Romualdas BALIUTAVIČIUS

Jis sėdėjo ant aukšto Dubysos upės kranto ir susimąstęs žvelgė į tolį. Jam ant kelių gulėjo sąsiuvinis, o ranka laikė plunksną.  

 

- Kas toks būsi? - priėjęs paklausiau.  

 

- Maironius aš... - tyliai ir kažkaip kaltai ištarė žmogus.  

 

- Daugelio pamėgtas poetas? Klasikas? Negali būti! - nustebau.  

 

- Kodėl ne? Gali...  

 

- O ką čia, tamsta, rašai?  

 

- Eilėraštį. Nori paklausyti? „Už Raseinių ant Dubysos, teka saulė teka...”  

 

- Ėėė... Betgi tamsta žiūri į vakarinį Dubysos krantą, o ten saulė leidžiasi...  

 

- Daugeliui lietuvių dabar saulė teka Vakaruose, - mįslingai atsakė poetas.  

 

- Na, gerai... Nesvarbu. O kur „geltonplaukės puikios visos?” - vis neatlyžau dairydamasis aplinkui.  

 

- Vakaruose dabar lietuvaitės geltonplaukės - vakariečių vaikams sauskelnes keičia ir užpakaliukus jų plauna. Argi nežinai: jie ten iki šešiolikos metų sauskelnes nešioja. 

 

- Klausyk, bičiuli, mane kamuoja abejonės – padeklamuok kokį nors savo eilėraštį, tada patikėsiu, jog tikrai esi tas pats, kuo save vadini, - paprašiau.  

 

Maironius ilgesingu žvilgsniu pažvelgė kažkur man pro kairiąją ausį į tolį ir atsikrenkštęs pradėjo:  

 

„Kitiems jau seniai numylėta ranka iš meilės kilpą nupynė...”  

 

- Palauk, palauk! Bet mes tą eilėraštį mokykloje kiek kitaip mokėmės... Turėtų būti: „Iš laurų vainiką nupynė”...

 

- Tai redaktorius paskui pakeitė, - paaiškino Maironius, - o mano buvo sugalvota būtent šitaip. Ir tikroviškiau, ir aiškiau, ir lietuviškiau. Poezijoje negalima meluoti. Niekas nesikartų dėl svetimo žmogaus, o dėl mylimo: tokių pavyzdžių - visas vežimas. Ne veltui esame garsiausi pasaulio  

savižudžiai.  

 

- Matau, kad tikrai esi didis poetas, - tariau. - Tad pasakyk man vieną dalyką: beveik pusė Lietuvos dabar gyvena susikrovę lagaminus. Kita pusė inkščia, stena vilkdama nepakeliamą darbdavių – buvusių štukininkų ir spekuliantų - užkrautą naštą, bet bijo net cyptelėti... Kaip tu manai, kodėl?  

 

- Jeigu kas turi baudžiauninko sielą, tai jis ir tarnaus už lėkštę srėbalo: jeigu ne vienam ponui, tai kitam. Žiūrint plačiau, kol žmogus turi ką prarasti arba bijo permainų, kitaip ir nebus. 

 

- Suprantu. Bet aišku ir tai, kad žmones kažkas turi uždegti. Kaip tai padaryti? Ką patartumei, poete?  

- Išmok lietuvišką eilėraštį, - netikėtai nusijuokė Maironius, - tai jėga!”

Jis nusivalė akinius ir palengva atsistojo.  

 

- Moku aš vieną tokį: „Kur lygūs laukai, snaudžia tamsūs miškai...” 

 

- Ne, šitas kiek per stiprus. Kryžeivių ainiams – dabar sandraugos kaimynams - nepatiks, jeigu nuolat priminsi, kaip lietuviai jiems šauniai šonus vanojo, - nusišypsojo Maironius. - Pasirink ką nors kita. Ir pradėjo deklamuoti: „Neraudok motinėle, kad jaunas sūnus / gaus galą kažkur prie Bagdado...”

 

- Ką, ir šitą eilėraštį vėliau redaktorius pataisė?! - nustebau.  

 

- Ir kas darosi su pasauliu? - atrodė, poetas neišgirdo mano klausimo. – Kodėl manoma, kad jeigu kitas žmogus gyvena toli, tai jis mažiau myli gyvenimą ir savo vaikus, savo kraštą, negu mes. Kad jam mažiau skauda, kad jo mirtis - tik statistika, ir mūsų visai neliečia. O juk tylomis pritardami blogiui, ir patys tampame už jį atsakingi. Siekdami Nepriklausomybės žmonės buvo pasiryžę daug kam: badmečiui, kančiai, išsiskyrimui, ilgiems metams nelaisvės... Tačiau vėliau, susidūrę su tokiu atviru cinizmu, neteisybe ir skurdu, sutriko, dairosi ir klausinėja vienas kito: argi čia ta, mūsų išsvajotoji Lietuva? Kodėl dabar mes turime lenkti nugaras tiems, kurie 1991-ųjų sausį po Vilnių važinėjant okupantų tankams, drebėjo sulindę į palovius, o dabar kas ketveri metai iš tribūnų ugningas patriotines kalbas skelia? Ir tai, kad žmonės bėga iš Lietuvos, greičiau reikėtų suprasti kaip protesto formą prieš išvardytas blogybes: skurdą, neteisybę... 

 

Aš tylėjau. Kruvinai raudonas saulės diskas jau lietė tolimą Vakarų horizontą. Maironius atsisveikindamas tarė:  

 

- Žmonės bijo mąstyti savarankiškai ir imtis atsakomybės, štai kur bėda... Plaukti pasroviui - lengviau. Pasakyti „Ne!” daugumai, tiems, kurių pusėje yra jėga „ir patrankos visos” bei atvirai stoti už tiesą, gali ne kiekvienas...  

 

O tu prabusk! Užteks miegoti!.. - paėmęs už peties Maironius stipriai papurtė mane. – Ir atmink, ką pasakiau: išmok gerą lietuvišką eilėraštį! – iš tolo žaliais Dubysos slėniais aidas atnešė poeto balsą. – Vieną gerą lietuvišką eilėraštį…”  

 

Poetas nemelavo: tikrai užsnūdau prie televizoriaus, o žinios, panašu, jau seniai baigėsi!