Mykolas DEIKUS
„Kisa, kam tau pinigai, jei neturi fantazijos?“ - auksinė Ostapo frazė kaip niekad aktuali šiandienos Šiauliuose. Europos Sąjungos pinigų – vežimais vežk, tvenkinius tvenk, tik štai fantazijos pristigo pinigus protingai išleisti.
Miesto valdžios vyrai primena bomžus, konteineryje radusius aukso puodą, arba turkmėnus, dykumoje užsimaniusius pastatyti žiemos olimpinį stadioną. Pinigų yra, proto nereikia, todėl po smagių daugiadienių – vėl konteinerių inspektuoti. Dykumoje galima ir jūrų uostą pastatyti – tai sėkmingai įrodinėja Šiaulių, Šiaurės Lietuvos švyturio, valdžiukė. Visus pastaruosius keturis penkmečius.
Nei Pasaulio banko paskola, pagimdžiusi vieną iš didžiausių šalyje vandens kainų, nei šimtai milijonų nugramzdintų Zoknių šabakštynuose arba sėkmingai išplautų netapo pamokomis paskesnėms valdžioms, greičiau – katalizatoriumi šeimininkiško proto likučius praradusiems kugeliams. Reikia ar nereikia, bus naudos ar nebus – tačiau aštuoni milijonai litų bus sukišti į „Elnio“ griuvėsius, kurie taps nemariu paminklu ES lėšų švaistūnams.
Kitas paminklas – iš pat pradžių pasmerktos LEZ vietoje kuriamas Pramoninis parkas, kur vietiniai buratinai augina dešimtis milijonų litų. Tyruose, kuriuos netrukus gairins nuodingi Aukštrakiuose deginamų pavojingų atliekų vėjai. O šalia tie patys buratinai kasa lysves Logistikos centrui, liaudiškai tariant – šių laikų „bazėms“, kurios, skirtingai nuo sovietinių, stovės tuščios.
Po to, kai politikai balsavo už didesnes vandens kainas, rinkėjai buvo dar kartą skaudžiai apvilti. Puota žemkasiams, apmokėta iš miesto gyventojų kišenės. Protingas investuotojas vartotojais būtų bent jau pasirūpinęs iš anksto, o ne dabar, kai milijonus atsiėję vamzdžiai sukišti po žeme.
Susiklostė tradicija, kad Šiaulius valdo ne politikai, o sezoniniai frajeriai – merai ir administracijos vadovai. Miesto vadovai – vienkartiniai politikai, panašiai kaip ir sargiai, kurie antrąkart naudoti nebetinkami. Pavyzdžiui, ar kas nors girdėjote, kad miesto meras Genadijus Mikšys ar jo aplinkos žmonės būtų viešai, atvirai pasakę – sieksiu būti perrinktas dar vienai kadencijai, o po to – dar ir dar? Ne. Mauras savo darbą padarė, Mauras jau gali išeiti.
Todėl nacionalradikalai praėjusią savaitę į Prisikėlimo aikštę žmonių sukvietė daugiau nei ateina paminėti Vasario 16-osios ar kitų valstybės švenčių. Nusivylusių ir radikalais įtikėjusių žmonių daugės, kadangi tai yra nuoseklios, ilgai ir nuobodžiai trunkančios miesto valdžios politikos pasekmė.
Ši išsigimusi politika Šiauliuose pagimdė dvi visuomenes: plebėjus ir aplink Savivaldybės dvariuką susispietusių valdininkų, politikų, finansinių interesų grupuočių ir ištikimai jiems tarnaujančios žiniasklaidos trubadūrų konglomeratą. Ar pastebėjote, kokiais susirūpinusiais veidais Savivaldybės užsakytų televizijos laidų vedėjai kalba apie biudžeto surinkimą, nesurinkimą, beria skaičius, kurių prasmė žinoma tik elitui? Totalinis susitapatinimas – kalba, mąstymu ir akipločiu, kuriame nebelieka vietos tautos mirtingiesiems.
Šiam pripelijusiam, sovietiniu naftalinu pridvokusiam konglomeratui žmonių nėra. Nėra šiauliečių: kūdikių, vaikų, tėvų, senelių ir močiučių. Yra daiktai ir kita panaši statistika, kartais nemaloni, kai ateina draskyti akių. Todėl mokyklų uždarinėjimą planuojantys politikai ir švietimo valdininkai neskaičiuoja asmeninių tragedijų, kurias patiria darbo netekusių mokytojų šeimos. Gimtosios kalbos, matematikos ar piešimo mokytojas nėra darbo (tiksliau būtų sakyti nedarbo) rinkoje paklausi profesija. Tai kur, ponai, dėsite dešimtis ar net šimtus pedagogų po to, kai užkalsite šviežiai renovuotų mokyklų duris? Nesidairykite į Kubilių ar visą jo Vyriausybę, nes tai – jūsų, ponuliai, sukelta problema ir pagimdyti bedarbiai.
Didžiojoje Britanijoje darbo netekę aukštųjų mokyklų profesoriai perkvalifikuojami dirbti mokytojais, o kur, mokyklų uždarinėtojai, jūsų programos, kuo įdarbinsite mokytojus? Ir ne tik mokytojus – pardavėjas, padavėjas, darbininkus, kuriuos į gatvę paleis mokesčių užsmaugti verslininkai, o pastogę atims bankai?
Šiauliams šiandien labiausiai reikia politikų, kurie ateitų ne vienam projektui ar ketverius metus trunkančiam politiniam sezonui. Priešingu atveju ateinantį pavasarį politinį derlių pjaus eiliniai atsitiktiniai radikalai.
