Dar nespėjau susinervinti svarstydama, ar visi kviestieji suvažiuos į sodybą Kūčių vakarienės, o svečiai jau pradėjo suvažiuoti.
Vidury savaitės ir, žinoma, naktį pasirodė Romanas su dvynėmis be antrųjų pusių. Dvynės, kaip ir visada, laimingos krykštė ir greitakalbe bėrė žodžius, tačiau išoriškai jau buvo gerokai pasikeitusios, lyg kas joms būtų pridėjęs po dešimt metų.
Romanas kaltu veidu žvilgčiojo į jas, į mane ir tylėdamas išgėrė porą puodelių kavos.
- Tai aš jau važiuosiu, - po gero pusvalandžio pasakė ir mostu parodė į atvežtus kelioninius krepšius. - Didysis – tik tau, mažajame – dovanos visiems likusiems...
- Bet juk atrodo, mes susitarėme – jokių išskirtinių pirkinių man, - pabandžiau paprieštarauti.
- Susitarėme? Neprisimenu, - apsimetė niekuo dėtas Romanas ir pamerkė dvynėms, o po to man: - Kai jos nusibos, paskambink – atvažiuosiu pasiimti.
- Na jau, - subambėjau atidarydama bičiuliui duris, - jos ką – daiktai?
Romanas neatsakęs išėjo, o dvynės, atrodo, to nė nepastebėjo ir toliau linksmai šnekučiavosi tarpusavyje. Matyt, labai viena kitos išsiilgusios per tris mėnesius po vestuvių.
Šnekučiavosi jos ir guldamos į lovą, ir atsigulusios.
Ir rytą vis dar šnekučiavosi. Todėl drąsiai joms užnešiau kavos ir buto raktus – jei dieną sugalvotų išeiti. Abi apsidžiaugė: o taip, jos eisiančios apsipirkti – būtinai joms reikia tų raštuotų pirštinių su vienu pirščiuku...
Dvynių entuziazmas taip pakėlė man nuotaiką, kad net nesureagavau į vyro bambėjimus, kai jis vos neparkrito prieškambaryje ant kelioninių krepšių. Sužinojus, kad atvyko dvynės, vyrui nuotaika nė kiek nepagerėjo: girdi, galėjo apsigyventi ir viešbutyje – ne vargšės esančios.
- Gimines į viešbutį?! - apstulbau.
- Per tas tavo gimines aš čia vienas vargšas – savo namuose ramios vietos neturiu, - išdrožė vyras ir susigrūdo į burną pusę omleto su šonine.
Nutylėjau, nes ką čia bepasakysi, jei marčios seserys - jau tik mano giminės, ir nusprendžiau paprašyti mamos, kad dvynes per dieną kiek paglobotų, jei vyras taip priešiškai nusiteikęs.
Tačiau mamos nepavyko surasti nei skype, nei telefonu, tad sunerimusi per pietų pertrauką nuvažiavau į jos butą.
Pataikiau pačiu laiku – iš svainio džipo kaip tik lipo mama, o paskui ją ir londoniškiai – sūnus, marti ir Lenora su Viktoriuku.
Anūkai pirmiausia apipuolė mane sveikintis, bučiuotis, kažkokias vaikiškas naujienas pasakoti, o jų tėtis su mama tyliai stovėjo nuošalyje, kol tuo metu iš automobilio į butą ir atgal su rankinėmis zujo mama ir... sesės vyras.
Aš, apkibusi abiem anūkėliais, negalėjau pajudėti nė iš vietos, todėl visiems mečiau bendrą „labas“ ir įsistebeilijau iš pradžių į marčios kiek aptinusį veidą, o paskui į sūnaus - skausmingai ištįsusį...
Vos susilaikiau garsiai neištarusi: „Kokia čia velniava? Kas čia darosi?..“, bet daiktai jau buvo sunešti, sesės vyras grįžo atgal prie vairo, o mama pradėjo reikalauti nebesišaldyti lauke.
Nors man labiausiai knietėjo sužinoti, kas čia vyksta, tačiau pasistengiau išlikti diplomatė.
- Kodėl nesakėte, kada atskrisite? Būčiau pati jus pasitikusi, - papriekaištavau ir londoniškiams, ir mamai negalėdama atplėšti akių nuo sūnaus ir marčios veidų.
- O aš savo anūkų ir proanūkių sutikti tai jau negaliu? - paskubėjo atsakyti mama ir kreipėsi į mažylius: - Do you want cocao or kūčiukų?
Lenora kaip mat išpylė: „Džiuku džiuku!“, o Viktoriukas pradėjo energingai kinkuoti galva pritardamas sesers pasirinkimui ir visi trys išėjo į virtuvę.
Likę trise susėdome svetainėje ant sofos ir kurį laiką patylėjome. Galop Greta neišlaikė ir išpylė: „Aš vėl laukiuosi“. Po tos frazės sūnus tik krūptelėjo ir pusiau atsisuko į mane.
- Sveikinu, - pasakiau ir įsmeigiau žvilgsnį į sūnaus veidą. - Tu nesidžiaugi?
- Matai, mam, ne viskas taip šį kartą paprasta, - kimiai atsakė sūnus. - Jau po Viktoro gydytojai sakė, kad Gretai reikėtų padaryti kelerių metų pertrauką, o dar geriau – išvis nebegimdyti, nes jai ten kažkas išsiderino.
- Išsiderino... Kas išsiderino? - atsisukau į marčią.
Greta, matyt, apskritai suprato apie ką kalbamės, bet atsakyti nenorėjo ar negalėjo – tik pasistengė nusišypsoti papurtusiomis lūpomis.
Pajutau, kad ašaros tuoj tuoj pabirs.
- Tai ką darysite? - paklausiau.
- O ką čia galima daryti? Lauksime vaikelio ir tikėsimės, kad viskas bus gerai, - atsakė ramiai sūnus ir staiga jo veidas pasidarė toks vaikiškas, kokio nebuvau mačiusi jau dvidešimt metų: - Juk viskas bus gerai ar ne?
- Žinoma, kad bus gerai, - pasistengiau atsakyti kuo žvaliau, - juk yra tiek gerų daktarų, tiek klinikų, vaistų...
Tuo metu iš virtuvės sugrįžo Viktoriukas prisikišęs kūčiukų už abiejų žandų it voveriukas ir dar su su kūčiukais saujose: vieną rankytę jis atkišo mamai, kitą tėčiui, o pats pabandė užsiropšti man ant kelių.
Tačiau kol mažylis bandė, jo vyresnioji sesė pribėgo pirma ir su žodžiais „This is my baba“ užsiropštė. Viktoriukas paleido dūdas, tad teko ir jį pasisodinti ant kelių.
Kažkaip savaime visas dėmesys nukrypo į mažylius ir atmosfera praskaidrėjo. Ypač po to, kai Viktoriukas pradėjo prašyti: „Pupa... pupa... Pupa!“
Aš nustebau, sūnus kiek išraudo, o mama su Greta pradėjo juoktis. Pasirodo, sūnus, kuriam, anot dar darželio muzikos vadovės, visos pasaulio meškos numindžiojo ausis, savo vaikams niūniuoja lopšines ir net, ko gero, pataiko į taktą!
Dar labiau visiems pagerėjo nuotaikos, kai atičiauškėjo dvynės su pirkinių maišais ir maišeliais. Lenora, mažoji koketė, tuoj pripuolė prie tetų ir jų pirkinių, mama su Greta nuskubėjo į virtuvę, o sūnus su Viktoriuku palydėjo mane iki durų – pietų pertrauka jau kada baigėsi.
Tik įėjusią į kabinetą mane atsivijo sekretorė Regina: duok, girdi, penkiolika litų – ryt kalėdinis vakarėlis.
Kol rankiojau monetas iš rankinės dugno, paskambino mama:
- Vos neužmiršau pasakyti – nuvažiuok po darbo pas sesę ir pakviesk ją su vyru ir sūnumis į sodybą. O tai sako, kad viena nevažiuosianti.
Regina tuo metu pildama monetas į dėžutę atsiduso:
- Jūs švęsti į sodybą važiuojate? Kaip aš jums pavydžiu! Aš tai juk visas dienas viena namuose prabūsiu...
Man jos pagailo – taip ar taip svečių skaičius didėja geometrine progresija, tai ko ir jos nepasikvietus.
- Atvažiuok į sodybą ir tu – kviečiu, - pasakiau garsiai ir Regina nušvito.
- Ar tikrai? - dar pasitikslino. - Ar nepridarysiu rūpesčių? Aš galiu žuvies prikepti, o kokį silkės receptą žinau – pirštus apsilaižysite...
- Na ir puiku. Pasakyk, kur atvažiuoti tavęs pasiimti, - patvirtinau kvietimą, o pati jau pradėjau galvoti, kad ar ne laikas paskambinti sodybos šeimininkams ir padvigubinti užsakymą.
Vakare ir padvigubinau, nes iš sesės pusės prisidėjo jau šeši žmonės: svainis, grįžęs iš Norvegijos tvarkyti skyrybų ir namo pardavimo dokumentų, vyresnėlis sūnėnas, atlėkęs iš sostinės pažiūrėti, ar jam kas nenubyrės nuo namo pinigų, su dukrele ir jaunėlis sūnėnas su bičiuliu.
Vėlų vakarą, kai vyras jau knarkė miegamajame, dvynės čiauškėjo mažajame kambariuke, o dukra su Ralistu patvirtino, kad į sodybą atvažiuos, bet tik patį Kūčių vakarą, aš pradėjau sudarinėti dovanų sąrašą ir nusprendžiau, kad reikėtų pakviesti ir vyro dėdę Joną su šeima ar bent jo vaikus.
Na, jei ne trims dienoms, tai bent vienai jie galėtų atvykti, pamaniau ir į sąrašą įrašiau.
Juolab kad per paskutiniąsias dienas supirktų ir internetu užsakytų dovanėlių buvo sočiai – tereikėjo tik visas išdėlioti į dovanų maišelius ir užrašyti vardus.
Dvidešimt šešis vardus.
Lilitė
