę ir pareiškė, kad tokį maistą reikėtų užgerti ne spanguoliu morsu...

Stojo nejauki tyla: kai kurie vyrai smalsiai sužiuro į mane, kiti nudelbė akis, treti akis išpūtė, o aš akis išsproginau į mamą – ji čia vyriausia amžiumi, nesvarbu, kad aš – organizatorė.

Mama apsimetė neišgirdusi, nepastebėjusi, nesupratusi ir garsiai paklausė, pirma valgysime žuvį su daržovėmis, ar aštrius barščius.

Atrodė, kad nemalonios akimirkos išvengta – vieni sakė norintys barščių, kiti – žuvies, bet niekas ir nepastebėjo, kaip sesė kelioms minutėms dingo, o paskui sugrįžo įraudusiu veidu. Po kiek laiko ji vėl dingo, o grįžusi linksmai ir garsiai pradėjo kalbinti tai vieną, tai kitą.

Svainis susigužė, jaunėlis sūnėnas tai raudo, tai balo, o vyresnėlis persėdo arčiau motinos ir pabandė ją nutildyti, o visi kiti pasistengė apsimesti nieko nesuprantantys. Bet sesė nesiliovė bandyti atkreipti dėmesio į save: balsas darėsi vis irzlesnis, žodžiai - vis piktesni.

Čia ir mama neištvėrė – garsiai paklausė sesės vyresnėlio, ar nereikėtų jo mamai pailsėti savo namuose. Vyresnėlis blykstelėjo raudoniu, pakilo nuo kėdės ir paėmęs motinai už dilbio ją pakėlė.

Sesė, atrodo, dar nesuvokė, kas buvo pasakyta, todėl leidosi išvedama, o po poros minučių išgirdome iš kiemo išvažiuojant mašiną.

Prie stalo įsivyravo ramybė ir čepsėjimas. Neilgam – po pusvalandžio pradėjus traukti šiaudus iš po staltiesės garsiai pravirko Viktoriukas – kodėl jo šiaudas trumpesnis nei sesės. Po jo pravirko ir sesės anūkė, bet ne dėl šiaudo – kur dingo jos tėvelis.

Tėvelis atsirado gan greitai: pasiėmė dukterį už rankos ir linktelėjimu su visais atsisveikino – jie išvažiuoja.

Jaunėlis sūnėnas dėl to tik suprunkštė ir pakomentavo: kol  mama turės pinigų, vyresnėlis būsiąs šalia jos. Svainis piktai dėbtelėjo į sūnų už netaktą ir vėl nunėrė galvą į lėkštę.

Visi kiti irgi dar kurį laiką paknebinėjo Kūčių patiekalus – visi jau buvo sotūs. Todėl kūčiukų su aguonų pienu besulaukėme tik  moterys su vaikais, o vyrai sodybos šeimininko kvietimu nužirgliojo į pirtelę.

Viktoriukas su Lenora ir tetomis dvynėmis tiesiog šliurpė – taip jiems patiko  neįprastas valgis, kad net užmiršo, jog ruošėsi pasižiūrėti egle, ar dar neapsilankė Kalėdų Senis.

Senis, aišku, neapsilankė – reikėjo pirma suplauti indus, sutvarkyti valgomąjį, sudėlioti valgius į šaldytuvus ir rūsį.

O kai tai buvo padaryta, Lenora ir Viktoras jau saldžiai miegojo lovoje prižiūrimi mieguistų tetų.  Likusioms, tai yra, nuo aguonų pieno dar nesnūduriuojančioms, nebeliko nieko kita, kaip laukti iš pirtelės sugrįžtančių vyrų. Kad laikas neprailgtų, pradėjome nešti dovanėles po eglute.

Atrodo, persistengėme – kiekviena buvome pripakavusios mažesnių ir didesnių neįtikėtiną kiekį.

Todėl kai per dovanas prie eglės nebebuvo įmanoma prieiti, nutarėme sau skirtas iš karto išpakuoti. Nors visos šūkčiojome, aikčiojome – visaip savo džiaugsmą rodėme, tai tik tebuvo mieli niekučiai nepalyginami su įspūdingomis Viktorui ir Lenorai skirtomis.

Vyrai neskubėjo grįžti – tik porą kartų ant nuogo kūno užsimetęs kailinukus sodybos šeimininkas prašvilpė per kiemą su karutyje įstatyta statinaite alaus...

Šeimininkė pasiūlė eiti į virtuvę ir vašku išsiburti ateitį. Pakilome paskui ją ne visos – mano gražuolė dukra suraukė nosį: tokie niekai jos nebedomina, todėl eisianti miegoti ir pasiūlysianti prie mūsų prisidėti dvynėms.

Aš ir vėl pasijutau nejaukiai: na, kam reikėjo dukrai taip demonstruoti savo nepasitenkinimą ir norą būti visų dėmesio centre. Jau ne gana, kad  aklam buvo aišku, jog jai nepatinka brolio žmona Greta, tai dar sumanė nuo visų atsiriboti.  Matai, prieš princesę visi turi keliaklupsčiauti.

Tačiau greitai viskas baigėsi: pasirodė, kiek apsimiegojusios, bet entuziastingos dvynės ir mes pradėjome karštą vašką varvinti į dubenėlius su vandeniu.

Ir nors nė vienai iš mūsų kompanijos vedybiniai burtai nebuvo aktualūs, užsiėmimas buvo užburiantis: Metalistė savo dubenėlyje pamatė kelių policininką, mama – lėktuvą, Greta – angeliuką, dvynės – Ledi Gagą ir Bredą Pitą, Regina – bažnyčią, šeimininkė – kalakutą.

Aš nepamačiau nieko, bet vis tiek kažką pasakiau ir visas prajuokinau.

Taip linksminomės iki ryto ir beveik tuo pačiu metu su alumi kvepiančiais vyrais sugulėme miegoti.  Tik neilgam – iš pradžių anūkai sukėlė didžiulį triukšmą atradę Kalėdų Senio dovanas, vėliau tas dovanas jie pradėjo nešti mums parodyti.

Greit prie jų prisidėjo dvynės, jaunėlis sūnėnas su draugu.

Kilo toks alasas, kad nebeliko nieko kita, kaip tik keltis ir vėl sėsti prie stalo.

Vyrai dar prilaikydami sunkias galvas viena ranka kita ranka  dar bandė pasmeigti slidžius silkių gabalėlius, o moterys gėrė tik kavą. Visi buvo suvargę, suglamžytais veidais. Žinoma, išskyrus  mažylius ir mano aikštingąją dukrą.

Ji, žvali ir švytinti, išdygo prieš visus, minutėlę pasistaipė ir mostelėjo ranka Ralistui – eisią pasivaikščioti. Ralistas klusniai pakilo ir nusekė paskui žmoną.

Pradėjo kilti ir kiti: sūnus su šeima pasikvietę mamą pasitraukė arčiau eglės sekti pasakų, jaunėlis sūnėnas su draugu išėjo pasivaikščioti po apylinkes, vyras ir svainis – dar pamiegoti, šeimininkė – paauklėti vyro ir kepti kalėdinių žąsų.

Užstalėje likome trise: aš su Metaliste ir Regina. Apie ką mes kalbėjome – nepamenu, bet kalbėjomės ilgai ir, atrodo, įdomiai, nes kai baigėme, visi jau vėl sėdo prie stalo.

Daugiau lyg ir nieko ypatingo nenutiko, jei neskaičiuosime, to fakto, kad prieš vidurnaktį pasirodė Romanas su dovanomis ir nė kojų neapšilęs pradingo.

Antrosios Kalėdų dienos pavakare pradėjome skirstytis. Sodyboje liko tik sūnus su šeima ir dvynės, nes jiems kalėdinės atostogos nebuvo pasibaigusios, o čia toks grynas oras.

Keista, bet likę jie visai nenuobodžiavo: mažieji negalėjo atsidžiaugti šeimininkės vištomis ir triušiais, o didieji - vieni kitais...

Mama, dienai kitai nuvažiavusi į sodybą, irgi ten rado kažkokių užsiėmimų – žodžiu, maloniai leido laiką. Vyras buvo palyginti neprastos nuotaikos – kalėdinė pirtelė su naminiu alumi jam patiko.

Tik aš viena tebesijaučiu nekaip – viskas buvo ne taip, kaip tikėjausi, kaip norėjau, todėl net jaučiausi kalta prieš sekretorę Reginą, kam ją kartu pakviečiau švęsti.

Kai Regina visiems darbe gyrėsi, kad geriausias gyvenime Kūčias ir Kalėdas praleido su mano šeima, aš krūpčiojau ir bandžiau išgirsti jos balse ironiją ar net sarkazmą.

Bet, atrodo, Regina neironizavo. Tai supratau šįryt, kai ji manęs, išėjusios iš boso kabineto, tyliai paklausė:

- Ar nebūtų pernelyg įžūlu, jei vėl įsiprašyčiau pas tave švęsti Naujųjų?

Lilitė