Jeigu jūs skaitote šias eilutes, tai gali reikšti tik viena:  jūs svarstote galimybę, arba jau pasiryžote pasukti į politiką. Jeigu tiesa, sveikinu: tai, ko gero,  pats greičiausias būdas daug pasiekti nieko rimto neveikiant.

 

Pirmiausia, eidamas į rinkimus, susigalvokite sau lozungą. Jeigu nesate pratęs galvoti, paprašykite kitų. Nenorės galvoti už dyką, pasiūlykite pinigų. Pavyzdžiui, 10 litų. Išbadėjusiai liaudžiai to turėtų per akis pakakti. Lozungo esmė – jis turi būti trumpas, lengvai įsimenamas ir žvangėti panašiai kaip tuščias kibiras juo užkliudžius šulinio rentinį. Pavyzdžiui: „Aš žinau, ko reikia miestui!” Tiesą sakant, atsakymą žino kiekvienas: reikia pinigų. Tiek pinigų, kad jų užtektų ir tiesioginėms reikmėms, ir tiems, kas juos skirsto, t. y. per kurių saujas tie pinigėliai prateka. Tačiau vargu ar kas tiek giliai kapstys, atvirkščiai, sustiprinsite savo, kaip „sergančio” dėl  miesto problemų, politiko autoritetą. „Jeigu žmogus žino, vadinasi, reikia suteikti galimybę jam tai padaryti”, - pagalvos ne vienas.

 

Žmonėms turite atrodyti paprastas, geraširdis, savas vaikinas. Reikės bent porą kartų susitikti su rinkėjais. Jei yra galimybė, per vis geriau susimatymams rinktis kaimo vietovę, nes ten žmonės labiau už miestiečius išsaugojo pasitikėjimą artimu. Net jeigu tas artimas – alkanas kaip vilkas politikas. Prieš vykdamas pasiklausykite žinių ar paskaitykite spaudą (skaityti, tikiuosi, nepamiršote?), idant turėtumėt bent minimalų supratimą, kokios problemos spaudžia žmonių pečius. Skubu nuraminti: tų problemų jums spręsti tikrai nereikės...

 

Neabejoju, kad turite bent kelis automobilius nuosavame garaže. Tačiau rinkiminei kampanijai privalote įsigyti ir kokį 200-300 litų kaštuojantį „laužą”, pavyzdžiui, surūdijusį 20 metų senumo „VW Golf” su kiauru duslintuvu. Jeigu vis dėlto nekiauras, paprašykite meistro, kad išgręžtų kelias kiaurymes. Nuvažiavęs plerpiančia lupena į susitikimą su rinkėjais, laimėsi jų simpatijas: „Savas! Iš liaudies! Sąžiningas: net pinigų neturi rimtai mašinai – ne taip, kaip kiti...” Ir jaunimui tas garsas patiks. Dažnas pagalvos, kad, ko gero, golfuko variklis yra „forsuotas”, o jūs pats tikriausiai naktimis važinėjate gatvės „draguose” bei kuo puikiausiai suprantate jaunimo polėkius.

 

Jums nepakenks ir atjaučiančio politiko įvaizdis. Tam geriausia susirasti badmiriaujančią šeimą (šiandienos Lietuvoje toks uždavinys visiškai nesunkus) ir kartu nusifotografuoti su tokia intencija, kad vėliau tai paklius į žiniasklaidą. Jūs pats ir visi kiti kadre privalo šypsotis. Kaip? Sugalvokite. Kaip nors priverskite: pažadėkite šeimai naują namą, atžaloms – po kompiuterį, suaugėliams - gerus darbus ar pan. Blogiausiu atveju papasakokite smagų anekdotą arba pakutenkite vaikučius. Jeigu jie kvatos, būkite tikri - nusišypsos ir jų gimdytojai.

 

Rėžiant viešas kalbas labai svarbu gestikuliacija. Iš nevalingų gestų apsiskaitęs rinkėjas supranta, kada jūs meluojate, kada bijote, kada esate sutrikęs... To neturi atsitikti. Juk ir dėdė Adolfas, savo žinioje turėjęs visą kariauną ir dar gestapą, laisvą minutę atsistojęs prieš veidrodį mokėsi gestikuliuoti. Vadinasi, ir jums reikia pasistengti rytais ir vakarais bent po pusvalandį pasivaipyti prieš vonioje kabantį veidrodį. Ar beverta sakyti, jog tokia patirtis politikui yra neįkainojama?

 

Jeigu manote, jog lipant karjeros laiptais teks susidurti su teisėsauga (kas labiau nei tikėtina), pasitreniruokite laisvai ir su šypsena parodyti „V” raidės pavidalu išskėstus pirštus, reiškiančius jūsų pergalę prieš įstatymą. Pabandykime tai padaryti kartu: ir viens, ir viens... Neįsitempkite, jauskitės padėties šeimininkas - „runkeliai” jus stebi. Ir viens, ir viens... Gerai. O dabar pasimokykite pernelyg įžūliems oponentams parodyti vidurinįjį pirštą: ir viens, ir viens... Nepamirškite įžūliai šypsotis. Ir viens...  Tik nesupainiokite ir vieno piršto kombinacijos netyčia neparodykite rinkėjams, nors, kita vertus, jūs ir tokiu atveju tautai nesumeluotumėt...

 

Galite nesuprasti, ką kalbate, bet turite gerai žinoti, ko siekiate. Štai neseniai per televiziją vienas politikas, paklaustas apie vieną ar kitą politinę-socialinę realiją iš karto „persijungdavo” ir kalbėdavo apie artėjantį Europos krepšinio čempionatą. Tarkime, klausiamas, kaip sumažinti šiauliečiams šildymo kaštus, atsakydavo, jog būtina pasistengti, kad Europos vyrų krepšinio dienomis svečiai liktų patenkinti mūsų priėmimu, mūsų lietuvišku vaišingumu... Va, taip. Tokiu registru ir visą laidos laiką. Gal manote, jis kvailas? Nieko panašaus! Tas senas politikos vilkas suprato svarbų dalyką: būtina susitapatinti su visuomenei  reikšminga realija. Politinė mimikrija. Be abejonės, čempionatas įvyks bet kuriuo atveju, tačiau klausančiajam pasąmonėje formuojasi priklausomybė: nebus išrinktas tas kandidatas, niekas nepasirūpins čempionato svečiais: žaidėjais, teisėjais, būriais atvykusių sirgalių. Supratote, kur šuva pakastas?

 

Ir žadėkite... Negailėkite pažadų, kaip supratingas žvejys negaili pašaro žvejojamai žuviai privilioti. Būkite tikras, jūsų pažadus retas beprisimens jau po mėnesio, tačiau nauda išliks ilgam. Pensininkams žadėkite pakelti pensijas (net jeigu tam nematote nė mažiausios galimybės), šeimoms -  mažinti kainas už šildymą, jaunimui – valstybės paramą studijuojant, o laukiniams pirmos kartos kapitalistams - dar daugiau turtų ir dar daugiau galimybių plėšti dirbančiuosius. Pažadėkite kovoti su korupcija, mažinti emigraciją - ką tik norite. Žadinkite tegul ir niekuo nepagrįstas viltis. Kiekviena visuomenės grupė jūsų lūpose privalo išgirsti jai skirtą pažadą. Todėl žadėkite dosniai ir be skrupulų. Pažadai absoliučiai nieko nekainuoja, o naudą atneša didelę - rinkėjų balsų pavidalu.

 

Atminkite: jokio konkretumo! Jeigu jūsų kas paklaustų: „Kada bus pastatyta Lietuvoje nauja atominė elektrinė?” Neišmintinga atsakyti tiesiai: „Manau, ją turėsime dar 2017 metais”.  Kur kas geriau atsakyti kad ir šitaip: „Be abejo, tai sunkus anos kadencijos palikimas, tačiau dėsime visas pastangas situacijai pakeisti” arba „vienas iš mano prioritetinių tikslų yra tas, kad lietuviai mokėtų už elektrą kuo mažiau”. Turbūt pagavote mintį: politikui labai svarbu daug kalbėti ir... nieko aiškiai nepasakyti.

 

Sėkmės rinkimuose!