Ričardas JAKUTIS

Kartais kelios eilėraščio eilutės gali apibūdinti visą gyvenimą. Štai vis prisimenu jauno poeto, Vilniaus Užupio respublikos prezidento Romo Lileiko vieno eilėraščio pabaigą: „Baikit vyrai nesąmones,/ prie jūros mano tėvynė“. Manau, taiklesnio apibūdinimo šiandieniniam Lietuvos politikų elgesiui nesugalvosi.

„Laiptų galerijoje“ neseniai lankęsis poetas Gintaras Patackas padovanojo naujausią savo eilėraščių rinkinį „Išskyrus pasimatymą prie pašto“, kurio ketureiliuose užkoduotos nostalgiškos mintys: „Čionai tikrai kažko yra/ tikrai yra nors nieko nesimato/ gilaus skaidraus kaip sąžinė tyra - / pernykščių metų vėjo aromato“.

Pašmaikštauti linkęs ir Vytautas Landsbergis: „Atsiuntė Baltija ūžiančią eilę - / ką dar prie jos pridėjus?/ Vieną žuvėdrą,/ Keturis vėjus? - / ša la la, mano meile“.

Gyvenimą gali apibūdinti ir dainos pavadinimas. Pavyzdžiui, liūdesį - „Išplauks, mano laivas išplauks“, ar viltį – „Pas kiekvieną kažkada ateina metas“. Galvon toptelėjo dar vienas pavadinimas - „Kukurukuku, Paloma“. Tai senas senas šlageris apie balandę. Mano galva, pakankamai ironiškas. Ir tinkantis šiandienai. Šou turi tęstis. Fredis Merkuris tik akcentavo, kas ir taip visiems aišku.

Neseniai skaičiau apie kiną, kuris nusipirko 260 maišų (6,5 tonos) joduotos druskos, tikėdamasis uždirbti iš jos paklausos, kuri padidėjo kilus panikai dėl radiacijos Japonijoje. Po kelių dienų Kinijos vyriausybė paprašė gyventojų nepanikuoti ir pranešė, kad nėra radiacijos pavojaus iš Japonijos. Tada druskos kaina staigiai krito. Kinas nesugeba parduoti savo druskos, kuri užima daugiau kaip pusę jo buto ir atsiėjo jam 27 tūkst. juanių (4100 JAV dolerių ).

Mes irgi neišlaikome panašių gyvenimiškų uždavinių. Štai visai neseniai neišlaikėme cukraus egzamino.

Kai žmogaus kraujyje per daug cukraus, galima daryti prielaidą, kad jis serga, kai gyventojai ima šluoti cukrų nuo prekybos centrų lentynų, kyla abejonių, ar sveika mūsų visuomenė. Turbūt tik įbauginta ir nemąstanti visuomenė gali vežimėliais gabentis cukrų namo, nes vėliau jis esą gali brangti. Kiek galima išlošti iš tokios investicijos? Ilgus mėnesius teks rūpintis, kad šis „lobis“ nesudrėktų. O juk cukraus verslas yra vienas iš labiausiai reguliuojamų verslų Europos Sąjungoje. Keista tik, kad Lietuvoje šį cukraus gaisrą gesinti bandė Ūkio ministerija, o iš Žemės ūkio ministerijos žmonės nesulaukė jokio pareiškimo ar paaiškinimo. Galbūt todėl, kad patys šios ministerijos valdininkai ar su jais susiję asmenys augina cukrinius runkelius?

Cukraus egzamino pavyzdys, mano galva, dargi tinka kalbant apie humoro jausmą. O humoro jausmo tema man vis neduoda ramybės. Keista, bet lietuviai mąsto, jog tikrasis, aukščiausios prabos humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Šiaip jau reikia žinoti, jog tikrasis humoro šaltinis yra tiesiog ten, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Tiesa, mes nesišaipome iš savęs pačių, kaip daro kai kurios kitos tautos, bet iš kitų (estų, čiukčių, rusų, žydų) pasišaipyti mėgstame. Kai pasišaipo iš mūsų, pykstame. O juk iš tiesų - humoras neturi nei sienų, nei tautybės. Kaip ugdyti humoro jausmą? Labai paprasta – ieškoti gyvenime humoristinių situacijų ir kuo daugiau jų sugebėsi įžvelgti, tuo tobulesnis humoro jausmas pas tamstą rasis.

Tik turintys humoro jausmą supranta, kad beprasmiška girti save, jei norite atrodyti geresnis kito žmogaus akyse. Reikia girti jį. Taip pat pasitikėti reikia tik tais, kurie reikalams pašlijus praras tiek pat kaip ir jūs.

Linksmi gali būti gyvenimiški patarimai ar pasvarstymai. Pavyzdžiui, jeigu jums nieko neskauda, nieko nedarykite, o svarbiausia - neikit pas gydytoją.

Skaičiau, kad britų mokslininkai nustatė, jog šunys praktiškai yra pasidaliję į dvi grupes - pesimistus ir optimistus. Jei jūsų augintinis labai nuliūsta, kai išeinate iš namų, greičiausiai jam būdingas įgimtas pesimizmas. Optimistiški šunys įsitikinę, kad šeimininkas sugrįš, o pesimistai mano, kad jis juos pameta. Britų mokslininkai atliko bandymus su 24 šunimis, kuriuos paėmė iš dviejų gyvūnų prieglaudų. Pirmiausia buvo ištirta, kaip šunys reaguoja į išsiskyrimą su žmonėmis. Paskui mokslininkai pasinaudojo išdirbamu refleksu, kad maisto šuo gali rasti tik tam tikroje vietoje padėtame dubenėlyje. Po kurio laiko tie dubenėliai būdavo perkeliami į kitą vietą. Tie šunys, kurie pribėgdavo prie dubens, tikėdamiesi jame rasti ėdalo, buvo priskirti optimistams, o tie, kurie net neidavo pasižiūrėti, - pesimistams. Mokslininkai taip pat nustatė, kad nervingi šunys labiau linkę į pesimizmą.

Nors šiaip jau pasaulis nieko gero nežada nei žmonėms, nei gyvūnams. Štai sužinojau, kad bitės gyvena savaitę trumpiau. Anksčiau jos gyvendavo mėnesį, dabar jo neištempia. Manau, tą patį galima pasakyti ir apie žmones - ketvirtadaliu gyvenimas sutrumpėjo.

Turbūt visi suprantame, kad niekas net nesitikėjo, jog dabar gyvensime būtent taip. Kad benzinas tuojau kainuos kaip degtinė, gyvename šiek tiek geriau tik už Makedoniją. Valdžia - korumpuota ir galo nesimato. Vemti verčia, kai šiandien politikai sveikina „tautiečius“ su kokiomis nors šventėmis, ypač su nepriklausomybės atgavimo diena… Vemti varčia, nes žinai, kad jie ir privedė valstybę iki tokio lygio… Kaip gali mūsų politikai tarti „Lietuva turi būti teisingesnė“, kai jie patys vagia Lietuvos turtą… Juk čia absurdas. Teisingai kažkas yra pasakęs, jog visi jie, kurie gauna po 8 000 per mėnesį, tikrai šiandien turi patylėti ir nejoti ant pigaus populiarumo asilo.

Bet nebesigadinkime nervų, nes, spėju, šiandien blogai galbūt pusei pasaulio žmonių. Be to, linksmą Melagių dieną reikia neliūdėti, o linksmintis. Tokiu metu dera prisiminti ir vieną kitą anekdotą. Dar kai Arūnas Valinskas buvo Seimo pirmininku, sukurpiau štai tokį anekdotą, gal tiksliau, atšviežinau labai seną, dar prieškarį pasakojamą, aišku, pakeisdamas pavardes. Sako, Arūnui Valinskui šis anekdotas jau papasakotas ir jam netgi patikęs.

Po Grybauskaitės vizito pas Obamą, pastarasis sako: „Grįžusi perduokite linkėjimų Arūnui Valinskui“. Grybauskaitė net nemirkteli. Sustoja pas Sarkozi. Tas irgi prašo perduoti linkėjimų Valinskui. Grybauskaitei jau darosi įdomu. Sustoja pas Kameroną. Šis irgi prašo pasveikinti Valinską. Merkel taip pat. Ką darys, grįžusi Grybauskaitė perduoda linkėjimus Valinskui ir klausia, kaip šis pažįstamas su tokiais dignitoriais. Valinskas atsako, jog vaikystėje rinkęs pašto ženklus, anie irgi buvę kolekcininkai, ir jie visi susirašinėdavę. Tuomet Grybauskaitė teiraujasi, ar Valinskas pažįstąs popiežių. Valinskas atsako, jog su Jozefu (pabrėždamas šį vardą), o dabar Benediktu jie ypač geri draugai. Tada Lietuvos prezidentė sako, jog labai norėtų su popiežiumi susitikti. Ji suprantanti, kad tai galima padaryti oficialiu būdu, tačiau norėtų privačiai šnektelėti. „Jokių problemų“, - patikina Valinskas. Grybauskaitė be reklamos, žinant tik tiems, kam būtina, nuskrenda su Valinsku į Romą. Ten nuvažiuoja į Petro ir Povilo bazilikos aikštę. Valinskas paprašo šalies vadovės luktelti automobilyje, jis nubėgsiąs pasižiūrėti, ar popiežius laisvas ir ar gali viešnią priimti. Laukia Grybauskaitė automobilyje. O kai tik priartėja toji valanda, kai popiežius turi pasirodyti lange ir pasveikinti aikštėje susirinkusius. Ir išties - atsiveria langas, pasirodo popiežius, bet ne vienas, o su Valinsku. Abu mojuoja aikštei. Žiūri nustebusi Grybauskaitė, o pro šalį eina du turkai ir kalbasi: „Ar matai, kas ten lange? Vienas - tai Valinskas, o kas tas kitas?“.

O štai keli trumpi anekdotai apie auksinę žuvelę ir vyrą bei žmoną.

Auksinė žuvelė piktinasi:

- Seni, tavo kaimynas tik vieną karvę turėjo, o tu jau trečią kartą reikalauji, kad ji pastiptų...

Vyras, žmonai išėjus iš grožio salono:

- Na nieko, bent jau pabandei.

Pavasarį tinka prisiminti ir trumpus moterų posakius ar posakius, skirtus joms.

Jei jūsų vyras jums skambina tada, kai jis girtas, vertinkite tai. Jūs jam labai brangi.

Moteris turi priklausyti tam vyrui, kuris jos problemas išsprendžia, bet nesukuria naujų.

Iš principo moteris ir patylėti gali. Bet esmė ta, kad ji tokio principo neturi.

Dieve, duok išminties suprasti vyrą. Duok meilės jam atleisti. Kantrybės iškęsti jo charakterį. Tik jėgų neduok, o tai užmušiu jį!

Melagių dieną norisi ir kiek rimčiau papostringauti apie melą ir tiesą.

Mes meluojame kiekvieną savaitę ir kiekvieną dieną, nes, girdi, nemeluoti priežasčių yra tik viena, o meluoti dešimtys. Bandome melu užgožti ir sušvelninti skaudžią tikrovę. Tyrimai rodo, kad daugiausiai pakeistų faktų ar klaidingų aprašymų būna skelbimuose, kuriais ieškoma antros pusės. Antrojoje vietoje CV, kurių daugiau nei pusėje pateikiami klaidingi duomenys. Bet nesužinosime, kas tai yra melas, nesužinoję, kas tai yra tiesa.

Žodis „tiesa“ turi nemažai reikšmių. Tiesa paprastai laikome tai, kas atitinka tikrovę, tiesa galime vadinti tam tikrus dėsnius (mokslo tiesos), bet tiesa gali būti laikoma ir nuostatų, papročių visuma. Pavyzdžiui, tikintieji tiki „tiesomis“, kurių tikrovėje nei įrodysi, nei pamatysi. Tad kas vienam atrodo tiesa, kitam taip neatrodo. Jeigu keli žmonės nesutaria ir kiekvienas turi „savo tiesą“, tai greičiausiai jie tiesomis laiko savo nuomonę ir įsitikinimus. Bet jeigu tiesa yra pažinimo rezultatas, ji negali būti subjektyvi. Tik 2x2 = 4, ir visai nesvarbu, kas skaičiuoja - ateistas ar Romos katalikas.

Dažnai nuomonė maišoma su faktu. Tarkimre, žmonėse sklando nuomonė, kad mėnulio pilnatis sukelia kažkokių nelaimių ir sveikatos sutrikimų. Mokslo yra nustatyta, kad ši nuomonė neturi jokio realaus pagrindo ir yra klaidinga.

Prekybos centrai vilioja nuolaidomis. Ką reiškia rinkodaros sukčių žodis „pigiau“. Už ką pigiau? Už kažkieno parašytą kainą… O ar ji reali, neišpūsta? Ką reiškia šūkiai: „Pirkdamas sutaupai“ arba „Kainą diktuoja pirkėjas“? Ką sutaupai ir ką diktuoji išleisdamas paskutinius pinigus?

Liaudžiai pakišta ginčytis dėl „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ politikos, bet kai „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“ sąvokas imsime vartoti visame pasaulyje priimta reikšme, paaiškės, kad Lietuvoje nėra jokių „kairiųjų“ ir jokių „dešiniųjų“ partijų, o yra tik iliuzija. Ir visa tai tik todėl, kad mąstytum: „Ar teisingai aš pasirinkau?“

O ir šiaip mūsų padangėje daug įdomių, savotiškų dalykų. Štai kai miršta garbus poetas, iš knygynų šluojame jo knygas ir jų pritrūkus, piktinamės: „Kodėl niekas neatspausdino jo knygų?“ O juk iki jo mirties garbų poetą buvome pamiršę, knygynuose tiek ir tiek jo knygų dulkėjo.

Mūsų televizijos šou derėtų pavadinti „Paimk kolegės kvepalus“, o dėl „Roberto Cavalli“, „Givenchy“, „Lamborgini“, „Emporio Armani“, „Gucci“ padirbinių, įtariu, jog daugumoje Lietuvos prestižinių parduotuvių tokių pilna ir, deja, nėra galinčių juos atskirti nuo originalų.

Lietuvoje viršūnėje esančių išskirtinumas - įspūdingi finansai. Išsiskiria materialinių vertybių atstovai: verslininkai, oligarchai, politikai. O aukščiausias mūsų visuomenės sluoksnis turėtų būti kūrybiškiausi žmonės - poetai, mokslininkai, dvasininkai, subtiliausių vertybių atstovai, kūrėjai. Žmonės turėtų būti vertinami pagal jų kūrybingumą ir darbą, padarytą dėl kitų.

Lietuvos šviesuomenė buvo naikinama ilgus dešimtmečius ir net šimtmečius: 1831 ir 1863 m. sukilimai, po jų - represija, tremtis, Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m., pagaliau po 1940 m. - vėl okupacija, represija, masinė emigracija, deportacija. Lietuvos elitas nuo to nukentėjo labiausiai. Iš mūsų mažos tautos, nedidelės valstybės elito liko griuvėsiai, elito likučiai.

Analitikai sako, kad šiandien tikrąjį Lietuvos humanitarinės kultūros lygį atspindintys žmonės gali būti skaičiuojami ant pirštų. Žinoma, visur ir visuose sluoksniuose yra įvairiausių žmonių. Visgi pas mus į aukštuomenę patenkama iš bufetų, tad kilnumo ir gerų manierų nelabai yra iš ko pareikalauti. Lietuvos, kurioje vos trys milijonai gyventojų, net turtingiausieji be valstybinės paramos neišsiverčia. Todėl Lietuvos aukštuomenė sunkiai integruojasi į pasaulinę aukštuomenę, kuri vadovaujasi kitomis taisyklėmis. Įdomu tik viena, kad mūsų aukštuomenė labai traukia šarlatanus. Toks tokį, taip sakant.

O jei dar apie Balandžio 1-ąją, tai viena moteris paklausė, ar gerai, jei jos išrinktasis meilėje jai prisipažino balandžio 1-ąją. Aišku, atsakai optimistiškai – viskas gerai. Nors yra šiai dienai ir juodojo humoro anekdotų.

Atbėga Petriukas pas mamą ir šaukia:

- Mama, tėvelis palėpėj pasikorė!

Mama nubėga į palėpę, o ten tuščia. Jau atsisuko barti Petriuko, o tas:

- Su Balandžio 1-ąją, mama, tėvelis rūsy kabo!

Kiekvieną pavasarį laikrodžio rodykles pasukame valandą į priekį. Ir kasmet visi dėl to piktinamės. O juk taip paprasta visus pradžiuginti! Užtektų laikrodžio rodykles pasukti valandą į priekį ne naktį iš šeštadienio į sekmadienį, o penktadienį, vidury darbo dienos!

Melagių dieną pabandžiau sudėlioti visiems tinkantį horoskopą: „Šiandieną turbūt teks nusiteikti pokalbiams, deryboms su įtakingais asmenimis. Tačiau labai rimto požiūrio ir konkretumo neverta tikėtis - nuomonės išsiskirs ir geriausiu atveju pavyks nubrėžti tik apytikres gaires. Saugokitės traumų“.

Gero prasidedančio pavasario!

Perskaičiau ką čia prirašęs. Visko daug ir viskas marga. Gal teisiausias bičiulis estas, paklausęs: „Ar mes čia kalbėt, ar gert susirinkom?“ Nors jeigu jūs šias eilutes dar skaitote, vadinasi su pavadinimu man pavyko. „Kukurukuku, Paloma“. Išaušta rytas ir reikia pradėt naują dieną.

Arūnas Valinskas palieka lovoje besivartančią Ingą. Šioji:

- Bet, Arūnai, man tavęs reikia!

Arūnas:

- Ir Lietuvai reikia!