Ričardas JAKUTIS           

Ne vienas šiandien tvirtina, jog kažkas žmonėms atsitiko. Sąžiningumo jokio, barniai, neapykanta, pavydas... Pajuodęs pasaulis. Štai ugniagesiai, gamtininkai, rašto ir žodžio žmonės vis aiškina, prašo, o išvažiuoji už miesto – žolė dega ir tas jos deginimas tarsi juodas simbolis žmonių nesusiklausymo. Darbovietėje, parduotuvėje, autobuse, netgi šeimoje į tau tartą skaudų žodį gali rasti dešimt panašių. Ar liksi teisesnis? Ar tapsi laimingesnis? O juk kalantis medžių pumpurams, laukiant pirmųjų žibuoklių, tuokiantis sparnuočiams norisi visai kitko. Kodėl į mūsų gyvenimus taip sunkiai kelią randa geri žodžiai, bent truputėlis meilės, paprasčiausias optimizmas?

Sako, Lietuvoje sunku būti optimistu vien todėl, kad oras tam netinkamas. Lietuviai mėgsta padejuoti, kad gimė tikriausiai pačioje blogiausioje vietoje žemėje. Pastebėjau, kad ypač šis bruožas būdingas tiems, kurie nė vienos kitos vietos žemėje ir nematė.

Girdėjau teigiant, jog optimizmo pagrindas - paprasčiausia baimė. Yra ir kitokių nuomonių. Pavyzdžiui, kad optimistas į gyvenimo trupinius žiūri ne per padidinamąjį stiklą. Optimisto gera žinia nenustebinsi, pesimistą ir gera žinia nuliūdinsi.

Optimizmą galima apibūdinti dviem požiūriais: 1) polinkis pastebėti teigiamas gyvenimo puses, pozityviai vertinti realybę; 2) filosofinis požiūris, pagal kurį egzistuojantis pasaulis yra geriausias iš visų galimų ir racionaliai sutvarkytas.

Iš tekstų apie optimistus susidarė nuomonė, kad optimistai yra žmonės, kuriems viskas gerai. Jie visada laimingi ir jiems yra gerai taip kaip yra, jiems nesvarbūs kitų žmonių kandūs komentarai, jiems lengviau gyventi ir pan. Bet radau ir vieną neigiamą pusę - jiems juk gerai bet kuriuo atveju, jie nesistengia, kad būtų geriau nei yra dabar. Jie netobulėja. Stovi vietoj ir yra tuo patenkinti. O tai negali tęstis amžinai, galų gale įvyksta jausmų protrūkis, nes giliai širdyje visada slepiasi liūdesys, kuo giliau jis slepiamas, tuo labiau nori ištrūkti.

Optimizmą galima gretinti su žodžiais „laimingas, teigiamas, įsitikinęs, linksmas, klestintis, idealistinis, žydintis, žvelgiantis į šviesiąją gyvenimo pusę, kupinas vilties, perspektyvus, šviesus, rožinis, prognozuojantis, kad ekonomika atsigaus ir gyvenimas iki metų pabaigos pagerės“.

Su pesimizmu einantys žodžiai „nusiminęs, nusivylęs, liūdnas, ciniškas, beviltiškas“. Bet pastebėjau, kad visi šiandien labiau gerbiame pesimistus. Literatūra užkėlė pesimistą ant pjedestalo ir pavertė jį romantišku herojumi. Pesimizmas netgi tapo neatskiriamu subtilaus, rafinuoto intelektualo bruožu. Gi optimizmas, girdi, sunaikina emocinį turtingumą.

Optimistai šiandien ne vieną net nervina. Galbūt todėl, kad jiems pavydime to vaikiškumo ir naivumo. Patys tokie būti nesugebame, tai ir pykstame ant optimistų. Dargi prie tokių žmonių būti ilgai negalime. Optimistų strikinėjimas iš laimės atrodo toks kvailas, beprasmis. Bet gal jiems taip lengviau gyventi? O galbūt jie tiesiog slepiasi po „laimės kauke“, o viduje tiesiog tęžta iš sielvarto?

Visad mąsčiau, kad dabartyje pesimistų yra daug daugiau negu optimistų. Juk netgi patys optimistai patyrę įvairių sunkumų (išgyvenimų) turėtų linkti į priešingą pusę. Todėl nustebau išvydęs pasaulinę statistiką, kad dauguma žmonių visgi yra nusiteikusi optimistiškai ir net 89 procentai apklaustųjų tvirtino tikį, kad per ateinančius penkerius metus jų gyvenimas bus toks pats arba geresnis nei dabartinis. Panašūs statistiniai duomenys ir Lietuvoje - beveik pusė Lietuvos gyventojų laukia ekonominės situacijos pagerėjimo, o dar trečdalis stengiasi mąstyti optimistiškai. Tik mažiau nei ketvirtadalis apklaustųjų, daugiausia pensinio amžiaus gyventojai, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo. Be abejo, mūsų optimistų priekinėse gretose pats ministras pirmininkas Andrius Kubilius.

Literatūros kritikai teigia, kad dabartinėje lietuvių prozoje optimistinis ir ironiškas, satyriškas pasakojimas jau neretai užgožia lietuviškam mentalitetui būdingą lyrinį pasakojimą. Tad sakoma, kad mūsiškį optimizmą nesunkiai galėtume ,,prastumti“ ir į pasaulinę optimizmo sceną.

Taigi, kur slypi optimizmo paslaptys? Psichologai moko, kad reikia kaip galima labiau sutrumpinti kalbas apie savo problemas, slėpti nesėkmes, dažniau galvoti apie savo laimėjimus, nelyginti savęs su tais, kuriems geriau sekasi ir paprasčiausiai - mylėti save.

Optimistė moteris apie vyrą mąsto, kad štai vieną rytą jis pabus ir supras, kaip ji jam yra reikalinga, tačiau tuo metu ji prabus šalia to, kuris tai jau suprato anksčiau. Iš vyrų didžiausias optimistas - Juozas Statkevičius, kuris nevedęs, nes turbūt yra įsitikinęs, kad nėra gražesnės moters už jį.

Keletas trumpų faktų: optimistai dažniausiai turi daugiau draugų ir veiklos, besijuokiantis žmogus erzina mažiau, nei amžinai burbantis, be to, optimistai atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena. Paskaičiuota, kad jei kambaryje iš dešimties žmonių būtų bent šeši optimistai, kambaryje skambėtų juokas ir net pesimistas šypsotųsi išsijuosęs. Tiesa, optimistai daug mažiau brangina santykius manydami, kad viskas tik į gerą, net išsiskyrimai.

Gyvenimo šūkiai turėtų būti: nusišypsok praeiviui, kad ir kaip kvailai atrodytum, tai gali pakelti nuotaiką ne tik tau, bet ir nepažįstamajam, be to, neliūdėk, kad kažkas praėjo, džiaukis, kad tai iš viso buvo.

Atsiverčiu neseniai lietuviškai pasirodžiusią Barbaros Demik knygą „Neturime ko pavydėti. Šiaurės Korėjos kasdienybė“. Tai žurnalistės per septynerius metus surinkti straipsniai, pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos atsiminimai ir nuoskaudos. Tai ne grožinė knyga, o publicistinis romanas, paremtas tikrais faktais. Tikri įvykiai, pabėgėlių išgyvenimai įsuka į šiaurės korėjiečių kasdienybę, kuri toli gražu neprimena XXI amžiaus. Kaip pati autorė teigia, tai tarsi šeštajame dešimtmetyje sustingusi kapsulė. Skaitytojas perkeliamas į pribloškiantį pasaulį. Knyga - tarsi akstinas susimąstyti apie savo gyvenimą, vertybes ir džiaugtis mažais dalykais. Sunku patikėti, kad tai, kas rašoma knygoje, gali būti realybė. Ar kada nors pagalvojame apie gyvenimą, kuriame nėra elektros? Šiaurės korėjiečiai maitinasi kukurūzais, kurie irgi ribojami, todėl, kad nemirtų badu, kalnuose renka įvairiausias žoles. Į kapitalistinį pasaulį iš Šiaurės Korėjos atvykę sportininkai vežami autobusuose, kurių langai užtraukti žaliuzėmis, kad nematytų, kas vyksta aplinkui, tiksliau – kad nepamatytų, jog kitur žmonės gali gyventi geriau. Jie „uždaromi“ viešbučio kambariuose, kuriuose draudžiama žiūrėti televiziją. Kaip teigiama knygoje, Šiaurės Korėjoje leidžiama žiūrėti tik nacionalinę programą, kitu atveju laukia pati baisiausia bausmė - mirtis. Knygos autorė aprašo abi Korėjas. Jei Šiaurės Korėjoje viską užgožia badas, tai Pietų Korėjoje gaminami daiktai, iš kurių daugelio šiaurės korėjiečiai nepažintų: kompiuterių monitoriai, kompaktinės plokštelės, skaitmeniniai televizoriai, atminties kortelės. „Pasak populiariausios statistikos, ekonominis skirtumas tarp Korėjų yra mažiausiai keturis kartus didesnis, negu tarp Rytų ir Vakarų Vokietijų jų susijungimo metu 1990-aisiais,“ - faktais kalba žurnalistė.

Perskaitęs tokią knygą, tuoj pagalvoji apie savo gimtąją šalį. Optimistai mielai gali papasakoti pesimistams (nes pesimistai to net nežino, nes nesidomi), kad mes gyvename šalyje, kurioje išmetamas mažiausias šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis visoje Europoje. Todėl kvėpuojame grynu oru, o juk tai už viską svarbiausia. Statistikos departamento duomenimis, pagal gyventojų nuo 24-64 metų, turinčių ne mažesnį nei vidurinį išsilavinimą rodiklį, Lietuva Europoje užima antrąją vietą - 90,6 proc. žmonių turi vidurinį išsilavinimą.

O kiek gabių žmonių mūsų šalyje. Lietuvis Tomas Ivaškevičius prisidėjo kuriant mobiliojo telefono „Nokia C7“ dizainą. Didžiausio mobiliųjų programų ir žaidimų portalo „GetJar“ įkūrėjas bei vadovas lietuvis Ilja Laursas pripažintas vienu iš keturiasdešimties didžiausią įtaką pasaulio telekomunikacijų industrijai darančių asmenų. Lietuva turi geras tradicijas ir įdirbį ne vienoje mokslo srityje, tačiau tarp labiausiai regimų tarptautiniu mastu galima išskirti biotechnologijas. Lietuvos Biotechnologijų institutui Europos komisija skyrė paramą tobulinimams molekulinės biologijos tyrimų srityje. Aukštą pridėtinę vertę kuria tokios Lietuvos įmonės, kaip tarptautinės biofarmacijos TEVA grupės narės „Sicor Biotech“ ir molekulinės bei ląstelių biologijos įmonė „Fermentas International“, kurios tapo farmacijos milžinės „Thermo Fisher Scientific“ analitinių technologijų padalinio dalimi.

Lietuva gali pasigirti savo menininkais. Dalia Ibelhauptaitė - gerbiama Lietuvos ir Didžiosios Britanijos režisierė, režisavusi daug sėkmingų operų įvairiuose Londono teatruose. Lietuva gali didžiuotis Violeta Urmanavičiūte-Urmana - pasaulinio garso operos soliste ir Lietuvos operos primadona, 2001 metais gavusia Karališkosios Filharmonijos draugijos prizą. O kur visa plejada teatro režisierių: Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimantas Tuminas...

Lietuvos sportininkai šlovina Lietuvos vardą visame pasaulyje. Iš pasaulio čempionatų į Lietuvą kasmet parvežama 350 prizinių vietų per visas sporto šakas. Lietuva yra viena iš aukščiausiai kylančių mažų šalių Europoje: ES Lietuva patenka į dešimtuką, Europoje – į dvidešimtuką, o pasaulyje, tarp 240 olimpinių komitetų figūruoja tarp 35 ir 55 vietos.

Lietuvos istorija ir kultūra prasidėjo vėliau nei kitų Europos šalių, jei lygintume su Italija, Prancūzija, todėl esame gana jauna tauta, tačiau pasiekėme daug daugiau nei išvardytos šalys per tokį pat laikotarpį nuo savo gyvavimo pradžios.

Lietuva turi daug pranašumų bendrame Europos kontekste. Pažymima palanki Lietuvos geografinė padėtis, kurios teritoriją kerta strategiškai svarbūs susisiekimo koridoriai ir ištisus metus veikia neužšąlantis Klaipėdos uostas. Mūsų šalis turi unikalią pajūrio zoną, gausius kultūros ir istorijos išteklius, o į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą yra įtraukti šeši Lietuvos turizmo ištekliai ir objektai: Vilniaus miesto senamiestis, Kuršių nerija, Lietuvos kryždirbystė, Lietuvos dainų švenčių tradicija ir simbolika, Kernavės archeologinė vietovė ir Struvės geodezinis lankas. Ekologiškai švarios upės ir oras, gydomieji šaltiniai Lietuvoje suteikia ypatingas sąlygas ekoturizmui.

Psichologai sako, jog optimizmas yra bruožas, pagal kurį galima prognozuoti, kiek žmogus pasieks gyvenime. Pasirodo, optimistai turi daugybę energizuojančių minčių (kurias kiti palaikytų iliuzijomis), o šios mintys padeda neprarasti jėgų, tvirtumo, sveikatos, aktyvumo, pasitenkinimo gyvenimu, neatsižvelgiant į tai, kas vyksta aplink. Pagal žmogaus optimizmo lygį galima prognozuoti ne tik tai, kaip jam seksis karjera, bet ir tai, kokia bus jo sveikata. Optimistai yra žymiai atsparesni infekcinėms ir lėtinėms ligoms. Skaičiau apie tyrimą, kuriame dalyvavo 96 vyrai, patyrę širdies infarktą. Pagal jų atsakymus į testus jie buvo suskirstyti į optimistus ir pesimistus. Per aštuonerius metus mirė beveik visi širdies liga sergantys pesimistai (išskyrus vieną), kai beveik visi optimistai išliko gyvi.

Ar optimizmas yra tai, kas slypi genuose? Mokslininkai sako, jog ir taip, ir ne. 50 proc. genuose, o kiti 50 proc. priklauso nuo paties žmogaus. Tad optimizmo reikia ir mokytis.

Gal optimistai yra tie, kurie gyvenime nėra patyrę sunkių išbandymų, netekčių, praradimų? Gal jų gyvenimas buvo „rožėmis klotas“? Anaiptol. Didžiausi optimistai gali būti patyrę žymiai daugiau skaudžių išgyvenimų už didžiausius pesimistus.

Bet šiaip jau gyvenime dažni ir tokie atvejai, kai optimistams vertėtų suklusti. Skaičiau štai tokią istoriją. Du žmonės pradeda vadovautis svorio metimo programa. Vienas iš jų yra optimistas, kitas - pesimistas. Kuris iš jų turi didesnius šansus atsikratyti antsvorio? Tyrimų rezultatai byloja - pesimistas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo mažai tikėtina. Paprastai mums optimizmas asocijuojasi su didesne sėkme ir geresne sveikata. Daugybe tyrimų yra įrodyta, jog optimistai palaiko artimesnius socialinius santykius, yra laimingesni ir gyvena ilgiau. Tačiau pozityvus mąstymas, pasirodo, ne visada naudingas. Kodėl optimizmas nepadeda sulieknėti? Optimistai kelia sau didelius tikslus. Jei tikiesi numesti 5 kilogramus per mėnesį, o numeti tik 2 kilogramus, jausiesi nusivylęs. Greičiausiai apims nepasitenkinimas, kurį malšinsi dar didesnėmis maisto porcijomis. O jeigu esi pesimistas - nuspręsi numesti 1-2 kilogramus per mėnesį. Greičiausiai jausi lengvumą, padrąsinimą, didesnę viltį pasiekti savo tikslą, būsi labiau motyvuotas. Tyrimu buvo prieita ir prie tokios išvados: didesni lūkesčiai (būdinga optimistams) gali duoti priešingą rezultatą. Jeigu tikiesi, kad sulieknėjęs (ar metęs rūkyti, pradėjęs sportuoti ir panašiai) pagerinsi santykius su kitais, rasi geresnį darbą ar atsikratysi streso, bet tau nepavyksta numesti antsvorio, tuomet motyvacija toliau stengtis labai krenta.

Taigi optimistai turi antsvorio ir prastą atmintį. O prastą atmintį todėl, kad ką sužinome linksmomis akimirkomis, greitai išgaruoja iš galvos, o įvykiai liūdnomis valandomis ilgam įsimena. Štai ir žmones, padariusius mums ką gero, greičiau pamirštame, o „kenkėjus“ mename iki grabo lentos.

Šiandien daug bėdojame dėl nedarbo, o galvos pasukti nenorime. Pamąsčiau, pavyzdžiui, žiemą jaunuoliai galėtų sutarti su privačių namų savininkais, kad anksti ryte nukas jų kieme sniegą. Manau, užsakymų būtų. Juk patogu atsikelti ryte ir rasti pravalytus kiemo takelius, nesunkiai išjudėti automobiliu iš garažo, nes sniegas nukastas.

O ką parduoti turguje ar gatvėje, jei neauginame kiaulių ir neturime daržo? Ar nepamąstėte, kad galima pardavinėti sulą? Medžiai jau kuris laikas pasiruošę ją atiduoti. Dėkok medžiui ir varvink. O štai sprogstantys karklai, kačiukais vadinami, - dar vienas smulkių prekiautojų uždarbis, kurį suteikia gamta. Pašlaitėse, kur daugiau saulės, jau ir violetiniai žiburėliai akį traukia - žibutės. Rūgštynių meto dar reikia palaukti, bet ir jis ateis.

Pats blogiausias, mano galva, optimizmo pavyzdys - tikėjimas laimėti loterijoje. Du litai per savaitę (gal ir nebrangu) suteikia vilties malonumą, bet kai ta viltis sprogsta...

Tuo tekstą apie optimizmą ir baigsiu. Apie save galiu pasakyti, kad noriu būti optimistas, bet neišeina. Tiesa, tai jau mano problema. Dar mąstau, kad tikras optimistas yra tas, kuris įsileidžia į save ir dalį pesimizmo. Daugelis tvirtina, kad geriausia būti realistais ir bent šiek tiek leisti savyje nuotaikų kaitą.

Vis pagalvoju, ko aš norėčiau, kai būsiu senas. Jau esu apie tokius savo norus rašęs, bet norisi pasikartoti, nes tai bent man labai svarbu. Taigi, kai aš būsiu labai labai senas, norėčiau dar judėti - išeiti pasivaikščioti po miestą, aplankyti parodas, spektaklius, koncertus, draugus. Suprantu, kad nuėjus į svečius pirmiausiai klausčiau „Kur čia tualetas?“, bet tai drauge būtų ir džiaugsmas, jog jauti, kad šito reikia klausti.